Kur Lapynuose barsukai slepiasi?
Kaip pamatęs žmogų pirmą įspūdį susidarai nužvelgęs jo išvaizdą, taip aš, dar nežinodama, jog pasiekiau Lapynų kaimą, pirmiausia susižavėjau pirma pamatyta sodyba. Aptikau ją atsitiktinai, grybaudama keletą kilometrų nuo plento ir Šilinės girininkijos. Išėjus į miško properšą akis pasitiko pora trobesių, šalia jų augantis ąžuolas. Vidury miško.
Kieme sutikta jauna moteris gynėsi nesanti sodybos šeimininkė ir maloniai siūlė „perleisti“ interviu šeimos galvai.
Kaip pamatęs žmogų pirmą įspūdį susidarai nužvelgęs jo išvaizdą, taip aš, dar nežinodama, jog pasiekiau Lapynų kaimą, pirmiausia susižavėjau pirma pamatyta sodyba.
Paklausus, kur jis, nuskambėjo atsakymas – miškuose. Pažadėjusi jį pakalbinti vos grįžusį pasiteiravau, ar ji ką nors žino apie netoliese esančią „barsukynę“.
Už kelių šimtų metrų nuo šios sodybos esantį miško takelį, netoli kurio, pasak vietovę pristatančios informacinės lentelės, gyvena ir dauginasi barsukai. Kaskart ten grybaudama dairausi jų, bet nė vieno sutikti taip ir neteko.
Netikėtumas buvo sužinoti, jog Irma visus barsukus kaip savo rankos pirštus žino. Ji – viena per mišką besidriekiančio Lapynų kaimo pažintinio tako įkūrėjų. Irma Linai Bardzilauskienei, Žalgirių gimnazijos mokytojai, prieš porą metų padėjo išskirti žymesnes ir lankytojams galimai įdomias miško vietas.
Pasak jos, „Barsukynėje“ išties gyvena barsukai. Tik einant per ją vedančiu taku menka tikimybė šį gyvūną išvysti kelkraštyje, tarp paparčių ar eglių šakų, – barsukai slepiasi ne juose, o po taku. Tiksliau, urvuose, kurių įėjimai – tako gale, Cieliaus kalno šlaite.
Tarp kitko, istorikai sako, kad šiame kalne išdėlioję taikinius šaudymui, rusų kariai rengdavo pratybas. Taip buvo prieš kelis dešimtmečius. Dabar Cieliaus kalnas, neoficialiai, – barsukų kalnas, o kaip sako Irma, pastaruoju metu išvis nebeaišku kieno, nes paskutinė ten matyta gyventoja buvo lapė.
Nepatiko lankytojų dėmesys
– Prieš dvejus metus, kai įrengėme pažintinį taką, atsirasdavo nemažai susidomėjusiųjų tais barsukų urvais. Dar 2011 m. ten barsukai gyveno, o 2012 m. kažkodėl išsikraustė. Matyt, nepatiko lankytojai. Šiemet, panašu, kažkoks kitas gyvūnas ten šmirinėjo. Manyčiau, lapė, – svarstė moteris.
Pasak jos, barsukų urvai tokie ilgi ir klaidūs, kad medžioklės metu į juos įlindęs šuo nebegrįždavo. Ar barsukai šuns nebepaleisdavo, ar išties tie urvai tokie klaidūs – neaišku.
Barsukų urvai tokie ilgi ir klaidūs, kad medžioklės metu į juos įlindęs šuo nebegrįždavo.
Nelengvas tas barsukų gyvenimas – jais domisi medžiotojai, turistai. Kiek teko lankytis šioje vietoje prieš keletą metų, Cieliaus kalnas buvo išvažinėtas keturračių. Paskui Šilinės girininkijos girininkas Rimantas Naujokas įrengė viduryje kalno turėklą, pro kurį žemyn nusileisti gali tik žmogus. Nebeburzgia ten nei keturračiai, nei autokroso motociklų mėgėjai.
Su Irma saulėtą popietę ilgai šnekučiuotis neteko, buvo šeštadienis – moteris ruošė pietus. Su tėvu ji siūlė pasikalbėti sekmadienį, kai jis grįžta „iš miškų“.
Vietiniai žino, kas vairuoja „Subaru“
Algirdas Monstvilas, pasirodo, užsiima individualia veikla – turi autokrautuvą medienos rąstams krauti ir gabenti. Todėl visa vyro darbo diena ir prabėga dirbant miškuose. Tą nuo „miškų“ laisvą darbo dieną radau vyrą plušantį kieme. Kartu su dar dviem padėjėjais tvarkė skerdieną. Man labai knietėjo sužinoti, kodėl vietiniai Lapynų kaimą kontrabandininkų kaimu vadina.
– Nuo vadinamojo Prūsijos rubežiaus (sienos – aut.past.) jie miškais pasiekia Tauragę, – pasakojo jis. – Ne kartą teko juos matyti, o kartą – ir susidurti. Neapsižiūrėjęs išsukau į kelią, o ten baltas „Subaru“ lėkė. Tai kad barkštelėjo į bamperį, – pasakojo A.Monstvilas.
Kad per miške įsikūrusį kaimą važinėja kontrabandininkai, tvirtino ir kitame kaimo gale su motina gyvenantis vidutinio amžiaus ūkininkas.
– Ne kas kita kaip kontrabandininkai. Visuomet per kaimą lekia dideliu greičiu keletas automobilių, dažniausiai „Subaru“. Jau jiems, žmogau, geriau ant kelio nepasitaikyk – tikrai nestabdys. Laimei, kad jie bent automobilių žibintus įsijungia. Prieš porą metų važiuoju keliu, žiūriu, keletas jau parlekia, kad spaudžiau į šoną, miškan, tuo savo traktoriumi, – pasakojo vyras.
Kontrabandininkai. Visuomet per kaimą lekia dideliu greičiu keletas automobilių, dažniausiai „Subaru“. Jau jiems, žmogau, geriau ant kelio nepasitaikyk
Ir už poros namų gyvenanti Birutė Zybartienė tvirtino ne kartą susidūrusi su keliu greitai lekiančiais vairuotojais. O naktimis jie nesibaimindavę ir apsisukti jos kieme.
Apie nupenėtus Antano Boso žvėris
Kur miškais per jų kaimą kontrabandininkai važiuoja, vietiniai spėlioti nedrįso, tvirtino jau apie porą metų greitai pralekiančių „Subaru“ nebepastebį.
Tiek tos istorijos apie kontrabandininkus. Tačiau kaimas ne vien tuo garsėja. Girininkas R.Naujokas prasitarė, jog Šilinės girininkijai priklausančius komercinei medžioklei skirtus miškų plotus nuomojasi buvęs Seimo narys A.Bosas. Pasiteiravus, kuo skiriasi komercinei medžioklei skirti miškų plotai nuo tų, kuriuose paprastai medžioja medžiotojų būreliai, sekė nuotaikingas vyro paaiškinimas, jog pirmuosiuose labiau žvėrys nusipenėję.
– Paprastai miškų nuomininkai, tokie kaip A.Bosas, negaili pašaro savo plotuose gyvenantiems žvėrims. Šėryklos būna pilnos.
Prieš keletą metų vienos medžioklės metu girininko žmonai Irmai, mano pašnekovei iš miško apsuptos sodybos, teko būti varove.
– Jiems trūko varovų. Mums davė ryškias liemenes, kepures, ėjome vienas greta kito, – pasakojo jauna moteris.
Apie kaimo perspektyvas
Šiuo metu miško apsuptoje sodyboje Irma gyvena kartu su tėvais ir močiute, šešiese. Lapynų kaime jie vieninteliai gyvenantys „miške“, už kelių šimtų metrų įsikūrę kaimynai save laiko jau „pamiškės gyventojais“. Gyventojų surašymo duomenimis, 2011 m. Lapynuose turėjo gyventi 15 asmenų.
Jei skaičiuotume jauniausius Lapynų gyventojus – jų tik trys. Monstvilų šeimoje auga penkiolikmetis, arčiau Petkaičių kaimo įsikūrusioje Mačiulių šeimoje – du nedideli vaikučiai.
Mačiulių šeima – senyva motina ir sūnus su šeima. Kaip sakė Remigijus Mačiulis, sodyba skaičiuoja apie šimtą metų – gyvenamasis namas senas, ir norint jame jaunai šeimai dar „ilgai ir laimingai“ gyventi, reikia investicijų. Vyras uždarbiaudavo užsienyje, nuo iš Anglijos parvežamo atlyginimo ir priklausydavo, kiek remonto darbų kuriant gražesnę aplinką šeima gali sau leisti.
Birutė dirba vienoje Tauragės kavinių, papildomas pajamas gauna iš deklaruotų pievų. Sako, nebūtų grįžusi gyventi į gimtąjį kaimą, tačiau mirus mamai teko kraustytis į sodybą, rūpintis tėvu.
Už kelių šimtų metrų su 87 m. tėvu gyvenanti Birutė, kurios kieme mėgdavo automobiliais apsisukti kontrabandininkai, šiuo metu jau atnaujina savo gyvenamąjį namą. Stato priestatą. Tačiau pasak jos, vaikai čia gyventi negrįš.
Birutė dirba vienoje Tauragės kavinių, papildomas pajamas gauna iš deklaruotų pievų. Sako, nebūtų grįžusi gyventi į gimtąjį kaimą, tačiau mirus mamai teko kraustytis į sodybą, rūpintis tėvu. Anot jos, sodybą parduoti keblumų nekiltų, nes ją juosia apie trys hektarai žemės – tai, ko reikia aplinkiniuose kaimuose gyvenantiems ūkininkams.
Tuo metu, kai lankiausi pas Birutę, į svečius buvo atvykusi Jurbarke gyvenanti jos sesuo. Moterys atgaivino prisiminimus apie Lapynų kaime prabėgusias dienas.
Vaikystės prisiminimuose – gaivios greta esančio miško uogos ir kvadratas (sportinis žaidimas), kurį juodvi su gretimų sodybų vaikais žaisdavo ant miško kelio. Gi ir vaikų tokiems žaidimams tada netrūko – susirinkdavo apie dvylika.
