Besitraukdamas į SSRS gilumą, P.Cvirka apsistojo nakvynei Zarasų vaistininko Juozapavičiaus namuose. Miegojo jis ant sofos, kurioje, matomai bijodamas Zarasų apylinkėse veikusių Birželio sukilimo dalyvių, paslėpė kolaboravimą su sovietų valdžia liudijanti dokumentą, o ryte išvykdamas jį tiesiog pamiršo. Apie dingusį partinį bilietą LKP(b) centro komiteto vadovybei P.Cvirka išdrįso prisipažinti tik po kelių metų, jau saugiai gyvendamas Maskvoje.
Pareiškime išduoti naują partinį bilietą, jis teigė „neatsimenąs“, kur ir kada pametė senąjį bilietą. Nors kai kurių komunistų P.Cvirka buvo kaltintas iš baimės sunaikinęs „svarbiausią komunisto dokumentą“, visgi jam buvo išduotas naujas bilietas, o „paauklėjimui“ skirtas griežtas papeikimas dėl aplaidaus požiūrio į partinio bilieto saugojimą.
Po 16 metų rastas P.Cvirkos partinis bilietas buvo skubiai išsiųstas į Maskvą sunaikinimui, o jo fotokopija įdėta į P.Cvirkos komunistinio judėjimo dalyvio asmens bylą. Įrašai atsitiktinai išlikusioje P.Cvirkos partinio bilieto kopijoje liudija, kad Maskva dosniai atsilygino jam už į Lietuvą atvežtą „Stalino saulę“.
1940–1941 m. P.Cvirka gaudavo nemenką 1000 rublių atlygį, kuris sudarė apie pusę LKP(b) CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus 1800–2000 rublių algos. Vėliau P.Cvirka buvo apdovanotas ordinais, paskirtas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, sovietinėje kultūroje įtvirtintas kaip pavyzdinis ir reprezentacinis rašytojas komunistas, sovietinio literato etalonas, į kurį turėjo lygiuotis sovietinė lietuvių literatūra.
Dokumentų skaitmeninius vaizdus galima pažiūrėti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje arba paskyroje socialiniame tinkle Facebook.
