Tai parodė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) ir Europos migracijos tinklo atlikta studija, kurios metu aiškintasi, kokios į Lietuvą perkeltų pabėgėlių nuotaikos ir didžiausios problemos, bei ką apie atvykėlius galvoja vietiniai.
„Tyrimo analizė netiesiogiai nubrėžia ir tam tikras paraleles – pabėgėliai mums tarsi lakmuso popierėlis, išryškinantis ne tik pabėgėlių, bet ir bendrą gyvenimo Lietuvoje problematiką ir empatijos silpnesniems stoką“, – rašo tyrimo autoriai.
Prašome ne pinigų, o būsto, kalbos ir kvalifikacijos. Žmogus per dvejus metus atsistotų ant kojų.
Anot jų, būdami svetimšaliai ir negalėdami pasinaudoti pagalbos mechanizmu, jie mūsų problemas jaučia stipriau.
„Mus lygina su lietuviais, bet lietuviai čia gimė, viską žino, o mes ne. Prašome ne pinigų, o būsto, kalbos ir kvalifikacijos. Žmogus per dvejus metus atsistotų ant kojų ir tada jau matytųsi“, – cituojamas neįvardintas atvykėlis.
Tyrėjai daro išvadą, kad padėdami migrantams padėtume sau, o nieko nekeisdami, problemas tik gilinsime. Jie siūlo persvarstyti integracijos politiką ir ieškoti netradicinių veiksmingų ir kompleksinių sprendimų.
Iki šios dienos į Lietuvą jau perkelti 185 asmenys, iki kitų metų pabaigos numatyta į Lietuvą perkelti 70 prieglobsčio prašytojų iš Turkijos ir 1035 iš Graikijos ir Italijos.
Problemos užklumpa už pabėgėlių centro durų
TMO Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė antradienį surengtoje spaudos konferencijoje pabrėžė, kad tarp į Lietuvą atkeltų pabėgėlių ekonominių migrantų nėra – visi jie bėgo iš nesaugių regionų, didžiausia dalis atvykėlių – iš Sirijos.
Jie sako: mes matome, kad lietuviai bėga iš šalies, kaip mes ten gyvensime? Tai jiems kelia nerimą.
„Tai tiesiog buvo bėgimas iš mirties zonos“, – A.Sipavičienė citavo neįvardintą 28 metų atvykėlį.
A.Sipavičienės teigimu, niekas iš pabėgėlių nesirinko Lietuvos – visi jie buvo paskirti pagal programą: „Vieni norėjo bet kur, kur saugu, kiti vyko į Europą, ar konkrečiai į Vokietiją ir Švediją, tačiau buvo sustabdyti, registravosi į programą ir nebeturėjo galimybės rinktis.“
Anot jos, pabėgėliai iki paskyrimo apie Lietuvą nebuvo girdėję, tačiau gavus informacijos apie šalį ne vieną sukaustė baimė: „Jie sako: mes matome, kad lietuviai bėga iš šalies, kaip mes ten gyvensime? Tai jiems kelia nerimą.“
TMO Lietuvos biuro vadovė pabrėžė, kad pabėgėliai labai džiaugiasi galimybe pagyventi pabėgėlių centre Rukloje, nes Lietuvoje nėra pažįstamos aplinkos ar jų bendruomenių, kurios padėtų geriau adaptuotis.
Rukloje apgyvendintus pabėgėlius gyvenimas tenkina, jie jaučiasi saugūs, turi būstą, ir nors gauna labai mažą, per 70 eurų siekiančią išmoką, nesiskundžia.
Su tikrosiomis problemomis pabėgėliai susiduria, kai reikia išvykti iš centro ir susirasti būstą bei darbą.
Būstą pabėgėliams susirasti ypač sunku, nes nuomotojai jais nepasitiki. A.Sipavičienė sakė, jog Lietuva galėtų pasekti Estijos, kurioje butų pabėgėliams ieško pasamdyta nekilnojamojo turto agentūra, pavyzdžiu. Lietuvoje tuo rūpinasi organizacija „Caritas“.
Pabėgėliams nenuomoja butų
„Būstas yra problema numeris vienas, jei neturi būsto, nežinai, kaip ieškoti darbo. Pabėgėliai nėra beraščiai, jie turi įgiję specialybę, tačiau susiduria su kalbos problema. Jie įvardijo norintys kalbos kursų, kurie leistų integruotis, o ne tik žinoti pagrindinius dalykus.“
A.Sipavičienė teigė, kad vieni pabėgėliai neketina pasilikti Lietuvoje, jie mini kitas ES šalis, dažniausiai – Vokietiją, kai kurie net norėtų grįžti į Siriją. Kiti sako, kad norėtų likti, bet nežino, ar sugebės įsitvirtinti. Daliai pabėgėlių sunku ir dėl to, kad už lietuvišką algą reikia išlaikyti 5–7 vaikus.
„Jei pavyktų užsikabinti Lietuvoje, parodyčiau kad gerai darau tą, ką darau“, – dalies pabėgėlių pasiryžimą perpasakojo ji.
Visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ aiškinosi, koks lietuvių požiūris į pabėgėlius. Anot kompanijos vadovo Igno Zoko, vis dar gajus mitas, kad tai – geresnio gyvenimo siekiantys ekonominiai migrantai, kurie atvyksta atimti lietuvių darbo vietų.
Tokios nuomonės laikosi 58 proc. apklaustųjų. Ir tik 28 proc. tiki, jog šie žmonės yra karo pabėgėliai. Per metus lietuvių nuotaikos nepasikeitė.
„Už tų istorijų yra sulaužyti likimai. Mes, lietuviai, bėgam iš Lietuvos dėl ekonominių paskatų, galbūt dėl to mums taip pat rodo, kad žmonės bėga dėl to paties. Tačiau taip tikrai nėra“, – patikino I.Zokas.
Apklaustųjų argumentai, kodėl lietuviai neturėtų priimti imigrantų, pasak jo, yra ekonominiai. O po tokių istorijų, kaip pabėgėlių pabėgimas iš Lietuvos, tokias nuostatas dar labiau sustiprina. Lapkričio 8 dieną buvo pranešta, kad Iš Rukloje esančio pabėgėlių priėmimo centro į Vokietiją išvyko 35 migrantai.
Tačiau ten pabėgėliai I.Zoko teigimu, lietuviai bijo to, ko nepažįsta. Dalis apklaustųjų įsitikinę, kad su pabėgėliais padidės nusikalstamumas, bus nesaugu išeiti į gatvę, kils terorizmo rizika, moterys negalės saugiai jaustis viešose vietose.
„Pabėgėlių požiūris panašus. Būdami tranzitinėse zonose su graikais ar turkais, būdami kultūriškai artimesni, greičiau suranda santykį. Jiems atrodo, kad lietuviai jų nepriima, bet yra mentaliteto skirtumai. Mes esame santūrūs ir sunkiau leidžiamės į kontaktą su nepažįstamais“, – pabrėžė jis.
19 metų Lietuvoje gyvenantis, lietuviškai puikiai kalbantis Pabėgėlių priėmimo centro vertėjas libanietis Hichamas Ibrahimas sakė, kad centre gyvenantys pabėgėliai ten jaučiasi ramūs ir užtikrinti, o policijos reakcija į vietinių bandymus išgąsdinti pabėgėlius tik dar labiau sustiprino saugumo pojūtį.
Problema yra ir maži atlyginimai, kad neįmanoma iš jų išgyventi.
Tačiau, jo teigimu, pasibaigus terminui pabėgėliai susiduria su labai dideliais sunkumais ieškant darbo ir ypač – būsto: „Tai šiuo metu viena aktualiausių problemų, nes skelbimų daug, bet kai savininkai sužino, kas nori nuomotis, nelabai nori nuomoti.“
„Atsiranda nerimas, atsiranda nežinomybė, kas su mumis bus, kaip mes elgsimės, kaip gyvensime ir ką mes dirbsime“, – kalbėjo jis.
H.Ibrahimas pabrėžė, kad neverta tikėtis, kad kalbos nemokantys žmonės įsilies į darbo rinką. „Problema yra ir maži atlyginimai, kad neįmanoma iš jų išgyventi“, – teigė jis.
Vertėjas pripažino, kad kartais atvykėlių lūkesčiai iš tiesų yra nepamatuoti, todėl jiems Lietuvoje tampa labai sunku.
Siūlo kursus su pabėgėliais dirbantiems pareigūnams
Tyrimo autoriai siūlo pabėgėliams rengti kalbos kursus, kuriuose šie tikrai išmoktų lietuvių kalbą, padėti ieškoti būsto, nes dėl šios priežasties dalis pabėgėlių negali palikti Rukloje esančio centro.
Taip pat siūloma suteikti tikrai profesionalią pagalbą ieškant darbo, pritraukti nevyriausybines organizacijas, kad šios padėtų pagerinti vaikų gyvenimo kokybę, jų ir suaugusiųjų integraciją per įvairius renginius. Be to, siūloma rengti specialius kursus su pabėgėliais dirbantiems pareigūnams ir dar labiau šviesti visuomenę ir ugdyti toleranciją.
