Neseniai Lietuvos narai tradiciškai nėrė į Platelių ežerą ir kelių metrų gylyje pastatė įvairiais natūraliais skanėstais papuoštą eglutę. Dėl minėtos sutarties tradicija greičiausiai nenutrūks, tačiau dabar narų galvose kirba ne linksmiausios mintys.
Arūnas Vainora nardytojų pasaulyje yra žinoma asmenybė. Jis yra nardymo klubo „Oktopusas“ vadovas ir nardymo instruktorius, išugdęs tūkstančius narų. Taip pat jis kasmet nardo daugybėje pasaulio šalių.
Jo nuomone, panašu, kad nardymo taisyklių pasikeitimai Lietuvoje neturi logikos. Pasaulinė praktika kalba ką kitą. Ar Lietuvoje nardymas apsiribos tik kasmetiniu kalėdinės eglutės panardinimu ir netaps patraukliu pasaulio nardytojams?
– Kas vyksta Lietuvos narų pasaulyje?
– Panašu, kad mus kažkas laiko konkurentais, o vienintelis pokyčių tikslas, kad kuo mažiau kas nors ko nors rastų. Kiek pamenu, visi nesutarimai prasidėjo nuo ginčų, kas surado vieną povandeninį laivą.
Dabartinių pasikeitimų esmė – uždaryti nardymą Baltijos jūroje ir Plateliuose. Pradžiai – 12 objektų. Lyg tai bus kažkoks licencijavimas, bet apie tai niekas nieko nekalba.
Kalbama apie apsaugą, tačiau jokių taisyklių tam nėra. Toks laikinas periodas gali tęstis amžinai. Mes jau bandėme pateikti savo lankymo sąlygas, nes jau yra uždarytų objektų. Kažkas nepasidalina garbės ir narų į diskusiją nekviečia.
– O gal tikslai yra kilnūs – norima ilgam išsaugoti povandenines vertybes?
– Man svarbu, kad kuo daugiau žmonių pažintų povandeninį pasaulį ir kuo daugiau objektų būtų pasiekiamų. Kokia mokslinių tyrimų ir apsaugos prasmė? Juk tikrasis tikslas nėra vien tik saugoti.
Saugoti būtina, tačiau tas saugojimas turi būti švietėjiškas. Čia tas pats, jeigu mes nelankytume nė vieno muziejaus, nes ten laikomi saugotini dalykai.
– Gal tuose paskendusiuose laivuose ir yra kokių brangių vertybių?
– Net jei taip būtų, geriausios sąlygos grobstymui sudaromos tuomet, kai šios vietos negalima lankyti. Nuolatinis lankymas atbaido kenkėjus.
Vagystės egzistuoja būtent tose vietovėse, kurios yra labai toli ir yra nelankomos. Be specialaus pasirengimo to nepadarysi. Reikia tiksliai žinoti, kur neri? Ką galima rasti?
Jei rastum kokį šautuvą, gavęs oro jis subyrėtų po kelių dienų.
Labai abejoju, ar kas važiuoja į tokią kelionę nupjauti kokią bronzinę sklendę ir ją parduoti į metalo supirktuvę.
Šiandien supriešinama oficiali nardymo politika su visuomenės poreikiais. Iš tiesų prasmė ką nors rasti yra tik tam, kad tai parodytum, o ne pasislėpęs žiūrėtum, kol radinys suirs.
Gal kultūros vertybių specialistai įsivaizduoja ką nors kitą, tačiau iš tiesų Baltijos jūros dugne tūnantis karo laivas yra metalo laužo krūva. Šiek tiek spalvoto, šiek tiek juodo metalo.
– Pasikeitimai lies ne tik jūrą, bet ir Platelių ežerą. Ką ten galima rasti?
– Mes prie seno tilto polių nardome jau gerus 20 metų. Nė vienas polis nedingo. Kodėl staiga reikėtų stabdyti nardymą? Gal tiesiog kuriama kokia pasipelnymo sistema, kokia yra Latvijoje? Jie nardyti nedraudžia, tačiau leidimų kaina yra palyginti labai didelė. Todėl niekas ir nenardo.
– Ar Baltijos jūra yra patraukli kitų šalių narams?
– Kai sakome, kad Baltijos jūra yra neįdomi, tai visiškai netinka aukštesnio lygio nardytojams. Tai tiesiog sudėtingesnė kategorija. Juk į aukščiausių kalnų viršūnes taip pat ne visi keliautojai užlipa. Mes šiuo atveju nardytojų pasaulyje esame viršūnė. Čia nėra orientyrų, ne visada skaidrus vanduo, šalta. Toks nardymas niekada nebus masinis, bet jis labai vilioja pažengusius narus.
– Ką reikėtų daryti su tikromis vertybėmis, kurios guli jūros dugne?
– Per laiką pati jūra daug ką sunaikina. Jeigu tai būtų ypatingai vertingi dalykai, juos reikėtų numontuoti ir eksponuoti jūrų muziejuje. Likęs metalo laužas turėtų tarnauti turizmo plėtrai. Reikalui esant, galima kuriam laikui sustabdyti nardymus, kol bus ištyrinėti objektai. Tiesiog uždrausti ir nieko nedaryti – beprasmiška. Jūra negailestingai viską sunaikins – neliks nei vertybių, nei pramogos. Žmonės nori atpažinti laivo fragmentą, o jau dabar daugelis kniedytų laivų praktiškai nieko neprimena.
– Kokia yra užsienio šalių, kurios garsėja nardymo turizmu, praktika? Kurios šalys šioje srityje pirmauja?
– Suomijai priklausančiose Alandų salose yra virš 2000 nardymo objektų. Ten gana gėlas vanduo, todėl gerai išsilaiko ir mediniai laivai. Kai kuriems yra po kelis šimtus metų. Ten gali nardyti bet kas, tačiau tik per vietinius klubus, kurių yra daugybė. Tuo pačiu klubai yra suinteresuoti objektų išsaugojimu.
Kitose pasaulio šalyse yra išleisti gidai, kuriuose galima sužinoti, kur kokie objektai yra. Galima vykti laisvai savarankiškai. Tačiau 90 procentų atvejų visi naudojamės vietinių klubų paslaugomis. Juk norisi, kad pramoga būtų maksimaliai kokybiška. Vandenyje gali nepataikyti kelis šimtus metrų ir visa kelionė bus šuniui ant uodegos. Lengviau adatą šieno vežime rasti nei be pagalbininko ieškoti paskendusių laivų.
– Ar pasitaiko, kad kai kuriuos objektus lankyti yra draudžiama, nes ten yra žuvusių žmonių?
– Dažnai mums sako, kad seni karo laivai yra ten žuvusiųjų amžino poilsio vieta. Tai nėra tiesa. Jei ten kadaise ir buvo kūnas, per gana trumpą laiką jo neliko nė žymės. Lietuvos pakrantėse yra laivų, kur galėjo žūti apie 200 žmonių. Viską ištirpdė druskingas vanduo – su kaukolėmis tikrai niekas negrįš.
Beje, neseniai nėrėme į šių laikų keltą - "Salem Express", kuriame žuvo per 2000 maldininkų. Keletą metų iš tiesų ten vyko tyrimai ir specialieji darbai, todėl nardyti nebuvo galima. Dabar ten žmonių kūnųn nėra, o patalpos su gabentais keleivių daiktais yra atviros. Šis objektas yra prieinamas pramoginiam nardymui.
Malta, kur mes dažnai keliaujame, pasižymi puikiu klimatu, nuostabiu vandeniu, bet neturi ką parodyti. Jie skandina atitarnavusius laivus ir taip sukuria nardymo objektus. Jie išvalomi ir saugiai nugramzdinami. Tokius projektus remia fondai. Manau, kad ir mums būtų verta taip padaryti.
– Pagal sutartį paskendusių laivų zonoje negalės švartuotis jokie laivai – net žvejybiniai. Ar žvejai gadina tokius objektus?
– Žvejai tokių vietų vengia ir turi tam skirtus prietaisus. Tuo pačiu stengiasi nuo jų ir neatitolti, nes lygioje Baltijos jūroje būtent tokiuose laivuose gyvena daugiausiai žuvų. Visi tinklai, kurie yra užkibę ant paskendusių laivų yra labai seni – užkliuvę nuo tų laikų, kai būdavo žvejojama primityviai.
