Liepą paminėtos 80-osios Kauno geto likvidavimo metinės.
Kauno getas – vienas iš trijų didžiųjų nacių okupuotoje Lietuvoje egzistavusių getų. 1941 m. vasarą jame, veikusiame Vilijampolės mikrorajone, buvo apgyvendinta daugiau nei 30 tūkst. žydų. 1944 m. liepą getą likviduojant, gyvų jo gyventojų liko vos keli šimtai.
Tačiau pradėkime nuo pačios Vilijampolės istorijos. Ją sumanė sukurti garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminė Radvilos. XVII a. vid. kunigaikštis Jonušas Radvila pakvietė atvykti į jo kuriamą Vilijampolę kitataučius amatininkus bei pirklius. Tuomet šioje teritorijoje tebuvo 24 namai.
„Žodis „vilijampolė“ reiškia miestą prie Vilijos upės. Taip pat Vilijampolė vadinama slabada, slabotkė. Šiuo slavišku žodžiu anksčiau buvo vadinami nuo baudžiavos laisvi kaimai“, – paaiškino Kauno IX forto muziejaus ekskursijų vadovė Olga Voronova.
Paklausę Radvilos kvietimo, XVII a. į Kauną ima vykti ir žydai.
Ilgainiui jų santykiai su miesto valdžia suprastėjo, o 1727 m. teismo nuosprendžiu žydams netgi liepta išsikraustyti iš miesto, uždrausta jame gyventi.
Žydai persikėlė visai šalia Kauno – į Vilijampolę. Taigi pačiame Kaune žydų skaičius iki XIX a. vid. buvo menkas, o Vilijampolėje – nuolat augo.
Darbininkų rajonas
Bėgant laikui žydai įkūrė Vilijampolėje savo mokyklas, parduotuves, dirbtuves, kapines, sinagogas. Išdygo ir didžioji sinagoga, pirmoji mūrinė Kaune, baroko stiliaus. Ji stovėjo ten, kur dabar veikia verslo centras „Dailė‘“.
XIX a. vid. žydų pirklys Rafailas Volfas Vilijampolėje įsteigė pirmąjį alaus bravorą, virtusį viena seniausių pramonės įmonių Lietuvoje. Neįtikėtina, bet daryklos pastatai Radvilų Dvaro gatvėje yra išlikę iki mūsų dienų.
XIX a. pab., anot Olgos, Vilijampolėje gyveno apie 5,5 tūkst. žydų amatininkų, kalvių, siuvėjų, cigarečių gamintojų, batsiuvių, malūnininkų, mėsininkų.
1919 m., kai Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, Vilijampolė buvo prijungta prie miesto. Tarpukariu joje gyveno daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų, 62 proc. iš jų – žydai.
Vilijampolėje vienas po kito dygo fabrikai, tai buvo darbininkų mikrorajonas, tad žmonės namų valdose neįsirengdavo patogumų – trūko vandentiekio, viešų pirčių, kanalizacijos, gydymo įstaigų. Užtat labai aktyviai Vilijampolėje skleidėsi socialinė veikla – įsteigti vaikų bei senelių prieglaudos namai.
Didžiausios žydų žudynės vyko būtent Vilijampolėje.
„Žydai rūpinosi savo tautiečiais, užsiimdavo labdara, remdavo skurstančius žmones finansiškai. Tarpukariu Vilijampolėje veikė jų pradinė religinė mokykla, kuri buvo išlaikoma žydų bendruomenės, tad ten galėjo mokytis ir skurstančių šeimų vaikai“, – patikino gidė.
Manė, kad sovietai – mažesnis blogis
Prieš II Pasaulinį karą Vilijampolėje jau buvo virš 12 tūkst. gyventojų, iš jų žydų – 8-9 tūkst.
Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą 1940 m., žydų padėtis buvo įvairialypė. Dauguma Lietuvos žydų sovietų okupaciją laikė mažesniu blogiu už gresiančią nacių okupaciją, todėl sovietų valdžios atėjimą sutiko su tam tikru palengvėjimu. Jiems atsirado galimybės įsitvirtinti valdžios struktūrose, dalyvauti aktyviau visuomeninėje veikloje.
Vis dėlto, sovietų ekonominė politika labai pakenkė žydams, tarp kurių buvo labai daug pramonininkų bei verslininkų. Juk pramonės įmonės buvo nacionalizuotos, indėliai iš banko konfiskuoti.
„Kai sovietų valdžia vykdė Lietuvos gyventojų masinius trėmimus, tarp tremtinių buvo ir 14 proc. žydų.
Prasidėjus nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, žydai buvo išsigandę. Jie suprato, kad atėjo labai sunkūs, niūrūs laikai, bet tikrovėje nacių okupacija pranoko jų pačias blogiausias nuojautas. Tūkstančiai Kauno žydų pirmomis karo dienomis bėgo į Sovietų Sąjungos gilumą, bet dauguma jų pasitraukti nesuspėjo, nes vokiečių kariuomenė žygiavo per Lietuvą labai greitai – užėmė šalį per keletą dienų.
Nacių okupacija prasidėjo 1941 m. birželio pabaigoje. Į Kauną įžengė vokiečių saugumo policijos ir SD A operatyvinės grupės A vadas Franzas Walteris Stahleckeris. Jo uždavinys – organizuoti žydų žudynes, pogromus, įtraukiant į tai ir vietos gyventojus. Taip siekta nuslėpti nacių kaltę.
Didžiausios žydų žudynės vyko būtent Vilijampolėje. Jos prasidėjo dar birželio 25 d. Prie Vilijampolės tilto buvo sušaudyta 30 jaunuolių. Jiems liepė dainuoti sovietines dainas, išsikasti duobę, prie kurios ir buvo sušaudyti“, – skaudžius istorijos vingius priminė Olga.
Tikslus per Vilijampolės pogromus nužudytų žmonių skaičius nėra žinomas. Manoma, kad aukų galėjo būti ir šimtai. Žydų žudynės vyko ir Kauno centre, Senamiestyje.
1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Kaune gyveno 32 595 žydai.
Vos 3,5 kv. m žmogui
Pasibaigus pogromams, prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno tvirtovės fortuose. Pirmąja masinių žudynių vieta tapo VII fortas, kai liepą ten buvo nužudyta 3-5 tūkst. žydų. Rugpjūtį ir rugsėjį jau buvo žudoma IV forte, nuo spalio – IX forte.
„Naciai sąmoningai organizavo žydų pogromus, kad galėtų pateisinti geto įkūrimą ir žydų apgyvendinimą jame. 1941 m. liepą penkiems žinomiems Kauno žydų bendruomenės nariams veidmainingai buvo pareikšta apie tai, kad neva negalima leisti, jog toliau žydai būtų žudomi, vyrautų mieste netvarka, tikinta, jog lietuviai nenorintys gyventi su žydais, todėl jiems patiems būtų saugiau, jei persikraustytų į kontroliuojamą teritoriją, į getą.
Taip getas ir buvo įkurtas Vilijampolėje, kur dauguma gyventojų buvo žydai. Įsakymas įkurti getą pasirašytas 1941 m. liepos 10 d.“, – geto įkūrimo pradžią įvardijo gidė.
