Konkursą Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) direktoriaus vietai užimti Jelena Kutkauskienė laimėjo praėjusių metų liepos 31-ąją. Tąkart dalyvauti konkurse dokumentus buvo pateikę 12 pretendentų, iš jų 7 atvyko į konkursą.
Iš pradžių pagalius į ratus kišo buvęs įstaigos vadovas Algimantas Pamerneckas.
Be to, Karoliniškių poliklinikai beveik dešimtmetį vadovavusi J.Kutkauskienė atsidūrė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) akiratyje.
Pastarosios dėmesį patraukė milijoniniai Karoliniškių poliklinikos sandoriai su bendrove „Limeta“, iš kurios poliklinika pirko prekes ir paslaugas. Minėta įmonė priklauso J.Kutkauskienės sutuoktiniui.
Tačiau tokį sprendimą J.Kutkauskienė apskundė ir sulaukė palankaus teismo sprendimo. Pastarasis ir atvėrė moteriai duris į vadovaujamas pareigas ligoninėje.
„Baigiau ne tik mediciną, bet ir teisę. Tikiu, kad Lietuva yra teisinė valstybė, ir, kai kyla ginčai, jie turi būti sprendžiami teisme“, – interviu 15min kalbėjo J.Kutkauskienė, bent penkeriems metams perėmusi RVUL vairą.
– Ar nebijote, kad jūsų vyro valdoma įmonė „Limeta“ ir einant šias pareigas gali pakišti koją?
– Po įsidarbinimo RVUL informavau Sveikatos apsaugos ministrą apie aplinkybes, kurios gali sukelti konfliktą. Lygiai tą patį buvau padariusi ir užimdama Karoliniškių poliklinikos vadovės pareigas. Visada stengiausi užbėgti įvykiams už akių, dar neatsidūrusi interesų konflikto situacijoje steigėją informuodavau apie aplinkybes, kurios galėtų susiklostyti ir dėl kurių galėtų atsirasti interesų konfliktas. Tačiau VTEK tai interpretavo kaip pažeidimą, esą mano proaktyvi veikla buvo atlikta pagal netinkamas procedūras.
Emocine prasme laikotarpis buvo labai įtemptas, teko išplėsti savo akiratį, įsigilinti į daugelį dalykų ir išmanyti juos iki panagių.
Be to, buvau labai nemaloniai nustebinta, kai po laimėto konkurso prasidėjo begalė įvairių patikrinimų. Patyriau didžiulį spaudimą – ir ne tik dėl paskyrimo į naują vietą, bet ir dėl gerų santykių su Karoliniškių poliklinikos steigėju.
Jaučiau neobjektyvumą, dėl to ir skundžiau VTEK išvadą – negalėjau su ja sutikti.
Emocine prasme laikotarpis buvo labai įtemptas, teko išplėsti savo akiratį, įsigilinti į daugelį dalykų ir išmanyti juos iki panagių. Tačiau kiekviena sėkmė ir nesėkmė yra pamoka. Stengiuosi mokytis iš visokių patirčių.
– Kodėl iš esmės ryžotės siekti RVUL vadovės posto – poliklinikoje tapo per ankšta?
– Aš esu lazdynietė. Augau netoliese, o čia, kur dabar stovi ligoninė, anuomet buvo dykynė, nesutvarkyta teritorija, kur su draugais eidavome žaisti, o su tėvais – slidinėti. Su ligoninės statybų pradžia buvo atimta mūsų žaidimų aikštelė ir slidinėjimo takai. (šypsosi)
Nuo pirmos klasės tvirtai žinojau, kad noriu būti gydytoja. Baigiau mediciną Vilniaus universitete, bet praktinio darbo su pacientais taip ir neturėjau. Nors svajojau tapti endokrinologe, buvo nepriklausomybės pradžia, daug nežinomųjų ir įtampų, galimybės gauti tretinę profesinę rezidentūrą buvo neaiškios.
Į RVUL atėjau su nuostata, kad čia yra susiformavęs kolektyvas ir aš turiu pritapti.
Todėl pasirinkau mažiau rizikingą variantą – sveikatos priežiūros įstaigų valdymo ir administravimo rezidentūrą. Tokiu būdu atsidūriau sveikatos sistemos valdymo srityje ir pradėjau realizuoti savo kompetenciją iš pradžių dirbdama Valstybinėje akreditavimo tarnyboje, vėliau – Valstybinėje ligonių kasoje. Ir tik po 15 metų karjeros šioje srityje nuėjau vadovauti Karoliniškių poliklinikai, kur praleidau beveik 10 metų.
– Ir vieną dieną nusprendėte, kad čia jau nuveikėte viską, ką norėjote? O gal kito darbo paieškos atspindi jūsų teigiamą požiūrį į sveikatos įstaigų vadovų rotaciją?
– Iniciatyvumas nebūtinai turi būti susijęs su darbo vietų kaita. Karoliniškių poliklinikoje turėjau galimybes įgyvendinti daugybę idėjų ir nesikuklinsiu – didžiuojuosi pasiekimais. Man malonu matyti, kokią tvirtą poziciją įstaiga šiandien užima Vilniaus miesto sveikatos įstaigų tinkle, ypač žinant, kad prieš dešimtmetį ji buvo vertinama prastai ir net norėta ją atiduoti koncesijai. Tai rodo anuometį steigėjo požiūrį į tą įstaigą, bet šiandien tai yra sėkmingai veikianti poliklinika.
Kaip tai pavyko? Pati nestokojau iniciatyvos ir rinkausi iniciatyvius bendradarbius, subūriau puikią, profesionalią, inovatyvią, jaunatvišką komandą.
– Būtų natūralu, jei ta komanda, kuria taip pasitikite, talkintų jums ir einant naujas pareigas.
– Į RVUL atėjau su nuostata, kad čia yra susiformavęs kolektyvas ir aš turiu pritapti. Dabar laikotarpis, kai turime pažinti vieni kitus ir išmokti drauge dirbti, suprasti vieni kitų kalbą ir poreikius.
Atėjau be jokios išankstinės nuomonės bet kurio darbuotojo atžvilgiu, suteikdama pasitikėjimo kreditą ir tikėdamasi lojalumo ne sau asmeniškai, bet gydymo įstaigai: kad dirbs jos labui, o už to, žinoma, yra ir pacientas.
– Kaip galima atsiriboti nuo asmeniškumų su įstaigai vadovavusiu ir nenoromis direktoriaus pareigas užleidusiu A.Pamernecku?
– Kiek žinau, jis šioje ligoninėje nebedirba.
– Jaučiu, kad nenorite dairytis atgal, todėl pasikalbėkite apie ateities perspektyvas. Kokie jūsų pagrindiniai tikslai, ambicijos, užėmus direktorės pareigas?
– Dalyvaudama konkurse pristačiau kelias pagrindines savo programos kryptis. Visų pirma man labai svarbus paciento – kaip centrinės figūros – lūkesčių tenkinimas. Iš čia išplaukia daugybė uždavinių, susijusių su paslaugų kokybe, sveikatos priežiūros tęstinumu, veiklos organizavimu ir dėl to gerėjančiu paslaugų prieinamumu.
Antra kryptis – darbuotojų lūkesčių tenkinimas. Nes ligoninė, deja, labiau nei medicinos pasiekimais garsėja pacientų skundais ir viešojoje erdvėje išsakytomis darbuotojų pretenzijomis, išlietu nepasitenkinu dėl darbo sąlygų ir administracijos požiūrio į žmogų.
Todėl programoje daug dėmesio skyriau galimoms priemonėms personalo lūkesčiams tenkinti.
– Sukonkretinkite, kokios jos?
– Pirmiausia turime kalbėti apie tinkamą vidinę komunikaciją, kurią būtina gerinti. Pirmą darbo dieną susitikau su dviem profsąjungomis, su trečiąja susitikimas įvyko ne taip seniai. Susipažinau su jų problemomis, vizijomis ir matymu, bandome pradėti komunikuoti, kad priartintume vieni kitų supratimą apie situaciją. Turime artėti prie bendros vizijos, kad išspręstume tam tikrus klausimus įstaigos viduje.
Girdėjau tik vieną pageidavimą: kad apmokėjimo sistema būtų labiau diferencijuota, atsižvelgiant į darbo krūvį, sudėtingumą.
Įdomiausia tai, kad susitikimų su profsąjungų atstovais metu neišgirdau reikalavimo kelti atlyginimus, kurie bendrame sveikatos sistemos darbuotojų kontekste galbūt nėra tokie blogi. Kita vertus, visiškai suprantama ir natūralu, kad žmonės nori uždirbti daugiau.
Iš profsąjungų girdėjau tik vieną pageidavimą: kad apmokėjimo sistema būtų labiau diferencijuota, atsižvelgiant į darbo krūvį, sudėtingumą.
Todėl diskutuojame, pagal kokius kriterijus galėtume skirstyti lėšas.
Dialogas būtinas, kad profsąjungos suprastų, kaip mes dirbame, kad sveikatos apsaugos sistema yra labai reguliuojama, yra tam tikros pajamų gavimo taisyklės, kurios palyginti nelanksčios. Yra vadinamoji plaukiojančio balo sistema, kai negalime tikėtis pilno apmokėjimo už savo suteiktas paslaugas. Todėl turime ieškoti galimybių daugiau uždirbti, pritraukti lėšų dalyvaudami moksliniuose tyrimuose, investiciniuose projektuose. Mano siekiamybė – glaudesnis bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu.
Direktorius nėra Kalėdų Senelis, kuris ateina su maišu dovanų. Realybė tokia, kad direktorius skirsto tai, ką turi. Tačiau tikrai galime kalbėtis, pagal kokius kriterijus ir kaip racionaliai tas lėšas paskirstyti.
– Dialogas, kalbėtis, diskutuoti – RVUL kolektyvas prie tokio bendravimo būdo nebuvo pratęs.
– Autokratinių vadovų laikai baigėsi. Tai – ne mano vadovavimo stilius. Man labai svarbu įtraukti darbuotojus į įstaigos valdymą. Noriu sudaryti jiems galimybių kurti strategiją, noriu išgirsti centrų vadovų viziją, kaip jie mato savo kuruojamą sritį ir jos vystymosi perspektyvą.
Direktorius nėra Kalėdų Senelis, kuris ateina su maišu dovanų.
Norėčiau įgalinti darbuotojus, kad kasdieniai buitiniai sprendimai būtų priimami kuo žemesniame lygmenyje, o administracija galėtų užsiimti strateginiu planavimu ir vizijos įgyvendinimu.
– Ar spėjote pajusti kolektyvo palaikymą? O gal teka ir povandeninės srovės?
– Mane priėmė geranoriškai. Povandeninių srovių nejaučiu – arba jų nėra, arba neužteko tam laiko. O darbuotojų lojalumas ir steigėjo palaikymas tampa tarsi atsaku už rezultatus, to negausi avansu – reikia darbais nusipelnyti.
Sau keliu tris pagrindinius uždavinius, kurie vienodai svarbūs ir persipynę. Pirmiausia reikia normalizuoti ne tik darbo santykius, bet ir mikroklimatą įstaigoje, reikia pasiekti tam tikrą bendradarbiavimo ir bendravimo kultūros lygį. Ugdyti darbuotojų požiūrį į pacientą ir kolegą, plėsti akiratį, mokyti ir ugdyti gebėjimus valdyti konfliktus.
Be to, reikia nemažai investuoti, kad įstaigoje veiktų lanksti, patogi, darbuotojų poreikius atitinkanti integrali informacinė sistema.
Labai svarbu, kaip mus mato pacientai, steigėjas, kaip save pozicionuojame visoje sveikatos sistemoje. Svarbu nubrėžti strategiją, ar eisime dabartine kryptimi, ar ją koreguosime. Kokios mūsų stiprybės, o kur galėtume tobulėti ir plėstis, kokias technologines naujoves įsileisti.
Kaip minėjau, norisi glaudžiau bendradarbiauti su Vilniaus universitetu. Esame viena iš rezidentūros bazių, todėl turime išsigryninti, kiek aktyviai dalyvaujame mokymo procese, kokia apimtimi, kur esame stiprūs ir galime parodyti tai, ką turime geriausio Lietuvoje.
– Į RVUL pacientai neretai pakliūna neplanuotai – po traumų. Dažnai jie skundžiasi ilgomis laukimo valandomis Skubios pagalbos skyriaus priimamajame. Ar turite receptą, kaip tai spręsti?
– Su būtinosios pagalbos srautu mes susitvarkome ir susitvarkysime. Problemos kyla su tuo srautu, kuris nepriskirtas būtinajai pagalbai. Šiuo aspektu reikia dirbti su pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir šeimos gydytojais, šviesti pacientus, kurti socialines reklamas, kad žmonės suvoktų, kur ir kokiais pagrindais gali kreiptis.
Povandeninių srovių nejaučiu – neturiu tam laiko.
Prognozuoti pacientų srautų neįmanoma, garantuoti, kad laukimo eilių nebus, negaliu. Tačiau galiu užtikrinti, kad jos bus tinkamai administruojamos, o pacientų paskirstymas vyks pagal aiškius kriterijus ir pacientai, kuriems iš tikrųjų reikalinga būtinoji pagalba, ją gautų nedelsiant.
Svarbiausia, kad visi procesai vyktų atvirai ir skaidriai. Turi būti sudaryti aiškūs operacijų grafikai, kad pacientai suvoktų, kodėl vienas operuojamas šiandien, o kitas – tik po mėnesio. Atvirumo ir skaidrumo politika užkerta erdvę atsirasti korupcijai.
– Vadinasi, pakišų, atsidėkojant gydytojams, netoleruosite?
– Keli momentai. Pirma, turiu pasitikėti darbuotojais. Antra, pacientų mentalitetas iš esmės keičiasi, jie žino, už kokias paslaugas turi susimokėti, o kas priklauso nemokamai. Kalbant apie jaunąją kartą, man atrodo, kyšininkavimas iš esmės ne problema.
– Jūsų kadencija truks penkerius metus. Ko pati sau palinkėtumėte?
– Tikiuosi, kad būsime konkurencingi, geranoriški, besidalijantys, žinantys, ko nori, turintys viziją, palaikantys savo darbuotojus ir juos ugdantys, per juos kuriantys teigiamą įstaigos įvaizdį ir reputaciją.
Įgyvendinant šiuos tikslus norėtųsi atlikti platų šuolį, tačiau gali būti, kad eisime žingsnis po žingsnio. Jei per penkerius metus pavyks įgyvendinti tai, ką esu nusimačiusi programoje, būsiu labai laiminga.
