Kas sieja šimtalapį ir laikraštį?
Trakų krašto tradicinių amatų centras – tai daugiafunkcė erdvė, kurioje dalintis savo kultūra, tradicijomis ir žiniomis bei įgyvendinti veiklas gali skirtingų tautų žmonės.
Svarbu tai, kad jie gali realizuoti save ir taip pat dalintis patirtimi su žmonėmis, besidominčiais amatais, istorija ar ieškančiais tiesiog įdomios veiklos ar potyrių su šeima bei bičiuliais.
Nors tautinio paveldo ženklas visuomenėje yra dažnai atpažįstamas, bet kas iš tikrųjų slepiasi po juo? Audiovizualinėje medžiagoje pristatomi tokių produktų kūrėjai ir jų kuriami ar gaminami produktai, apžvelgiami sėkmingai įgyvendinti projektai, kurie buvo finansuoti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemones.
Trakų kraštą dažnas sieja su karaimų tradicijomis, ir lietuviai, ir užsienio svečiai čia atvyksta degustuoti kibinų. Taigi – kaip Trakų krašto amatų centras galėtų apsieiti be šio patiekalo, jo gaminimo subtilybėmis čia dalijasi Margarita Rajeckienė. „Tai mielinės tešlos pyragėlis su mėsos įdaru. Dažniausiai tai būna arba jautiena, arba aviena. Vis tik svarbiausias dalykas – labai labai labai gerai išminkyti tešlą. Tada ji gauna oro ir labai lengvai pakyla“, – pasakojo kibinų kepėja. Moteris juokavo, kad sėkmės receptas – ir paprastas, ir kartu sudėtingas. Tai kiekgi minkyti? Margarita to klausdavo ir savo močiutės, kuri buvo šių pyragėlių gaminimo žinovė, senolė jai su šypsena atsakydavo – minkyk, kol sušilsi.
Nenutolstant nuo virtuvės temos, reikėtų paminėti ir totorių legendinį desertą – šimtalapį, jį gaminanti Maja Ščuckienė šypsosi galinti išduoti vieną netikėtą paslaptį apie šį desertą: „Šimtalapis yra lietuvių totorių „know-how“, nei Baltarusijoje, nei Tatarstane, nei Kryme tokio pyrago nėra.“ Kepėja išduoda mažytę, bet nelengvą šimtalapio gaminimo subtilybę – tešlos plonumas. Dar Majos prosenelė sakydavo, kad pro šimtalapio tešlą turi galėti perskaityt laikraštį.
Kibinai ir šimtalapiai, aišku, yra Trakų pasididžiavimas, tačiau čia atvykti verta ne tik dėl jų. Ryšarda Kozubovskaja Trakų amatų centre kviečia susipažinti su įspūdingu, tačiau tikrai ne kiekvienam paklūstančiu menu – karpymu.
„Mano mamytė gyveno kaime. Aš pamenu, kad ji per Kūčias, Kalėdas ir Velykas karpydavo įvairiausius karpinukus, o mane tai labai sudomino. Lietuvoje kažkaip dominuoja balta ir juoda spalvos. Daugiausiai karpome iš juodos, fonas tada yra baltas, tai toks stilius labiausiai būdingas lietuviams. Baltarusijoje, Ukrainoje ar kitur nerasime to“, – apie tendencijas, kokie karpiniai būdingi mūsų šaliai, kalbėjo Trakuose gyvenanti karpymo amato atstovė.
Ryšarda įsitikinusi, kad bet koks menas, o karpymas irgi, atskleidžia mūsų savastį, tautinę savimonę: „Kai tu pieši, tu pieši iš širdies. Aš galvoju, na, man niekaip nesipiešia koks drakonas, kuris būdingas kinams ar koks kitas simbolis, būdingas, pavyzdžiui, japonams. Natūraliai kažkaip piešiami raštai mūsų audinių, dirbinių. Tulpės, lelijos, vietiniai paukščiai, gamta.“
Apie nematytą kermošių, duonos riziką ir paukščius
Jei reikėtų vardinti, ką atvykusiems gali pasiūlyti Anykščiai – užtruktume nemenkai laiko, tačiau Anykščių rajono Amatų centras po vienu stogu sutalpina daug veiklų, edukacijų, pamokų ir tradicijų. Mindaugas Karčemarskas pasakoja, kad anksčiau visi kaimo ir miestelių žmonės suvažiuodavo į labai unikalius kermošius-turgus, kuriuose prekyba vykdavo iš arklių vežimų. Žmonės patys pasigamindavo įvairiausių dalykų, atvykdavo arkliais ir vietoje prekiaudavo. Kur šiandien gali tokį unikalų reginį pamatyti? Šypsodamas M. Karčemarskas kviečia į Niūronis.
Čia pat Anykščiuose Rita Vasiliauskienė kviečia susipažinti su duonos kepimo paslaptimis: „Duonos gimimas atrodo labai paprastas. Iš tų dviejų produktų ką čia ir gali padaryti. Suminkai tešlą ir kepi, bet vis tik tas procesas buvo kur kas sudėtingesnis. Vaikams ir paaugliams patiems daryti duonos nebuvo leidžiama. Būdavo per daug didelė rizika, kad šeima liks be duonos.“
O apie tai, kaip krašte, kuriame nebuvo puodžių, po truputį ėmė vystytis keramikos tradicijos, Anykščių rajono amatų centre gali papasakoti Skaidrė Račkaitytė. Taip pat ji parodo neįtikėtino grožio keramikiniais paukščius-švilpynes, kurias pasigaminti kaipmat užsimanai.
O gal į Upytę?
Lankytojus atviromis durimis kviečia ir Upytės tradicinių amatų centras. Čia laukia įdomi pažintis su sertifikuota audimo amatų meistre Irena Ona Viliene: „Mokau pinti, austi, vyti mūsų etnografines tautos juostas.“ Moteris pasidalija žiniomis apie tai, kam juostos buvo naudojamos – net malkų į mišką ūkininkas kadaise eidavo juosta persirišęs kailinius. Amatų meistrė gali ne tik įdomiai papasakoti apie visus audimo būdus, bet ir leisti atvykusiems patiems pabandyti šį senąjį amatą.
Upytėje šiltai smalsuolius sutinka ir Viginta ir Rolandas Jakuboniai – kalvystės amatą puoselėjantys jau daugiau kaip 20 metų. Sutuoktiniai šiltai sutinka papasakoti apie krašto istoriją ir parodyti subtilybes, kas gi svarbiausia kalvystei? „Šiam kraštui šis amatas būdingas nuo senų laikų – ir kryžiai, ir stogastulpiai, ir koplytstulpiai. Viskas buvo daroma jau seniai, o mes tą amatą tęsiame“, – susipažinti su unikaliu menu kviečia Rolandas.
Šiame amatų centre savo muzika, patirtimi bei šokiais dalijasi ir folkloro ansamblio „Upytės Vešeta“ vadovas Stanislovas Sargautas. Kadaise vos dviese su ūkvedžiu muzikavimo veiklą pradėjęs vyras stebisi, kad dabar ansamblyje bendraminčių jau 26, o prisijungti ar šiaip išgirsti, pasiklausyti ir pajusti krašto foklorą kviečiamas kiekvienas.
Projektas „Tradicinių amatų centrai – sėkminga tautinio paveldo puoselėjimo praktika“ finansuojamas iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Lietuvos kaimo tinklas“.
