Gruodžio 31 dieną, apie 14 valandą, greitosios ekipažas gavo skubų iškvietimą – pranešta apie be sąmonės nukritusį aštuonerių berniuką, kuriam prasidėjo traukuliai.
„Pirma atėjusi į galva mintis – epilepsijos priepuolis“, – apie paskutiniosios metų dienos įvykį pasakoja skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė Rosita ir paramedikas Andrius.
Kaip rašoma Kauno GMPS feisbuko paskyroje, su švyturėliais į įvykio vietą beskubantis ir savo veiksmus planuojantis ekipažas pusiaukelėje sulaukė dispečerės skambučio, kurio patikslino, kad vaikas epilepsija neserga, tačiau traukuliai vis dar tęsiasi.
Atvykus prie namo paaiškėjo, kad tai – didelis daugiabutis su šešiomis laiptinėmis.
„Mums suteiktoje informacijoje buvo tik buto numeris bei aukštas, tačiau, kuri laiptinė ir kokį lauko durų kodą suvesti net nenumanėme. Pagal buto numerį spėjimo būdu nuskubėjome prie laiptinės, tačiau surinkus buto numerį niekas durų neatidarė. Pamėginome dar kartą, tačiau – baigtis ta pati. Pamėginome skambinti numeriu, iš kurio buvome kviesti – jokio atsako. Iškart supratome, kad kažkas čia ne taip. O minutės tiksi... Mūsų laimei, į namą kaip tik ėjo kvietėjo kaimynė, kuri mus įleido“, – pasakoja GMP darbuotojai.
Visgi vaizdui, kurį jie pamatė užlipę į reikiamą aukštą, Rosita ir Andrius sako nebuvę pasiruošę.
„Vos užlipus į reikiamą aukštą, buto tarpduryje suklumpa lengvai apsirengęs, pusiau sąmoningas vyras, kuris pradeda šaukti „ten du vaikai, ten du vaikai, aš nesuprantu kas darosi!“. Mes akimirkai stabtelėjome, toks sutikimas tikrai suglumino ir išmušė iš vėžių. Kaip įprasta, pirmas mūsų klausimas buvo „kas nutiko?“, tačiau vyras, tiesiog gulėjo ant nugaros, atrodė lyg tuoj praras sąmonę ir viskas, ką galėjo pasakyti buvo „ten vaikai!“, – teigiama įraše.
Bebėgant link automobilio toliau jaučiau, kad buvo silpna, lyg temo akyse
„Prasibrovę pro vyrą svetainėje radome sukniubusį, silpnai kūkčiojantį berniuką. Prie įėjimo durų gulintis vyras vis dar prašė padėti vaikams ir pasakė, jog kitame kambaryje yra mergaitė. Apie 10 metų mergaitę radome kitame kambaryje, lovoje. Ji buvo nesąmoninga, griežė dantimis. Daugiau apžiūrėti nespėjame... Mums patiems pradėjo temti akyse, darytis silpna. Abu atsisukome vienas į kitą ir kartu paklausėme „jauti?“. Suvokėme, jog tai ko gero bus apsinuodijimas dujomis ir labai greitai galime tapti kitomis šio apsinuodijimo aukomis“, – pasakoja darbuotojai.
Rosita ir Andrius skubiai griebė vaikus į rankas ir iš paskutiniųjų jėgų juos ištempę į koridorių. Netrukus ten pat atsidūrė ir vaikų tėvas. Toliau komandai reikėjo pradėti nukentėjusiesiems tiekti deguonį.
Čia Rosita ir Andrius pasidalino darbais – medikė apžiūrėjo šeimą, o paramedikas išbėgo atnešti deguonies ir kviesti pagalbos.
„Bebėgant link automobilio toliau jaučiau, kad buvo silpna, lyg temo akyse. Pranešiau dispečerei apie esamą nukentėjusių padėtį, paprašiau sukviesti reikalingas tarnybas bei dar bent vieną greitosios medicinos pagalbos brigadą ir perspėjau, jog mūsų – abiejų GMP komandos narių – būklė gali bet kada pablogėti. Lauke surikau „Pagalbos!“ tam, kad pritraukčiau kaimynų dėmesį – kaimynų, kurių pagalba bus naudinga gelbėjant galimai ant plauko kabančias gyvybes“, – pasakoja paramedikas.
Vyrui atnešus deguonį į reikiamą aukštą, juo kvėpuoti pradėjo nukentėjusieji, GMP darbuotojams tikintis, kad jie pilnai atgaus sąmonę.
„Mūsų laimei taip ir nutiko! Berniukas atsimerkė, vis dar verkdamas sugebėjo pasakyti savo vardą bei amžių, mergaitė atgavo sąmonę bei pašnekinta taip pat atsakė į klausimus, vaikučių tėvas po truputį pradėjo jaustis geriau. Užplūdo palengvėjimas ir nuostabus šilumos jausmas“, – įraše atsimena darbuotojai.
Tuo pačiu metu į įvykio vietą atskubėjo kaimynai, kurie atnešė antklodžių ir vandens, užsuko dujas ir padėjo kitaip.
Atvykus reanimobiliui ir kitoms tarnyboms, nukentėjusiųjų būklė jau buvo stabili, vaikai pateko į medikų automobilį, o jų tėvas – į herojiškai pasielgusio ekipažo GMP automobilį.
Visi nukentėjusieji buvo pervežti į Kauno Klinikas, jų būklė stabilizavosi, o vėliau nustatyta, kad apsinuodiję jie buvo smalkėmis.
„Gal tai ir sėkmės istorija, bet norėtume, kad netapatintumėte mūsų su herojais. Mums tai buvo dar vienas budėjimas, dar vienas kvietimas ir dar viena sudėtinga situacija, su kuria susidorojome. Tikrieji herojai šioje situacijoje buvo neabejingi kaimynai kurie atsiliepė į pagalbos šauksmą, o pats didžiausias herojus buvo vaikų tėvas, parodęs savo tėvišką meilę, laiku iškvietęs pagalbą, sugebėjęs išlaikyti save sąmoningą ir iš paskutinių jėgų sugebėjęs atidaryti duris. Visa ši situacija galėjo baigtis didžiule tragedija, tačiau rūpestingo tėvo dėka viskas buvo padaryta laiku“, – kuklinasi Rosita ir Andrius.
