Iš šimto porų išsiskiria keturiasdešimt
Pasak žurnalistės Ievos Urbonaitės-Vainienės, Lietuvoje iš šimto porų išsiskiria apie keturiasdešimt. Lietuva pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje yra antra šalis po Danijoje, kurioje skyrybų lygis pats aukščiausias. „Eurostato“ ataskaitose minima liūdna prognozė, kad Lietuvoje skyrybų daugės. Pats aukščiausias skyrybų lygis Rusijoje, kuri nėra ES narė, bet pernai jau dalyvavo skyrybų tyrime.
Mūsų kaimynai estai ir latviai prieš kelis dešimtmečius turėjo siaubingą skyrybų statistiką, bet akivaizdžiai matyti, kad skyrybų šiose šalyse mažėja. Lietuvoje – ne.
Paskutiniais „Eurostato“ duomenimis, aukščiausias bendrasis skyrybų rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo Danijoje (3,4), Lietuvoje (3,3) ir Latvijoje (3,1). Mažiausias skyrybų rodiklis fiksuotas Airijoje (0,6), Maltoje (0,8), Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Bulgarijoje (1,5).
Lietuvoje iš šimto porų išsiskiria apie keturiasdešimt. Lietuva pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje yra antra šalis po Danijos, kurioje skyrybų lygis pats aukščiausias.
Lyginant ištuokų skaičius pamečiui, susidaro įspūdis, kad skyrybų Lietuvoje pamažu mažėja, bet dar sparčiau mažėja gyventojų, o tai reiškia, kad skyrybų problema išlieka labai aktuali.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis – 2016 m. tūkstančių gyventojų vidutiniškai teko 3,2 skyrybų. Absoliuti skyrybų rekordininkė – Visagino savivaldybė, čia minėtas rodiklis siekia net 5. Mažiausias rodiklis – Skuodo, Pasvalio, Vilniaus rajono savivaldybėse. Įdomu, kad Vilniaus mieste ištuokų rodiklis mažesnis už bendrą Lietuvos vidurkį.
Spėjama, kad tai gali būti susiję su tuo, kad didžiuosiuose miestuose tiesiog geresnės ekonominės sąlygos, mažesnis nedarbas, emigracija taip pat turbūt šiek tiek mažesnė ir svarbiausia, kad labiau prieinama psichologinė pagalba nei provincijoje ne tik skyrybų metu, bet kalbant ir apie prevenciją, daugiau sąlygų žmonėms domėtis ir gilintis į poros santykius, į vaikų ugdymą.
Statistika rodo, kad šeimos griūtį paprastai patiria darbingiausio amžiaus žmonės. Palyginti nauja tendencija – ypač didelis skyrybų skaičius tarp penkiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių, kas perša mintį, kad skiriasi žmonės, gyvenę dėl vaikų.
Kas trečias vaikas gimsta ne santuokoje ir nepatenka į skyrybų statistiką
Vienos iš šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjų Elvyros Kučinskaitės manymu, statistika yra gluminanti, nes pagalbos paprastai kreipiasi jaunesni žmonės – 30–40 metų. Tuo tarpu penkiasdešimtmečiai sudaro nedidelį besikreipiančiųjų procentą.
„Jei poros laukia, kol užaugs vaikai ir tada skiriasi, mes susiduriame su mitu, kad vaikai vyresniame amžiuje lengviau išgyvena skyrybas. Jie gal sąmoningiau išgyvena, bet tai nereiškia, kad lengviau, juolab kad jų materialiniai poreikiai didesni ir juos išlaikyti vienam iš tėvų sunkiau. Deja, mes vis dar susiduriame su situacija, kai kreiptis pagalbos yra gėda: esą jei nesugebi susidoroti pats, tai yra pralaimėjimas.
Tačiau skyrybos ne veltui vadinamos daugybine netektimi, nes tas tėvas, kuris augina vaikus, dažnai atsiduria ant skurdo ribos, keičiasi santykiai su išplėstine šeima, kartais net profesija, o vaikams dažnai keičiasi gyvenamoji vieta, mokykla, draugų ratas. Beje, man ši statistika siejasi ir su savižudybių statistika, pagal kurią žudosi vis labiau vyresni žmonės“, – svarstė E.Kučinskaitė.
Pasak Paramos vaikams centro vadovės, psichologės Aušros Kurienės, vaikams tėvų skyrybos gali prilygti žemės drebėjimui, nes susvyruoja stabilus pagrindas po kojomis. Labai retai abu tėvai susėda ir paaiškina vaikui, kaip jie toliau gyvens, o keičiasi iš tiesų daug kas, pablogėja taip pat ir finansinė padėtis.
Statistikos duomenimis, be vieno iš tėvų kasmet lieka apie 7 tūkst. vaikų, tačiau reikia pažymėti, kad ne visi be tėvų likę vaikai patenka į šią statistiką, nes kas trečias vaikas gimsta ne santuokoje.
Vaikų išlaikymo fondo išmokas kasmet gauna apie 23 proc. vaikų, nors net 43 proc. tėvų, kurie augina vaikus vieni, patiria skurdo riziką.
Kitose šalyse alimentų nemokantiems tėvams ribojamos valstybės paslaugos
Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja Rasa Kardaitė-Vėlyvienė pabrėžė, kad planuodami vaikus mes niekada neplanuojame skyrybų, todėl skyrybos visada labai didelis stresas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Neišvengiamai tas tėvas, kuris lieka su vaikais, atsiduria nepavydėtinoje situacijoje.
„Galiu pasidalinti savo asmenine patirtimi. Būdama mama, aš nusprendžiau, kad po skyrybų darysiu viską, kad vaikai nejaustų materialinės padėties pablogėjimo. Bandžiau jiems parodyti, kad po skyrybų pasaulis nesubyrėjo, penkerius metus ir tik tada supratau, kad aš turiu sau ir vaikams prisipažinti, kad gyvenimas jau nebus toks, kaip buvo, kad situacija yra tokia, kokia yra, kad aš niekada neturėsiu tokio finansinio užtikrinimo“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, kartais vaikus auginantiems tėvams, žinoma, dažniausiai mamoms, tenka patirti daug pažeminimo bandant išsikovoti iš buvusio sutuoktinio pinigų vaikų išlaikymui, tenka rinkti visus čekius, nes partneris dažnai sako, aš pinigų neduosiu, nes jie išleidžiami esą ne vaikams.
Tuo tarpu bandant gauti valstybės paramą, tenka praeiti kryžiaus kelius, kadangi dažniausias atsakymas – laukite. Laukti galima, bet kur yra riba, kiek dar bus jėgų dirbti per kelis darbus? Tai užtrunka labai ilgai, nors valstybės parama šiuo metu juokinga – 57 eurai. Antstoliai taip pat ne visada pajėgūs informuoti, kur dar žmogui kreiptis. Paprasta pasiūlyti – eiti pas advokatą, bet už kokius pinigus?
Pasak Seimo nario Mykolo Majausko, ši valstybės parama beveik nesikeičia daugiau nei dešimt metų. 2007 m., kai buvo nustatyta ši suma, siekė apie 30 proc. minimalaus atlyginimo, bet pragyvenimo lygis per tą laiką išaugo, taip pat augo ir atlyginimai, o minėta parama nekito. Kad ši situacija pasikeistų, pirmiausia ji turi būti padvigubinta ir susieta su minimalios mėnesinės algos pokyčiais. Panašiai daroma Latvijoje, Lenkijoje.
„Vaikų išlaikymas neturėtų būti siejamas su vieno iš tėvų gebėjimu išieškoti pinigus iš alimentų nemokančio tėvo. Valstybė turėtų šiuos tėvus persekioti, jiems nuolat turi būti primenama apie tai. Kitose šalyse jiems ribojamos tam tikros paslaugos – pavyzdžiui, negalima registruoti vairuotojo pažymėjimo, neleidžiama įsigyti tam tikro turto. Tai greitai grąžina pareigos jausmą. Kuo greičiau reikia ir Lietuvoje imtis taikyti panašias priemones“, – teigė Seimo narys.
