Su daugiau nei dešimtmetį Kaune gyvenančiu 43-ejų metų neapoliečiu susitinkame vienoje itališkų kavinukių. Vilkdamasis storą striukę, jis tarsi nusipurto paskutinius neįprasto italams šalčio likučius.
„Labai nemėgstu šaltuko. Kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje, buvo −25. Tik susipažinau su draugės šeima, būsima uošvė iškart ėmė man nešti šiltų drabužių, – prisiminęs šypteli Fabio. – Tačiau nors ir kaip nemėgčiau kasti sniego, jis man sukelia nostalgiją. Italijoje su šeima važiuodavome į kalnus, kad pamatytume sniegą. Tad žiema man asocijuojasi su smagia išvyka.“
Fabio prisiminimus išsklaido padavėja. Pašnekovas užsisako stiprios kavos.
„Tokios geros kavos, kaip Italijoje, čia nėra“, – sriūbtelėjęs pirmąjį gurkšnį, patikina jis. Išties, italas ir gera kava - du neatsiejami dalykai.
Kam picai padažas?
Paklaustas, ko dar pasiilgsta būdamas toli nuo gimtųjų namų, „Callcredit Information Group“ Kauno padalinyje dirbantis Fabio ima vardyti kokybiškus, tik mamos ar močiutės virtuvėje randamus produktus: iš buivolių pieno pagaminta šviežia mocarela, kokybiškas alyvuogių aliejus, konservuoti pomidorai, vynas... O ir makaronus jis gimtinėje valgydavo kasdien. Čia įpročiai pasikeitė: gamina tik triskart per savaitę. Gal lietuviai bent picas geras kepa? Juk mūsų šalyje biznio ėmėsi ne vienas Fabio kraštietis.
„Lietuvoje picos – itin sausos. Todėl ir prireikia visokių padažų. Pica turi būti tokia, kad nieko pilti ant jos nereiktų. Nebent alyvuogių aliejaus“, – teigia italas.
„Net picerijas svečioje šalyje atidarę italai sugenda. Lietuvoje picos – itin sausos. Todėl ir prireikia visokių padažų. Pica turi būti tokia, kad nieko pilti ant jos nereiktų. Nebent alyvuogių aliejaus. Tačiau ir Italijoje geriausios picos supratimas skiriasi. Šio patiekalo gimtine laikomas būtent mano gimtasis Neapolis. Mūsų pica – plona ir minkšta, kitur – storesnė ir traškesnė“, – paaiškina Fabio.
O kaipgi sekasi draugauti su itin sočiais lietuviškais patiekalais?
„Na, sviesto, kaip jūs, mes tikrai nenaudojame. Tačiau patinka lietuviška virtuvė. Pats gaminu namuose bulvinius blynus, balandėlius. Kartą parodo žmona kokį tradicinį jūsų patiekalą ir užtenka – perprantu. Tik su cepelinais nesiryžtu užsiimti. Galima gaminti juos 4 valandas ir viskas veltui – ims ir ištiš virdami. Nerizikuoju.
Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į Kauną, „Bajorkiemyje“ paragavau kiaulienos su slyvomis. Buvo nepakartojama. Gaila, dabar valgiaraštyje jos nebėra. Nuostabus ir jūsų alus. Tik man kyla klausimas, kodėl valgote taip riebiai? Dėl šalčio? Bet juk visur, kur būnate – darbe, namuose – šilta. Ir rengiatės tinkamai“, – nusistebėjo Fabio.
Emigruoti privertė lietuvaitė
Stebėtina, kaip greitai pokalbis su italais pasisuka ir apsistoja tema apie maistą. Apie tai jie galėtų kalbėti valandų valandas. Tai kas gi vis dėlto gali priversti atsisakyti tikros mocarelos ir persikelti į Lietuvą? Žinoma, antroji italų silpnybė ir aistra – šeima.
„Mokykloje nenorėjau mokytis anglų kalbos, tačiau galiausiai, kai man buvo 28-eri, prireikė – pradėjau dirbti kompiuterininku. Kalbos žinias tobulindavau pažinčių svetainėje. Taip ir susipažinau su būsima žmona Agne. Ji pasirodė labai maloni moteris. Ėmė ir nutiko kažkas keisto, nepaaiškinamo. Rodos, ji – ne Monica Bellucci, aš – ne Bradas Pittas, bet... Po metų susitikome Kaune“, – meilės istorijos pradžią nupasakojo Fabio.
Atvykdamas į Lietuvą, apie ją italas težinojo du dalykus: kad tai – postsovietinė šalis, kurios sostinė – Vilnius. Tai jam buvo vidurys tarp Rytų ir Vakarų, o dabar jau – vakarietiškas kraštas. Ir atvyko jis tąkart per šventinį laikotarpį. Pažino tikras baltas Kalėdas su daug sniego ir dideliu šalčiu.
„Ilgiuosi šiltos jūros. Į Lietuvos pajūrį nuvykstame kartą metuose. Bet į tą ledinį vandenį lipu tik dėl vaikų. Nekelčiau nė kojos, – šypsodamasis nusipurto Fabio. – Štai, gyvendamas Neapolyje, iš darbo galėdavau važiuoti trumpesniu keliu, bet visad prasukdavau ilgesniuoju – palei jūrą. Reikėdavo pamatyti vandenį. Tačiau Klaipėdoje pirmą kartą išvydau, kaip atrodo užšalusi jūra – kažkas nepakartojamo.“
Pasirinko patogesnį kelią
Šiandien Fabio su lietuve Agne augina tris atžalas: 12 ir 9-erių metų dukras bei 4-erių sūnų. Rizika susilaukti trečiosios dukrelės buvo didžiulė – jo giminėje apstu šeimų, auginančių po tris tos pačios lyties vaikus, tačiau jam pavyko sulaužyti taisyklę.
„Pagalvojau, jog negaliu valdyti penkių moterų vienas (tuo metu gyvenome kartu su močiute), tad rizikavau. Ir rizika pasiteisino“, – pašmaikštavo italas.
Vis dėlto, prieš įsikurdami Lietuvoje, Fabio ir Agnė išbandė laimę ir Neapolyje. Pragyveno ten 8 mėnesius, tačiau suvokė, jog žmonos gimtinėje gyvenimas šeimai – daug paprastesnis.
„Mano gimtinėje labiau „jaučiama“ šeima. Sunku tai paaiškinti. Lietuvoje giminaičiai tik paklausia, kaip sekasi, o Italijoje visi puola padėti net neatsiklausę“, – teigia Fabio.
„Apsispręsti buvo lengva. Negalėjau galvoti tik apie save – reikėjo mąstyti apie mus abu. Agnė – ekonomistė. Ji niekaip Neapolyje nerado darbo, sėdėjo namuose, o dirbti norėjosi. Vien jau dėl to, kad motinystės atostogos tęsiasi tik du mėnesius. Be to, išlaidos kur kas didesnės, reikia trigubai didesnę algą uždirbti nei Lietuvoje. O kur dar automobilio draudimas. Mano gimtinėje kasmet sumokėdavau po 1 800, čia – vos 150 eurus.
Lietuvoje turėjome Agnės tėvų namą, o Italijoje apie nuosavą būstą galėjome tik pasvajoti. Bute nebūtume tilpę. Taigi pamąstėme, kur lengviau gyventi, ir apsisprendėme“, – pasirinkimą paaiškino Fabio.
Didžiausias minusas – pensijų sistema
Pasak jo, mūsų šalis labiau rūpinasi savo piliečiais. Pvz., įsteigta pakankamai valdiškų darželių. Italijoje jų visiems neužtenka, tad tenka vaikus vesti į privačias įstaigas, o tai daug kainuoja.
„Iš kitos pusės, vaikus lengviau auginti Italijoje. Mano gimtinėje labiau „jaučiama“ šeima. Sunku tai paaiškinti. Lietuvoje giminaičiai tik paklausia, kaip sekasi, o Italijoje visi puola padėti net neatsiklausę. Mes ten kalbame apie problemas, o pas jus gretai išmokstama nutylėti, kas blogai. Lietuviai nepratę dalytis bėdomis, nepratę sulaukti pagalbos – viską reikia išspręsti patiems“, – įdomų palyginimą pateikė Fabio.
Tačiau didžiausias minusas, anot jo, mūsų šalyje – tai tiesiog į neviltį vedanti pensijų sistema.
„Mano tėtis dirbo „Alfa Romeo“ gamykloje, tad nuo mažens mylėjau būtent šias mašinas. Turėjau dvi – padovanotą dėdės ir įsigyta paties už milijoną lirų. Išėjęs į pensiją tėtis gauna 80 proc. savo algos – apie 1600 eurų. O štai mano mama dirbo tik iki tol, kol pagimdė pirmąjį vaiką (turiu du brolius). Ir nors pensijos ji neužsidirbo, jaučiasi rami – tėčiui mirus, gautų net 70 proc. jo uždirbtos pensijos“, – Italijos pliusą atskleidė Fabio.
Nesupranta jis ir to, kam Lietuvai prireikė įsivesti eurą – juk lito ir euro kursas buvo susietas. Pasak pašnekovo, tai buvo klaida, nes kainos itin sukilo.
Kasmet emigruoja apie pusę milijono italų
Italai Lietuvą yra pamėgę seniai. Ne vienas čia kuria savo verslą, veikia daugybė itališkų restoranų bei kavinių, tačiau IT specialistų italų – itin mažai. Pasak Fabio, emigracijos grėsmės jaučiamos ne tik mūsų šalyje, bet ir Italijoje. Po Antrojo pasaulinio karo vien iš šio saulėto krašto pietinės dalies išvyko apie 10 mln. gyventojų. Kasmet Italiją palieka apie pusė milijono italų.
„Ar mano tėvams nebuvo kilęs noras atvykti gyventi kartu su mumis? Pasiūlėme tai. Bet mano mamai ir esant +10 temperatūrai jau būna šalta. Be to, ji labai mėgsta bendrauti. Bijo, jog dėl kalbos barjero Lietuvoje negalėtų šio pomėgio realizuoti.
Mano tėvus lankome kartą per metus. Miestelyje tarp Neapolio ir Romos, privačioje gatvėje, turime namuką šalia jūros, į kurį sugužame visa didelė šeimyna. Būna labai gera. Gimiau neapoliečiu ir mirsiu. Mes, kurių – net 3 mln., itin pozityvūs žmonės su lakia fantazija. Labai mėgstame juokauti“, – patikino Fabio.
Prieš persikeldamas gyventi į Lietuvą, jis svarstė galimybę įsitvirtinti Maltoje. Tačiau suprato, jog salos – ne jam. Fabio mėgsta tiesiog sėsti į mašiną ir važiuoti. O jei vis dėlto reiktų rinktis, kokioje šalyje, be Lietuvos ir Italijos, norėtųsi gyventi?
„Barselonoje. Yra tiesioginiai skrydžiai tiek į Kauną, tiek į Neapolį. Be to, šiame Ispanijos mieste geras oras. O ir futbolas neblogas. Mums, italams, ši sporto šaka – tarsi ritualas. Agnė žino, kad dvi valandas per savaitę (kai rodo UEFA Čempionų lygą – ir kiek daugiau), kada stebiu Neapolio klubo rungtynes, trukdyti nevalia. Tai mano dvi valandos.
Stebėdamas mačą jaučiuosi tarsi būčiau namuose, Neapolyje. Net mano sūnaus vardas – Diego. Kaip Neapolyje žaidusio Maradonos. Su žmona sutarėme, kad sūnums vardus išrenku aš, dukroms – ji“, – šyptelėjo Fabio.
Žavisi Trakų pilimi
Paprasta: Kauną, o ne Vilnių, Fabio pasirinko dėl to, kad jo žmona – iš laikinosios sostinės. O ar turi Fabio savo mėgstamą vietą šiame mieste?
„Rotušė. Baltas pastatas viduryje, o aplink – marga. Dažniausiai centrinėse miestų aikštėse stovi bažnyčios. Štai Neapolyje bažnyčia ir rotušė – viena prieš kitą. Tik ne Kaune. Čia centre stūkso valstybinis pastatas, o bažnyčios išsibarsčiusios jo pašonėje. Labai įdomu“, – nusistebėjo italas.
Vis dėlto pati gražiausia vieta Lietuvoje jam – Trakų pilis. Tik atvykus svečiams iš Italijos, pirmiausia jis vyksta su jais aplankyti būtent jos.
Staiga žvilgtelėjęs į laikrodį, pašnekovas ima atsiprašinėti: laikas namo. Kadangi vienintelis šeimoje vairuoja mašiną, po darbo jam tenka dirbti „taksistu“. Didelė šeima – didelės „problemos“. Nuskamba paskutinis klausimas: Fabio, kaip jaučiatės gyvendamas mūsų šalyje?
„Labai gerai, nenoriu niekur bėgti. Darbą, panašų, kokį dirbau Italijoje, susiradau per pusmetį (čia įsikūrė įmonės, kuriai priklausiau, filialas), alga gera, graži gamta, žmonės draugiški (nejaučiu temperamentų skirtumo). Lietuviai visad prisigalvoja priežasčių vakarėliams. Ko daugiau reikia?“, – užsimaukšlinęs šiltą kepurę, atsakė Fabio ir, tarsi giliu atodūsiu sukaupęs kuo daugiau šilumos, išskubėjo į šaltas Kauno gatves.
