Renginys, kuriame bus atidengtas paminklas Salomėjai, kaip be pavardės pristatoma garsioji poetė, vyks šeštadienį 14 val. prie Vilkaviškio viešosios bibliotekos (Sodų g. 1).
Programoje numatomi Salomėjos Nėries poezijos skaitymai, vietos kanklių ansamblio, dainininkų pasirodymai.
Kaip 15min pasakojo viena iš šio paminklo idėjos autorių, poetė ir mokytoja Vilija Žalienė, S.Nėris mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje.
„Čia parašė pačius gražiausius jaunystės eilėraščius. Čia jos žemė. Už kelių kilometrų – Kiršai, Salomėjos gimtinė. Manau, kad kiekviena pėda Vilkaviškyje yra jos energijos, jos šilumos, jos šviesos įprasminta. Ir dabar dar yra tie takai, kuriais Salomėja vaikščiojo, Vilniaus gatvė, prie bibliotekos, tie medeliai, ta pieva prisimena Salomėją.
O svarbiausia, kad prisimena šito krašto žmonės, vertina jos talentą, jos kūrybą. Net vyresni žmonės labai gerai prisimena tuos eilėraščius, kuriuos kažkada mokėsi, kai buvo studentai arba mokykloje“, – kalbėjo V.Žalienė.
Manau, kad kiekviena pėda Vilkaviškyje yra jos energijos, jos šilumos, jos šviesos įprasminta. Ir dabar dar yra tie takai, kuriais Salomėja vaikščiojo.
Jos teigimu, S.Nėries eilės ne vienam įaugo į sielą ir padeda išgyventi pačius sunkiausius gyvenimo momentus: „Juk Salomėjos Nėries eilėraščiai labai dramatiški, labai skausmingi ir ta patirtis labai dažnai žmonėms susišaukia su jų patirtimi, todėl tas artimumas išlieka ir pagarba.
Nes klaidų ne vienas yra padaręs, ir XXI amžiuje mes matome, kad žmonės dažnai suklysta, bet stengiasi atsitiesti, pripažįsta savo klaidas ir keičiasi jų pasaulėžiūra. S.Nėries kelias irgi skausmingas.“
Vis dėlto, anot V.Žalienės, svarbiausia, kad net ir tokios skausmingos patirties vedama S.Nėris paliko tiek šviesios lyrikos.
Kitiems – kolaborantė
Tačiau ne visi būsimu paminklu Vilkaviškyje žavisi. 15min sulaukė skaitytojo, prisistačiusio tiesiog vilkaviškiečiu, laiško, kuriame jis piktinasi sumanymu.
„Noriu pasidalinti naujiena, kad Vilkaviškyje bus atidengtas paminklas sovietinei kolaborantei S.Nėriai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad projektą remia kelios biudžetinės įstaigos (Vilkaviškio „Aušros“ gimnazija, Vilkaviškio muzikos mokykla ir Vilkaviškio viešoji biblioteka). Manau, kad būtų vertingas komentaras iš šių įstaigų vadovų, ar buvo skirtas finansavimas šiam paminklui ir kokiu pagrindu.
Kvestionuotina praktika mokesčių mokėtojų pinigus naudoti kolaborantų jamžinimui laikais, kai visa autorės istorija ir politinės pažiūros yra žinomos kaip priešiškos nepriklausomos Lietuvos vertybėms. Galiausiai, Lietuvoje dabar aktyviai siekiama atsisakyti sovietinės ideologijos paveldo ir paminklų, o šiuo atveju statomas naujas“, – piktinosi vilkaviškietis.
Tik partneriai, ne rėmėjai
Tiesa, visos šios minėtos įstaigos bent jau renginio skelbime įvardintos ne kaip rėmėjos, o kaip partnerės.
Vilkaviškio muzikos mokyklos direktorius Artūras Pečkaitis tikino, kad mokykla finansiškai prie paminklo neprisidėjo, tačiau jos kolektyvai dalyvaus renginyje.
Vis dėlto muzikos mokyklos vadovas įsitikinęs, kad žymioji kraštietė „ko gero, buvo priversta“ pasielgti taip, už ką iki šiol yra dalies žmonių smerkiama.
„Teisti – na atsiprašau, mes neturime teisės teisti. Pažiūrėkime, ką mes patys darome, ar mes savotiškai nekolaboruojame prieš Vakarų valstybes, kurių įtakos sferoje esame? Taip, mes prisitaikome, nes mes esame maži pasaulyje.
Ir kas mus gali išgelbėti, tai tik talentas ir lietuviškos savasties išsaugojimas. Todėl sakyti, kad ji kažkokia kolaborantė... Pirmiausia tai buvo išskirtinio talento poetė, tokio talento galbūt per šimtmetį, per du šimtus metų gimsta vieną kartą. Turime šitą pripažinti ir džiaugtis, kad toks talentas gimė mūsų krašte“, – kalbėjo A.Pečkaitis.
Paklaustas, galbūt nereikėtų naujų paminklų, kai, tarkim, Vilniuje griaunami senieji – konkrečiai Petrui Cvirkai, A.Pečkaitis pareiškė nesąs literatas, tačiau vis dėlto manąs, kad pagal indėlį į lietuvių literatūrą negalima lyginti P.Cvirkos ir S.Nėries.
Sakyti, kad ji kažkokia kolaborantė... Pirmiausia tai buvo išskirtinio talento poetė, tokio talento galbūt per šimtmetį, per du šimtus metų gimsta vieną kartą.
Skatino paskaityti poeziją
V.Žalienė akcentavo ir tai, kad S.Nėris buvo mokytoja, todėl tiek Vilkaviškio krašto mokytojai, tiek kolegos iš kitų regionų – Klaipėdos, Šiaulių, Akmenės, Kauno, Vilniaus, palaikė ir rėmė sumanymą.
O tie, kuriems S.Nėris tik kolaborantė, anot V.Žalienės, matyt, nėra skaitę poetės kūrybos.
„Jie nėra skaitę, nėra gilinęsi, nėra susipažinę su jos kūryba. Jeigu jie perskaitytų S.Nėries eilėraščius, tai ten kaip metraštis – viskas ten yra, viskas atspindėta. Ir skausmas dėl tėvynės, skausmas dėl miglotos ateities. Visa tai randame jos kūryboje.
Nežinia, tie žmonės kaip pasielgtų, jeigu jiems būtų toks išbandymas kliuvęs – mažas kūdikis ant rankų ir toks iššūkis, kai visi vyrai pasislepia už Salomėjos nugaros ir ją paliko vieną. Tai ką, ji buvo stipriausia?
O be to, žiūrėkite, kaip gaunasi – niekas neprisimena tų generolų, kurie nedavė įsakymo mūsų šauniajai armijai, lietuviškai. Ji nesipriešino, neiššovė nė vieno šūvio ir paliko visą tautą be apsaugos. Tauta turėjo kažkaip išgyventi“, – emocingai apie S.Nėries likimą kalbėjo V.Žalienė.
Mokytoja neslėpė, kad kartais apie S.Nėrį išgirsta ne tik, jog ji kolaborantė, bet ir dar skaudesnių žodžių, tačiau ji suabejojo, ar tie „teisėjai“ „dvasine prasme yra aukščiau už garsiąją poetą“.
