„Holokaustas, verčiant iš graikų kalbos, reiškia „sunaikinti liepsnų“, – mums priartėjus prie šviežiai gruodį visuomenei atidarytos jautrios meninės bei patyriminės ekspozicijos „Pabėgimas iš IX forto“, prakalbo šio projekto vadovas, Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas.
Prie įėjimo į naujosios ekspozicijos erdvę – trumpa 1943 m. gruodžio 25-osios naktį įvykusio pabėgimo istorija. Ji gestų kalba moderniai pateikta ir kurtiesiems.
Kaip tikina 15min pašnekovas, ikonografijos, fotografijų, išlikusių iš to laikmečio, yra labai mažai. Vos keli šį siaubą išgyvenę žmonės paliko savus prisiminimus. Naciai degino dokumentus, procesą vykdė slaptai, jo fiksavimas buvo itin ribotas.
Rengiant daugialypę ekspoziciją, į pagalbą muziejininkams atėjo menininkai Džiugas Karalius ir su tragiška istorine atmintimi nuolat dirbantis Mindaugas Lukošaitis. Jų meninė instaliacija iš degintos medienos bei piešiniai, kuriuos įkvėpė išlikę vieno iš pabėgimo dalyvių – 28-erių metų žydo karo belaisvio, oro pajėgų mechaniko iš Kyjivo Anatolijaus Grano – 1944 m. sukurti piešiniai, puikiai papildė muziejaus rinkiniuose saugomus to laikmečio eksponatus.
Tas degintos medienos kvapas
Įžengus vidun, panyrama tarsi į griovį, iš kurio buvo kasami ir deginami nužudytųjų palaikai. Dramatišką poveikį kuria prieblanda, blankios, į eksponatus nukreiptos švieselės, giliai išdegusios medienos, primenančios laužus, kuriuose buvo deginami kraupių nacių nusikaltimų įrodymai, kvapas.
Žydų tradicijoje medžių įvaizdis yra itin svarbus. Tai socialinės sanglaudos, bendrumo, stiprybės simbolis. Deja, Kauno IX forte 1943-1944 m. mediena buvo naudojama žydų bendruomenei naikinti.
Degintų lentų grindys ir sienos provokuoja daugialypes emocijas: nuostabą, nesaugumą, atgrasumą, diskomfortą.
Per visą ekspozicija driekiasi juodas audinys, ant kurio per piešinius pateikta visa palaikų deginimo akcijos ir pabėgimo chronologija. Per dailininko pieštuku atliktus štrichus iš tamsios praeities tarsi veržiasi nedrąsi šviesa.
„Aš nežinojau, ar Jėzus tikrai gimė per Kalėdas. Tačiau mes, lavonų degintojai, taip“.
„Lyg sapnas, tarsi negali būti tokios istorijos. Esame košmare, mums reikia pabusti, iškilti“, – nuotaiką ekspozicijoje persakė muziejaus atstovas.
Čia pat pateikti eksponatai (pvz., nacistinės Vokietijos kareivio didžiuliai žieminiai batai) ir ikonografija, supažindinantys su XX a. 7-ajame dešimtmetyje šalia Kauno IX forto buvusiame žudynių lauke archeologinių tyrimų metu rastais artefaktais, asociatyviais eksponatais, pabėgimo dalyvio gydytojo Mykolo Portnojaus sudarytu palaikų degintojų sąrašu, šovinių gilzėmis, istorinėmis fotografijomis.
Jie „susiriša“ su piešiniais, kurie iki tol tarsi brėžė sapno, iliuzijos atmosferą. Jie – įrodymai, kad tai vyko iš tikrųjų.
„Skaitydami pabėgimo istoriją negalėjome patikėti. Atrodė ir vis dar tebeatrodo, kad toji istorija – išgalvota. Būtent todėl ir nusprendėme meninėmis priemonėmis atkurti įvykių chronologiją ir visuomenei perteikti žiaurios, tačiau labai realios istorijos pasakojimą.
Pasauliui minint 80-ąsias pabėgimo metines siekiame ne tik šviesti visuomenę, bet ir skatinti susimąstyti apie žmogaus dvasios atsparumą ir kolektyvinę jėgą, atsirandančią akistatoje su nesuvokiamai žiauriais įvykiais“, – anksčiau muziejaus išplatintame pranešime spaudai teigė menininkas, architektas D.Karalius.
Vis dėlto, ši ekspozicija – ne apie pražūtį, o viltį.
Baltu audiniu dengtos lubos (per pabėgimą žmonės buvo prisidengę baltomis paklodėmis, kad galėtų maskuotis sniego fone) kuria priešingą – lengvumo – pojūtį, viltį ir galimybę pabusti iš tvyrančio košmaro, išlipti iš nužmogėjimo duobės.
Ant lubų pateikta 20-mečio pabėgimo dalyvio Alekso Faitelsono citata – „Aš nežinojau, ar Jėzus tikrai gimė per Kalėdas. Tačiau mes, lavonų degintojai, taip“.
Nužmogėjimo įkalčių naikinimo akcija
1942 m. Vakarų valstybes pasiekė informacija apie nacistinės Vokietijos vykdomas masines gyventojų žudynes užimtose Vidurio ir Rytų Europos teritorijose. Viešumon kylantys nusikaltimų atgarsiai skatino Vokietijos vadovybę ieškoti būdų, kurie leistų sunaikinti bet kokius žiaurių egzekucijų pėdsakus.
Tų pačių metų birželį naciai pradėjo įgyvendinti „Aktion 1005“ – palaikų (anksčiau sušaudytų ir negesintomis kalkėmis apibertų bei užkastų žmonių kaulų fragmentų likučių) ekshumavimo ir deginimo operaciją, kurią atliko degintojų komandos kodiniais pavadinimais 1005, 1005A (procesas vykdytas Paneriuose) ir Kauno IX forte dirbusi trečioji – 1005B – grupė.
Pasiruošimas palaikų naikinimui IX forte prasidėjo 1943 m. rugpjūtį. Į fortą atgabentos priemonės, reikalingos slaptai operacijai, – malkos, statinės su degalais, kastuvai, laužtuvai.
Iš forto buvo išvežti lietuviai kaliniai ir sargybiniai, kalėjimo kamerose palikti tik karo belaisviai žydai.
Netrukus būsimų palaikų degintojų gretas forte papildė žydai iš Kauno geto, „Antifašistinės kovos organizacijos“ (AKO) kovotojai, rusai, įtarti ryšiais su partizanais – jauni, pajėgūs, stiprūs žmonės, taip pat berniukas iš Varnių ir lenkė mokytoja.
Kalinių amžius – nuo 16 m. siuvėjos Batios Bederytės iš Kauno, iki 58-erių metų vaistininko Veneciano Boroko iš Sankt Peterburgo.
„Nebuvo įvertinta tai, kad daugelis šių kalinių buvo kupini kovos ryžto. nebuvo visiškai palaužti žmonės. Juk prieš tai ryžosi ištrūkti iš Kauno geto ir eiti į mišką, ieškoti partizanų, prie kurių galėtų prisijungti ir toliau kovoti. Tam tikras „Trojos arklys“. Maištingos sielos žmonės“, – legendinį pabėgimą suorganizavusius kalinius apibūdino V.Petrikėnas.
8 sušaudyti
Degintojų grupę iš pradžių sudarė 72 asmenys, tačiau 8 iš jų, per silpni numatytam darbui, buvo sušaudyti.
„Atvežus į fortą kalinius, buvo pasakyta, kad tie, kurie nebepajėgūs dirbti, gali būti pervežti kitur, kur mažiau fizinio darbo. Tie, kurie žengė į priekį, buvo sušaudyti“, – teigė pašnekovas.
1005B komandoje liko 64 kaliniai: 60 žydų, 3 rusai ir 1 lenkė.
Tie 20, kurie planavo pabėgimą, gyveno šalia ekspozicijos esančioje atkurtoje kalinių kameroje.
Iš viso buvo 4 tokios kameros.
Moterų kalinių – vos keturios. Jos dirbo skalbykloje bei virtuvėje, tad ne visi 64 vykdė palaikų iškasimo ir deginimo procesą.
Sudegino 12 tūkst. palaikų
Palaikų ekshumavimo ir deginimo operacija IX forte prasidėjo 1943 m. lapkričio 1 d. Procesą planuota baigti iki vasario 1-osios.
Iš pradžių kurtas vienas deginimo laužas, vėliau, įgavus deginimo patirties, jau po du. Pirmosios žudynės forte buvo įvykdytos 1941 m. spalio 4 d., tad deginti ir dvejų metų senumo iškasti vyrų, moterų, vaikų palaikai. Vieni buvo palaidoti nuogi, kiti – Vokietijos žydai – su drabužiais.
1005B komandoje buvo 64 kaliniai: 60 žydų, 3 rusai ir 1 lenkė.
„Du laužai, 300 kūnų. Buvo sudėtinga net atskirti pavienius žmonių palaikus. Kai kurie pagal tam tikrus asmens daiktus, drabužių likučius atpažindavo savo nužudytus artimuosius, juk į IX fortą buvo vežami žmonės ir iš Kauno geto. Tad nenuostabu, kad tarp kai kurių kalinių sklido mintys apie savižudybę.
Eilė malkų, eilė kūnų, vėl malkų, vėl kūnų. Viskas apipilama benzinu ir deginama visą parą. Per naktį tas didelis laužas degdavo“, – teigė V.Petrikėnas, įvardijęs, kad 64 kalinius prižiūrėjo kone dvigubai mažiau prižiūrėtojų.
Procesas buvo itin slepiamas, saugomas ir gerai organizuotas. Apie hektarą užimančią masinių žudynių lauko teritoriją, aptvertą 3 m aukščio brezentine tvora, saugojo stebėjimo bokštelyje budintis sargybinis su kulkosvaidžiu. Gyventojams buvo uždrausta 2 km atstumu artintis prie IX forto masinių žudynių lauko.
Kulkosvaidininkas buvo gavęs įsakymą: jei kas paliks darbo zoną, šauti be įspėjimo. Buvo per daug pavojinga, jei kas nors ištrūktų ir viską papasakotų.
„Dabar matome, kad IX fortas apsuptas gyvenamųjų kvartalų, tačiau tuo metu tai buvo itin atoki vieta“, – teigė pašnekovas.
Kalinių kojos buvo sukaustomos grandinėmis. Jie avėjo klumpes, tad grandinė dėta ant nuogų kojų, nes uždėjus ant batų, buvo įmanoma ją nusiimti su visais auliniais batais.
Iškasė 6,5 duobės iš 14
Kaliniai dirbo grupėmis: ekskavatoriumi atkasus viršutinį žemės sluoksnį, vadinamieji „duobkasiai“ kastuvais atidengdavo 30-40 cm gylyje buvusius nužudytųjų palaikus.
Eilė malkų, eilė kūnų, vėl malkų, vėl kūnų.
„Traukikai“ ilgais metaliniais strypais su kabliu gale ištraukdavo kūnus iš duobės, o „kontrolieriai“ juos apieškodavo ir surinkdavo rastus vertingus daiktus, ištraukdavo auksinius dantis, protezus.
Tuomet „nešikai“ palaikus guldydavo ant neštuvų ir gabendavo prie laužo, kur dirbo „degintojai“ su vyresniuoju „brandmeisteriu“. Šio užduotis – prižiūrėti, kad laužas būtų sudėtas tinkamai ir dokumentuoti ant jo dedamų kūnų skaičių.
„Buvo istorija, kaip gabalėlis duonos bevalgant nukrito į pelenus. Kalinys pasikėlė tą gabalėlį. Visi žiūrėjo, laukė, kas dabar bus. O jis nuvalė tuos pelenus ir suvalgė tą gabalėlį. Maitintis tai reikia, kad išgyventum. Peržengimas per moralės ribas, kad išliktum ir papasakotum visą baisumą“, – teigė V.Petrikėnas.
Kitą dieną „grūdėjai“ kaulų likučius susmulkindavo specialiais grūstuvais, metaliniais volais iki pelenų, o šiuos jau išbarstydavo plačiu diapazonu laukuose.
Remiantis išgyvenusių palaikų degintojų liudijimais, nuo 1943 m. lapkričio 1 d. iki 1943 m. gruodžio 25 d. įvykusio pabėgimo masinių žudynių lauke (šalia dabartinio paminklo, skirto nacizmo aukoms atminti) buvo iškastos 6,5 duobės (100-120 m ilgio, 3 m pločio ir 1,5 m gylio), ekshumuota ir sudeginta apie 12 tūkst. aukų palaikų.
Iš viso, anot V.Petrikėno, žudynių lauke būta 14 duobių, kuriose užkasta apie 30 tūkst. palaikų.
Suprato, kad nebeturi vilties
Palaikų degintojai, priversti padėti žudikams naikinti masinių egzekucijų įrodymus, suprato, kad jie tapo žiaurių nusikaltimų liudytojais ir vilties ištrūkti iš forto gyvi nebeturi. Buvo įsitikinę, kad patys, baigus darbus, bus nužudyti ir sudeginti tame pačiame lauže.
Prarasti nebebuvo ko. Vienintelė galimybė išsigelbėti, bent jau daliai, – bėgti.
Išsamiai dokumentavęs tuometinius įvykius, išsivadavęs iš mirties tvirtovės Aleksas Faitelsonas vėliau rašė: „Negalėjome nurimti dėl minties, kad esame tie, kurie leidžia nusikaltėliams slėpti savo kaltės įrodymus. Ši mintis mums suteikė jėgų organizuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš Kauno IX forto.“
Kaliniams buvo įrodinėjama, kad darbus jie atlieka higienos sumetimais, jog neplistų ligos nuo palaikų. Sargyba manė, kad kaliniai įtikėjo šia versija, tad leisdavo tam tikrą laiką laisvai judėti forto patalpose. Tie, kurie nėjo į masinių žudynių lauką dirbti, galėjo komunikuoti, apžiūrėti teritoriją, išanalizuoti forto struktūrą.
Pirmas planas buvo – atimti ginklus iš sargybos, nužudyti tuos du sargybinius, kurie ateina užrakinti kamerų, tuomet prasiveržti pro likusią sargybą. Tačiau taip būtų žuvę daug žmonių.
Antras planas – kasti tunelį po forto siena, kurios plotis siekė 1,5-2 m. Rado šulinuką, manė, kad jį užteks pagilinti. Bet kai prisikasė prie pamatų, suvokė, kad viskas stovi ant labai didelių akmenų luitų. Plano įgyvendinti nebuvo įmanoma.
Galiausiai jiems kilo mintis bėgti per vienas duris, už kurių – tunelis su malkomis. Iš pradžių jie bandė kasti tunelį po tomis durimis, tačiau suprato, kad apačioje – prausyklų patalpa.
Tad beliko sprendimas gręžti duryse skylę. Kadangi vienas kalinys dirbo automechaniku, turėjo priėjimą prie įrankių, „pasiskolino“ šio plano įgyvendinimui rankinį grąžtą.
314 skylučių į laisvę
Pabėgimą kaliniai sėkmingai suplanavo ir įgyvendino naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją.
„Šios istorijos esmė – susitelkimas vienam tikslui pasiekti. Ne visi žmonės žinojo apie planuojamą pabėgimą. Buvo maža grupė žmonių, kurie planavo. Bet tos grupės tikslas – sutelkti visus kalinius, kad jie vieningai pabėgtų“, – teigė V.Petrikėnas.
6 mm storio šarvuotose metalinėse duryse rankiniu 3 mm storio staliaus grąžtu kalinys Pinia Krakinovskis, išmanęs šaltkalvio amatą, išgręžė 314 skylučių, o tarpai tarp jų išpjauti metaline dilde.
„Sargybos budrumas buvo mažas. Tik kartą buvo kaliniai išsigandę, kad kažkas prasitarė apie pabėgimą, nes sargyba buvo nuėjusi patikrinti centrinio tunelio metalinių durų. Įtampa visad išliko.
Dviem kaliniams dėl ligos buvo galima likti, neiti į žudynių lauką dirbti. Taip žydas gydytojas palikdavo 18-metį P.Krakinovskį kameroje su „pilvo skausmais“. Likęs jis darbavosi prie durų, o kitas kalinys stebėdavo aplinką“, – toliau intriguojančią istoriją pasakojo pašnekovas.
Pradėjus vykdyti planą, iš pradžių iš kamerų buvo išlaisvinti tie, kurie nieko nežinojo apie pabėgimą, vėliausiai – organizatoriai, jog nekiltų sąmyšis, kas čia vyksta, kad nežinojusius paliks.
Špyga sargybai
Taip pro padarytą nedidukę angą pabėgo visi 64 tuo metu IX forte buvę kaliniai. Jiems teko bėgti pro nenaudojamus forto tunelius, kuriuose laikytos malkos. Bėgant iš vieno tunelio į kitą, du kaliniai laikė ištiestą baltą paklodę, kad nesimatytų judėjimo – viskas susiliejo su sniegu.
„Įdomu, kad kai išgręžė skylutes duryse ir viskas jau buvo paruošta (pabėgimas turėjo vykti anksčiau), iškrito pirmas sniegas. Ką daryti? Šviežiame sniege likusios 64 žmonių pėdos būtų viską atskleidusios. Reikėjo palaukti, kol sniegą pripėduos vietiniai, taip sunkiau bus atsekti pėdsakus“, – paaiškino V.Petrikėnas.
Apie 2 valandas galėjusiam trukti pabėgimui iš virvių, autų, medienos dar buvo pasiruoštos ir kopėčios, nes ištrūkus į lauką, reikėjo įveikti 6 metrų forto sieną, ant kurios – 2 metrų aukščio spygliuota viela.
Metaliniai laiptai uždengti antklodėmis, kad kuo mažiau būtų triukšmo. Kai kurie apsirišo batus, kad jie neskleistų garso.
Vieningumas čia ir pasibaigė. Išsilaisvinę bėgliai pasuko 4 skirtingomis kryptimis: į miestą (vieną gydytoją išgelbėjo jo buvę pacientai), miškus, už 5 km buvusį Kauno getą ar giminaičių namus.
„Kaliniai net norėjo palikti kameroje A.Grano nupieštą piešinį – sargybiniui rodomą žydo špygą, tačiau jį pasiėmė su savimi. Svarbus momentas – humoras, pajuokavimai palaikė gyvybę“, – dar vieną įdomų faktą atskleidė pašnekovas.
Išgyveno 11
Tik gruodžio 26-osios rytą sargyba pastebėjo, kad kaliniai pabėgo. Nedelsiant prasidėjo paieška.
37 palaikų degintojai buvo greitai sugauti, 5 iš jų nušauti vietoje, nes bandė bėgti. Sėkmingai pasislėpti ir išgyventi pavyko 11 žmonių, kurie nusprendė eiti į Kauno getą. Jame tuo metu, anot V.Petrikėno, dar galėjo būti apie 15 tūkst. gyventojų.
11 išgyvenusių bėglių gete įrengtoje slėptuvėje surašė 5 puslapių pabėgimo aktą, liudijantį apie nacių ir jų kolaborantų vykdytas žudynes, slaptą palaikų ekshumavimo ir deginimo operaciją.
„Pastebite, ekspozicijoje nepateikiame, kad yra kažkoks vienas pabėgimo herojus, visus išnešęs ant rankų. Tai būtų neteisinga, ypač tų žmonių, kurie galiausiai buvo nužudyti ir neturėjo galimybės papasakoti, atžvilgiu. Norėjosi ne heroizuoti, o parodyti susitelkimą“, – paaiškino V.Petrikėnas.
Šiandien žinoma, kad pabėgęs iš IX forto aukščiausio laipsnio karininkas – aviacijos inžinierius – A.Granas, kurio tardymo metu nupieštais piešiniais remiantis ir buvo sukurta ekspozicija, pasitraukė į Baltarusijos teritoriją, ten buvo sugautas sovietinių partizanų, tardomas. Su savimi turėjo auksinių dantų, rastų masinių žudynių lauke. Tai buvo įrodymai apie egzistuojančią kraupią vietą, tačiau tardytojai juo nepatikėjo, – kaip galima ištrūkti iš tokio košmaro ir likti gyvam?
„Minsko archyve yra originali byla su visais šiais piešiniais. Mes turime kopijas, kurias pateikiame ekspozicijoje. Deja, tik 6 piešiniai.
Norėjosi visą pabėgimo istoriją atskleisti kaip sapną, viziją, vienos tiesos nebuvimą, nes turime įvairių žmonių pasakojimus. Tokioje sudėtingoje situacijoje kiekvienas atgamina tą istoriją, ją prikelia gyvenimui skirtingai. Vieno pasakojimas nebūtinai gali sutapti su kito pasakojimu. Tą gryną tiesą suvesti į vieną tiesą – labai sudėtinga“, – patikino V.Petrikėnas.
Darbas buvo baigtas
Įdomu, kad ekspozicijoje eksponuojama ir Kauno IX forto bei masinių žudynių lauko fotografija, 1944 m. balandžio 24 d. atlikta iš nacistinės Vokietijos žvalgybinio lėktuvo.
„Matome, kad tas žudynių laukas visas yra perkastas. Net ir po pabėgimo palaikų kasimo bei deginimo darbai tęsėsi. Sudaryta nauja grupė. Darbas buvo užbaigtas. Tie, kas dirbo, matyt, buvo sušaudyti, nebeliko jokio pasakojimo“, – nurodė pašnekovas.
Į mirties tvirtovę išgyvenę kaliniai sugrįžo po Antrojo pasaulinio karo, kai 1959 m. čia buvo įkurtas muziejus. Jie pasidalijo patirto siaubo prisiminimais, kurie tapo svarbiu Holokausto liudijimu, skaudžia pamoka ateities kartoms.
Ekspozicijoje galima apžiūrėti nuotrauką, kurioje prie masinių žudynių lauko Kauno IX forto muziejaus atidarymo dieną pozuoja buvę IX forto kaliniai bei palaikų degintojai: Mendelis Deičas, P.Krakinovskis su dukra Jerit, A.Faitelsonas, Aronas Vilenčiukas, Izraelis Veselnickis.
„Jerit jau perkopusi 70 metų, toliau tęsia misiją, pasakoja tėvo istoriją. Jis buvo labai kuklus, mažai kalbėdavo. Apie pabėgimą ji sužinojo tik iš tėvo naktinių šauksmų, kai jis susapnuodavo košmarus apie IX fortą.
Beje, šis fortas – išskirtinė vieta Lietuvoje, nes čia sušaudymui žydai buvo vežami ir iš užsienio – Vienos, Berlyno, Miuncheno, Frankfurto prie Maino, tuometinės Čekoslovakijos ir t.t. Naciai norėjo palikti „švarumo įspūdį“, lyg viskas vyksta kažkur. Neva išvežami žydai į Rytus dirbti. Pirko bilietus, pasiėmė lagaminus, – lyg į kelionę“, – teigė V.Petrikėnas.
Tie, kurie išliko gyvi, kasmet gruodžio 25 d. organizuodavo susitikimus. Tai būdavo tarsi šventė, nes jie nugalėjo, įveikė brutalų režimą, ištrūko, papasakojo. Išlikusiųjų giminaičiai tęsia tradiciją.
Parašyti atsiminimai
Apie pabėgimą savo atsiminimus yra parašę tik du jo dalyviai – I.Veselnickis ir A.Faitelsonas. Pastarojo išleista knyga yra itin populiari, išversta į 11 pasaulio kalbų. Kiti keli, pvz., duris gręžęs P.Krakinovskis, yra pateikę tik pasakojimų nuotrupas.
A.Faitelsono sūnus Yakovas Faitelsonas yra sakęs, kad šeimos istorija jį išmokė vieno – begalinės drąsos, kovojant už tai, kas yra teisinga, kad nėra beviltiškų situacijų, visada galima rasti išeitį. Tėvas jam įrodė, kad galima kovoti be ginklų ir nugalėti. Ekspozicija A.Faitelsono sūnui yra aštrus priminimas to, kad net niūriausiuose praeities skyriuose istorijos apie drąsą, išlikimą, triumfą tebekelia atgarsį.
„Iš nacių pusės yra išlikę keli dokumentai, pvz., raportas, siųstas apskrities viršininkui, apie tai, kaip ieškoti tų pabėgusių iš kalėjimo. 64 pabėgusių kalinių išskirtiniai bruožai: didžioji dalis dėvi sovietinių karių uniformas, skleidžiančias labai specifinį kvapą.
Įdomi liko mįslė, kaip baigėsi tai sargybai, kuriai saugant įvyko pabėgimas, pamatyti būtų įdomu ir paieškų dokumentus, sušaudymų raportus“, – kas dar liko neatskleista, įvardijo V.Petrikėnas.
Nuo sapno – iki kraupios realybės: ekspozicijoje žingsnis po žingsnio jos lankytojas įtikinamas, kad ši neįtikėtina istorija iš tiesų įvyko.