„Esu 15 metų ir paniškai bijau vyrų, nes seksualinį priekabiavimą patiriu bent kartą per savaitę.“
„Nuo 5 metų patėvis seksualiai priekabiavo, vėliau išprievartavo, o 16 metų buvau išprievartauta miške.“
„Mokytoja sakydavo užsidėti sijoną, nes „tympos“ per daug išryškindavo užpakalį ir blaškydavo berniukus.“
„Negaliu eiti kur nors viena, nekalbėdama telefonu, nes visada jaučiuosi nesaugi.“
Tai tik kelios ištraukos iš istorijų, kuriomis pasidalijo Lietuvos moterys ir merginos su moterų teisių aktyviste Roberta, socialiniame tinkle „Instagram“ atvirai kalbančia apie seksualinį priekabiavimą, problemas, su kuriomis susiduria moterys.
Ji 15min pasakojo pati nesitikėjusi, kad vos per kelias dienas sulauks tiek istorijų. Daugelis rašiusių prisipažino, kad apie savo patirtis prabilo pirmą kartą ir tik dėl to, kad galėjo tai padaryti anonimiškai, be to, išgirdusios kitų moterų patirtis, nenorėjo, kad šios jaustųsi vienišos.
Kaip viskas prasidėjo
Roberta paskyrą socialiniame tinkle „Instagram“, skatinačią kalbėti apie lyčių nelygybę, kūną, moterų teises, sukūrė šių metų pradžioje.
Ji pasakojo, kad kitose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra gausu panašių platformų, tačiau Lietuvoje tokių stigo, todėl ir kilo mintis pačiai tokį puslapį sukurti.
„Seku labai daug panašių instagramo puslapių, kur vyksta aktyvizmas, kalbama apie tokius dalykus, kaip lyčių nelygybė, apie kūną, LGBT dalykus, mane tai domina, jaučiu, kad esu susijusi su šiais dalykais, pati turiu daug patirties, be to, iš savo pusės galiu pasidalyti daug skirtingų temų“, – priežastis, kodėl įkūrė tokią platformą, vardijo Roberta.
Ši paskyra ypač susilaukė didelio dėmesio pastaruoju metu, po kelių Robertos pasidalytų įrašų apie seksualinį priekabiavimą ir moterų nesaugumą.
Kai kovo 3 dieną Londone dingo namo ėjusi 33-ejų Sarah Everard ir po keletos dienų buvo rasta nužudyta (kaltinimai moters nužudymu pareikšti 48-erių policininkui), miesto gatvėse kilo protestai, o „Twitter“ paskyroje ėmė sklisti ne tik nužudytai merginai pagerbti skirta grotažymė #saraheverard, bet ir kita #notallmen grotažymė, apeliuojanti į tai, kad ne visi vyrai yra žudikai ar priekabiautojai.
Roberta savo paskyroje iškėlė klausimą, kodėl net ir tokiu atveju, kai vienintelė auka yra nužudyta mergina, daugiau dėmesio susilaukia vyrai ir jų „nekaltumas“.
Pasidalijusi įrašu apie tai ir dar vienos merginos istorija, ji savo paskyroje sulaukė moterų žinučių, kurios ėmė pasakoti, ką yra pačios patyrusios.
Tuo anonimiškai pasidalijusi Roberta sulaukė dar daugiau žinučių ir taip per kelias dienas moterų patirčių susikaupė daugiau kaip 300.
„Labai daug susilaukiau sekėjų, jų per savaitgalį padvigubėjo. Taip pat padvigubėjo laiškų. Visi pradėjo rašyti, pasakoti, aš sėdėdavau vos ne po 8 valandas per dieną, kaip atidirbus visą darbo dieną, nes tikrai užtrunka perskaityti tuos laiškus ir įdėti juos į istorijas bei uždengti nuotrauką, kad būtų anonimiška. Bet vis tiek buvau pasiryžusi, kad tos istorijos būtų išgirstos“, – sakė ji.
Išprievartavo šeimos narys
Roberta pasakojo, kad didelė dalis moterų dalijosi neretais patyrimais, kai visai nepažįstamas vyras ėmė priekabiauti tiesiog gatvėje: „ėjau, ėjau, priėjo kažkoks vyras ir man už šiknos pagraibė, taip pat sakė, gera krūtinė pas tave.“
„Mes turime suprasti, kad čia nėra komplimentas, kai kažkoks keistas vyras ateina prie tavęs ir pasako, kad tavo gera krūtinė. Tokių istorijų daug susilaukiau. O kas baisiausia, kad vyrai nesupranta to, jie galvoja, kad čia viskas yra gerai“, – apgailestavo Roberta.
Tačiau tai – ne vienintelės istorijos. „Mane žiauriai šokiravo, kas vyksta mokyklose ir darželiuose, kur guldydavo berniuką su mergaite, o berniukas kišdavo mergaitei rankas į kelnaites, ir niekas dėl to nieko nedarydavo. Man buvo šokas.
Mokyklose tas pats – pasiimdavo vieną panelę, uždarydavo ją klasėje ir pradėdavo graibyti. Mokytojai kaip ir matydavo, kas vyksta, bet nieko nedarydavo“, – merginų skaudžiomis patirtimis dalijosi moterų teisių aktyvistė.
Mane žiauriai šokiravo, kas vyksta mokyklose ir darželiuose.
Pačios skaudžiausios istorijos – išprievartavimai, kurie tebevyksta ir šeimose. Vienoje iš anoniminių istorijų pasakojama, kad merginą išprievartavo jos tėvas.
„Mes visi bijome, kad gėjai ištvirkins mūsų vaikus, bet jūsų vaikus tvirkina jūsų vyrai. Atsibuskit, – sakė Roberta. – Tai mane sukrėtė labiausiai.“
Ji apgailestavo, kad apie tai mažai kalbama, bijo kalbėti ir seksualinį priekabiavimą ar prievartą patyrusios moterys, visuomenė yra santūri ir uždara, todėl nukentėjusios moterys su savo patirtimis lieka tyloje.
Mes visi bijome, kad gėjai ištvirkins mūsų vaikus, bet jūsų vaikus tvirkina jūsų vyrai. Atsibuskit.
Ragina nenusimesti atsakomybės
Roberta atkreipė dėmesį, kad vyrai, linkę sakyti – „aš neprievartavau, su manim tai nesusiję“, turėtų prisiimti atsakomybę. Turėtų būti užkirstas kelias priekabiavimui.
„Kalbėkite šia tema ir vyrų kompanijoje, užstokite merginą, jei matote, kad prie jos priekabiauja, nesijuokite iš seksistinių juokelių. Sakoma, jog jei nedarai nieko tam, kad užkirstum kelią blogiui, pats tampi dalis problemos. O šiuo atveju vyrai ir yra problema. Nebūtų prievartautojų, nebūtų ir aukų“, – ragino ji neužmerkti akių prieš vykstančius nusikaltimus.
Ji atkreipė dėmesį ir į diskusiją dėl Stambulo konvencijos, kuri, pasak jos, nepagrįstai virto mūšio lauku, o žmonės tiki klaidinančia informacija.
„Iš virš 300 publikacijų apie Stambulo konvenciją tik apie 20 yra Konvenciją išmanančių ekspertų. Tik 15 Žmogaus teisių aktyvistų. Žmonės aklai tiki kunigais influenceriais ir nuogirdomis.
Dalijuosi smurtą patyrusių moterų patirtimis, nes dabar gyvename taip, lyg jos neegzistuotų, nors kas trečia moteris Lietuvoje yra patyrusi fizinį arba seksualinį smurtą.
Ar niekas nenori jų girdėti? O gal ir nemoka? Garantuoju, jog atsiras tokių, kurie sakys, kad pačios išprovokavo, pačios įsivėlė, kad sutirština spalvas, ne visi vyrai tokie“, – nuomone dalijosi Roberta.
Dalijuosi smurtą patyrusių moterų patirtimis, nes dabar gyvename taip, lyg jos neegzistuotų.
Statistika visko neatspindi
Agnė Pakšytė, Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovė, atkreipė dėmesį, kad seksualinis smurtas Lietuvoje vis dar sunkiai atpažįstamas kaip smurto forma, todėl sunku įvardyti ir jo mastus šalyje.
Pavyzdžiui, 2019 metų lygių galimybių kontrolieriaus užsakymu atliktos apklausos metu du trečdaliai respondentų teigė, kad smurtas artimoje aplinkoje jiems asocijuojasi su fiziniu smurtu ir tik 8 proc. paminėjo seksualinį smurtą.
Kita, 2018 m. atlikta apklausa parodė, kad kas penkta moteris Lietuvoje yra patyrusi seksualinį priekabiavimą.
„Tačiau vėlgi, norisi šiuos du skaičius susieti, jeigu mes turime prastą seksualinio smurto atpažįstamumą valstybėje, akivaizdu, kad ir skaičiai seksualinį smurtą patyrusių asmenų yra ne visiškai tikslūs“, – akcentavo specialistė ir pabrėžė, kad seksualinio smurto mastai Lietuvoje gali būti daug didesni.
Visuomenė nepripažįsta problemos
Problema yra ne tik seksualinis smurtas, bet ir visuomenės požiūris į jį.
Vis dar didelė visuomenės dalis sutinka su teiginiu, kad auka esą pati yra kalta. 2019 metų apklausos metu su tokiu teiginiu sutiko arba iš dalies sutiko 41 proc. apklaustųjų.
A.Pakšytės teigimu, aukų kaltinimas, viena vertus, yra visuomenės nenoras suvokti seksualinio priekabiavimo problemos masto.
„Yra sukuriama tam tikra iliuzija, kaip priekabiavimas įvyksta.
Visuomenė įprastai mano, kad tai būtinai turi vykti naktį, klube, bare, vartojant alkoholį. Mergina turi būti tam tikrai apsirengusi, pasidažiusi ir t. t., bet žiūrint į statistiką bei tai, kad kas penkta moteris Lietuvoje yra patyrusi seksualinį priekabiavimą (galimai tie skaičiai būtų dar didesni, jeigu atpažįstamumas būtų geresnis), ji rodo didžiulį seksualinio priekabiavimo ir smurto mastą, kurį suvokti yra sunku ir baisu“, – visuomenės nuostatas „auka pati kalta“ paaiškino ji.
Pasak A.Pakšytės, visuomenė nepriima faktų, kad priekabiaujama gali būti bet kokiu paros metu ir visur – mokykloje, darbe, namuose.
Priekabiauti gali ir profesoriai bei mokytojai, artimieji, net šeimos nariai.
„Kaltinti auką yra bandymas racionalizuoti ir nubrėžti tam tikras aplinkybes, situaciją, kurioje įvyksta seksualinis priekabiavimas“, – 15min teigė ji.
Be to, pažymėjo Žmogaus teisių centro specialistė, prie aukų kaltinimo fenomeno prisideda moters seksualumo visuomenėje suvokimas.
Kaltinti auką yra bandymas racionalizuoti ir nubrėžti tam tikras aplinkybes, situaciją, kurioje įvyksta seksualinis priekabiavimas.
„Žiūrint iš feministinės teorijos, seksualumas visuomenėje labai dažnai suvokiamas per viliojimo, vyrų dėmesio troškimą, pilnatvės pasiekimą per vyrišką dėmesį, – tai yra klaidinga.
Tai vėlgi yra iš nelygiaverčių lyčių santykių kylanti interpretacija apie seksualumą. Jis turėtų teisę būti pats savaime, ne sąsajoje su vyrišku seksualumu“, – kalbėjo ji.
Lytinio ugdymo klausimas – neišspręstas
Vienas pagrindinių būdų kovoti su seksualiniu priekabiavimu yra švietimas ir visuomenės sąmoningumo bei tokios formos smurto atpažįstamumo didinimas, mano A.Pakšytė.
Tačiau šiuo metu, pasak jos, yra pastebima „išvirkščia“ tendencija – priekabiavimas konstatuojamas kaip nekintamas faktas, o sąmoninti, kaip nepatirti arba išvengti seksualinio priekabiavimo, siekiama moteris.
„Šioje vietoje norėtųsi apsukti šitą situaciją ir daugiau dėmesio skirti, kaip gerbti moters ribas, kaip nepriekabiauti, kaip neprievartauti, vietoje to, kad mokytume moteris, kaip to išvengti“, – kalbėjo specialistė.
Jos teigimu, lytinis švietimas yra kertinis dalykas seksualinio smurto prevencijos mechanizme, tačiau Lietuvoje šis klausimas vis dar neišspręstas.
Viena vertus, stringa jo įgyvendinimas – nėra numatyta, kas tiksliai mokyklose turėtų užsiimti lytiniu ugdymu, nėra tam pakankamai paruoštų specialistų.
„Kita vertus, problema – pats lytinio švietimo turinys. Remiantis tiek moksliniais siūlymais, tiek tarptautinėmis, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, lytiškumo ugdymas turėtų apimti ir ribų braižymą santykyje, mokyti, kas yra sveiki santykiai, toksiniai santykiai, apie sutikimo svarbą.
Reikia tiek socialinių, tiek emocinių įgūdžių, kurie padėtų jaunam žmogui naviguoti seksualiniame gyvenime ir saugiai jame jaustis, ne tik saugiai dėl kontracepcijos naudojimo, bet saugiai jaustis ir emociškai bei psichologiškai“, – apibendrino A.Pakšytė.
