Šunys, katės, arkliai, triušiai, jūros kiaulytės, delfinai, kiti smulkūs gyvūnai – pasitelkiami siekiant užmegzti ryšį su klientu, pagerinti jo fizinę, emocinę ir socialinę gerovę. Juk būtent socialiniam darbuotojui itin dažnai tenka bendrauti su klientais, kurių socialiniai gebėjimai yra riboti: žmonėmis patiriančiais negalią ir jų artimaisiais, vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų, patiriančiais smurtą asmenimis, vienišais senjorais.
Gyvūnų terapijos nauda – neginčytina
Tai, kad veiklos su gyvūnais gali būti naudingos socialiniame darbe – įrodyta įvairiais tyrimais. Sutiksite, kad gyvūnai kasdieniniame gyvenime teikia džiaugsmo ir prasmės. Pamačius katę ar šunį, ne vienas nusišypso, pakyla nuotaika, mezgasi pokalbiai. Pastebėta, kad bendravimas su gyvūnais mažina stresą, nerimą, depresiją. Ne veltui pasaulyje, ir Lietuvoje, paplito gyvūnams draugiški biurai ar gyvūnų dienos darbe.
Esu socialinė darbuotoja ir savo praktikoje pastebiu, kad gyvūnai gali padėti ne tik bendravimo sunkumų turinčiam klientui, bet ir socialiniam darbuotojui. Mūsų praktikoje sėkmė priklauso nuo tarpusavio pasitikėjimo. Jei klientas mumis pasitikės, galėsime taikyti įvairesnes praktikas, vesti jį link sėkmės. Šuo, katinas ar jūsų kiaulytė nuima pirmojo susitikimo stresą. Paglostymas, pasikalbėjimas apie šį bei tą ir – jau žmogus atsipalaidavęs, pamažu galima su juo pasikalbėti apie sunkumus.
Bendravimas su gyvūnais lavina socialinius įgūdžius: žmogus kalbasi su šunimi, stebi jo emocijas, taip mokosi empatijos, įsiklausymo į gyvūno poreikius. Ne vienam po kaniterapijos seansų grįžta motyvacija veikti, siekti tikslų ir įveikti sunkumus. Tai itin svarbu žmonėms, kurie kovoja su nepilnavertiškumu, socialine atskirtimi ar priklausomybėmis. Be to, stebint, kaip žmogus bendrauja su gyvūnais, daug galima apie jį pasakyti. Užsienyje socialiniai darbuotojai mokomi stebėti, kaip šeimose elgiamasi su gyvūnais – iš to galima daryti išvadas, ar jose yra smurtaujama.
Lietuvoje populiariausia – delfinų terapija
Lietuvoje žinomos kelios užsiėmimų su gyvūnais rūšys ir visos jos naudojamos socialiniame darbe, deja, labai fragmentiškai ir ne pačių socialinių darbuotojų, o gyvūnų dresavimo specialistų. Kaniterapija – bendravimas su šunimis. Šunys dažnai naudojami dėl savo draugiškumo, gebėjimo greitai užmegzti ryšį su žmonėmis ir įvairių įgūdžių, kurių galima išmokyti. Dar viena forma – feliterapija – užsiėmimai su katėmis. Katės gali padėti sumažinti stresą ir nerimą, jos yra puikios kompanionės ir gali suteikti emocinę paramą.
Ne mažiau žinoma ir hipoterapija – terapija su arkliais. Šie užsiėmimai ypač naudingi fizinei reabilitacijai ar vaikams, turintiems motorikos sutrikimų, nes jojimas padeda stiprinti raumenis, gerinti koordinaciją ir pusiausvyrą. Ketvirtas ir Lietuvoje populiariausias būdas – bendravimas su delfinais. Delfinai yra labai intelektualūs ir socialūs gyvūnai, kurie gali padėti vaikams turintiems autizmo spektro ar kitų raidos sutrikimų.
Gyvūnų dresavimo specialistai tikrai yra puikūs ekspertai, bet jų trūksta – šiuo metu visoje Lietuvoje jų turime tik 14. Pabandykime įsivaizduoti, jei kaniterapeutu būtų socialinis darbuotojas – kokių rezultatų būtų galima pasiekti!
Užsienio šalių praktika įkvepia
Ar realu, kad Lietuvos mokyklose dirbantys socialiniai darbuotojai savo kabinete laikytų, pavyzdžiui, papūgėlę, vėžliuką ar žiurkėną? Yra šalių, kuriose tai yra norma, tuo tarpu Lietuvoje vis dar reikia kovoti su stigmomis bei įsitikinimu, kad „šuns vieta yra būdoje“. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Australijoje gyvūnų terapijos paslaugos plačiai taikomos ligoninėse, senelių namuose, mokyklose.
Ne veltui JAV netgi galima įgyti specialybę – socialinis darbas veterinarijoje. Šios srities socialinis darbas apima keturias pagrindines sritis – veterinarijos srityje dirbančių žmonių gerovę; pagalbą žmonėms, išgyvenantiems gyvūno ligą ar netektį; darbą žmonių ir gyvūnų sąveikos srityse ir darbą, siekiant užkirsti kelią žiauriam elgesiui su gyvūnais.
Jau girdžiu oponavimą, kad aukščiu išvardytos sritys tai daugiau psichologų „daržas“. Ir tikrai, socialiniai darbuotojai labai dažnai savo praktikoje taiko psichologų darbo metodus. Visgi, ne visose situacijose reikalingas psichologas, o socialinis darbuotojas tikrai nėra nei sielos, nei kūno gydytojas. Jis greičiau yra tas, kuris pamato, kada reikia gydymo ir nukreipia pas specialistą. Socialinio darbuotojo vaidmuo – grąžinti į sociumą iš jo iškritusį žmogų.
Inovatyviausias metodas, bet ne Lietuvoje
Jei užsienio šalyse užsiėmimai su gyvūnais jau laikomi naujausiu ir inovatyviu metodu socialiame darbe, deja, Lietuvoje tai kol kas itin tolima vizija. Trūksta aiškių teisinių gairių ir reglamentų, kurie apibrėžtų gyvūnų terapijos taikymą socialiniame darbe. Tai apsunkina terapijos integraciją į oficialias sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sistemas.
Žinoma, gyvūnų terapijai yra reikalingas finansavimas, kad būtų galima įsigyti ir prižiūrėti terapinius gyvūnus, apmokyti specialistus ir užtikrinti terapijos kokybę. Šiuo metu finansavimo šaltiniai yra riboti, o pati terapija taikoma fragmentiškai, dažniausiai kaip baigtiniai projektai, ir tai apsunkina terapijos plėtrą.
Trūksta ir specializuotų mokymo programų bei kursų, skirtų gyvūnų terapijos specialistams rengti. Tai reiškia, kad šiuo metu socialiniai darbuotojai ir gyvūnų terapeutai neturi pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų efektyviai taikyti šį metodą. Galiausiai, svarbu užtikrinti, kad terapijoje dalyvaujantys gyvūnai būtų tinkamai prižiūrimi ir jų gerovė būtų nuolat stebima. Tai reikalauja papildomų išteklių ir specialistų, kurie galėtų rūpintis gyvūnais.
Ar ateis į Lietuvą?
Nepaisant šių iššūkių, Lietuvoje yra tam tikrų iniciatyvų, kurios siekia plėtoti gyvūnų terapiją. Pavyzdžiui, Lietuvos jūrų muziejus ir kitos organizacijos vykdo projektus, skirtus gyvūnų terapijos metodikų kūrimui ir taikymui. Taip pat yra mokymų, susijusių su kaniterapija ir hipoterapija. Socialinių paslaugų srities Profesinių kompetencijų tobulinimo centras planuoja skaityti paskaitas socialiniams darbuotojams apie gyvūnų terapijos naudą.
Veterinarijos srities socialinių darbuotojų poreikis kitose šalyse auga, šie specialistai tampa vis labiau pripažįstami kaip labai naudingi, siekiant užtikrinti gerą žmonių ir gyvūnų sąveiką, saugią ir sveiką aplinką visoms žmonijos gyvybės rūšims. Turint omenyje naudą, kurią atneštų ši specialybė, norisi tikėti, kad gyvūnų terapija pamažu prasiskins kelią į socialinį darbą ir Lietuvoje.
