Štai Kauno miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, konservatorius Paulius Lukševičius rėžė, kad tai, kas dabar montuojama Vilniaus gatvėje – nesuprantamas variantas.
„Atvirai pasakius, nesupratau… Čia Kauno senamiestis? Kur žibintai? Nes tai, kas dabar montuojama, tikrai nesuprantamas variantas. Jau užtenka, kad grindinys – kaip vonios kambario imitacija…“, – savo feisbuko paskyroje rašė tarybos narys.
Kai kuriems kauniečiams naujieji šviestuvai primena sovietmečio pieno butelius.
Kiti juokavo, kad žibintai savo modernumu priderinti prie „Marijos radijo“ pastato, išsiskiriančio iš kitų Vilniaus gatvės pastatų.
„Žibintai mažiau kliūva, nes tai akcentas, bet “Marijos radijo„ pastato architektūra tikras monstras, svetimkūnis. Kitaip sakant, sagą pastebime, o suknelės net nematome...“, – vertino vienas internautas.
Kiti labiau pergyveno dėl naujo Vilniaus gatvės grindinio – nušlifuotų senųjų akmenų. Pasak kai kurių kauniečių, jau dabar ant jo kaupiasi balos.
Rinkosi minimalizmą
Kodėl pasirinkti būtent tokie žibintai? Kiek jie miesto biudžetui atsiėjo? Pasiaiškinti suskubo Kauno miesto savivaldybės atstovai.
Kaip 15min teigė Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projekto autorė architektė Vilija Skėrienė, buvo pasirinkti šiuolaikiniai minimalistinio dizaino šviestuvai.
„Jie nedominuoja ir nekelia pretenzijų, o tiesiog atlieka savo funkciją“, – pabrėžė architektė.
Stulpų būklė buvo kritinė
Pasak Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, savivaldybė vertina Senamiesčio autentiškumą, brangina, kas yra sena ir tikra – visa tai tvarkoma, atstatinėjama, restauruojama.
„Pirminiame projekte buvo numatytas ir senųjų gatvės šviestuvų restauravimas, grąžinimas į vietas, tačiau juos išmontavus paaiškėjo, kad sovietmečiu išlietų stulpų būklė yra kritinė. Tai ne tik „kosmetiškai“ netvarkinga išvaizda, bet ir techniniai iššūkiai – grubus to laikmečio brokas (vietomis aptiktos „užmaskuotos“ skylės, užkamšytos tiesiog popieriumi). Jų praktiškai neįmanoma perdaryti, kad atitiktų šiuolaikinius saugumo standartus“, – paaiškino S.Rimas.
Tai, anot jo, patvirtino ir kompetentinga komisija. Vertinimą atlikę specialistai neva nustatė konstrukcinius pažeidimus, dėl kurių seniesiems šviestuvams trūksta stabilumo.
„Be to, į senuosius šviestuvus netelpa šiuolaikinė įranga, nenumatytas įžeminimas. Komisija pateikė išvadą, kad remontas – netikslingas.
Nors mūsų akis yra pratusi prie buvusių šviestuvų ir turime savotišką emocinį prisirišimą, tačiau jie nėra nei autentiški, nei seni. Suprojektuoti ir įrengti sovietmečiu, 9 dešimtmečio viduryje, apie 1985 metus. Dėl to miestas kreipėsi į Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybą su prašymu įvertinti, ar šie šviestuvai pagrįstai laikomi senamiesčio vertingąja savybe. Nepriklausomi vertinimo tarybos ekspertai nusprendė, kad jie nėra laikytini vertingąja savybe“, – patikino savivaldybės atstovas.
Įprastai, jo teigimu, į Nekilnojamo kultūros paveldo registrą įrašant objektus ar vertingąsias savybes, taikomas 50 metų cenzas. Šio rodiklio nepaisoma tik išimtiniais atvejais.
Senovinio šviestuvo interpretacija
Būtent todėl projekto autorė, architektė, atestuota kultūros paveldo specialistė V.Skėrienė pakoregavo projektinį sprendinį ir pasiūlė naujo tipo dizainą.
Po diskusijų, pasak S.Rimo, nuspręsta pasirinkti jos pateiktą neutralų variantą, kuris neimituotų senovės, bet aiškiai matytųsi, jog tai šių laikų kūrinys.
„Kartu tai – ir subtili bei stilizuota senovinio šviestuvo – iš viršaus uždegamų žibintų – interpretacija“, – teigė S.Rimas.
