Pasak istoriko Rimvydo Petrausko, egzistuoja teorijų, kad tapti karaliumi Vytautas siekė vos ne visą gyvenimą. Paprastai išskiriami trys su galimu kunigaikščio karūnavimu siejami epizodai. Istoriniai šaltiniai mini, kad tokia iniciatyva galėjo kilti 1398 metais, kai Lietuvos didikai ir bajorai paskelbė Vytautą savo karaliumi. Tiesa, tai greičiau buvo simbolinė ištikimybės deklaracija. Kita užuomina – tais pačiais metais kyla gandų, jog Vytautas kartu su Jogaila norėtų kreiptis dėl karūnacijos į popiežių. Tačiau jeigu tokių minčių ir buvo, jas, kaip ir Vytauto kariuomenę, triuškinamai nušlavė totoriai Vorsklos mūšyje 1399 metais.
1410-aisiais tapti Lietuvos karaliumi Vytautui siūlė būsimasis Šv.Romos imperatorius, tuomet tik Vengrijos karalius Zigmantas. Taip jis, matyt, siekė suskaldyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą. Tačiau Vytautas kategoriškai atsisakė.
Jei Lietuva būtų tapusi karalyste, greičiausiai dinastinė unija su Lenkija toliau būtų išlikusi, bet Lietuvos statusas sąjungoje būtų buvęs tikrai daug aukštesnis.R.Petrausko nuomone, vienintelis tikras Vytauto siekis karūnuotis išryškėjo 1429 metais, kai apie tai viešai prabilta Lucke vykusiame tarptautiniame Europos valdovų suvažiavime. Šią mintį Vytautas su Šv.Romos imperatoriumi tapusiu Zigmantu aptarinėjo laiškuose jau 1428 metais, o R.Petrauskas spėja, kad Vytautas apie karūną pradėjo galvoti 1421 metais, kai Čekijos Seimas išrinko jį šios šalies karaliumi. Kunigaikštis buvo pakviestas atvykti į karūnaciją, tačiau vietoj savęs nusiuntė pasižvalgyti savo pasiuntinį giminaitį Žygimantą Kaributaitį. Vėliau situacija susiklostė taip, kad jam teko pripažinti Zigmanto išrinkimą. Tiesa, kaip pastebėjo R.Petrauskas, Vytautas iš to turėjo politinės naudos – imperatorius pripažino Melno sutartį su Vokiečiu ordinu, kuria Ordinas atsisakė pretenzijų į Žemaitiją.
„Po įvykių Čekijoje, gal ne iš karto, bet pamažu Vytauto galvoje galbūt pradėjo klostytis idėja apie jo paties išaukštinimą. Lemiamas etapas prasidėjo nuo derinimo su Zigmantu ir 1929 metų Lucko suvažiavimo“, – kalbėjo istorikas.
Anot mokslininko, Vytautas negalėjo tikėtis sukurti dinastiją, mat neturėjo įpėdinio – sūnaus. Tačiau jo karūnavimas būtų buvęs naudingas Lietuvai ir kunigaikščio aplinkai, mat būtų sustiprinęs Lietuvos pozicijas unijoje su Lenkija. „O pagrindinė intencija, apie kurią būtų galima galvoti – greičiausiai Vytautas iš tiesų norėjo į gyvenimo pabaigą karūnuoti tą savo ilgametę politiką, suverenumo siekį, kuris taip ryškiai jam yra būdingas. Kažkuria prasme ta karūnacija būtų iš esmės vainikavusi jo politinį gyvenimą“, – svarstė R.Petrauskas.
Lenkų šešėlis
Lenkijos karalius ir Vytauto pusbrolis Jogaila iš pradžių pritarė Lucke pristatytai Lietuvos karalystės idėjai. Tačiau vėliau, bent viešumoje, demonstravo pakeitęs nuomonę, mat jį spaudė Lenkijos didikai, nenorėdami silpninti Lenkijos pozicijų. Jogaila turėjo du sūnus, o Lenkijos karalystės valdovas buvo renkamas, todėl jis norėjo užsitikrinti, kad jo atžala bus išrinktas ir jo įpėdiniu.
Galiausiai Vytautą nuspręsta karūnuoti 1430-ųjų rugsėjo 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną. Deja, Zigmanto per Lenkijos teritoriją siųstos karūnos Vytautui ir jo žmonai Lietuvos nepasiekė. Metams bėgant buvo sukurtos legendos, kad Lenkijos kariai užpuolė karūnas vežusius pasiuntinius, pagrobė būsimo karaliaus atributą ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos. R.Petrauskas siūlo atskirti grūdus nuo pelų.
„Lenkų didikai ir bajorai įvairiais – ir politiniais, ir fiziniais veiksmais – sutrukdė Vytauto karūnaciją, nepraleido Zigmanto pasiuntinių. Tačiau tai, kad lenkai ir karūnas pagrobė, tik lietuvių savimonėje išsikerojęs mitas. Iš tiesų į Lietuvą keliavo dvi pasiuntinybės. Lenkai sulaikė ir apiplėšė pirmąją pasiuntinybę, kuri karūnų nevežė. O ta antroji, iškilmingoji, oficialioji, kuri vežė karūną, sužinojusi apie pirmosios likimą, apsisuko ir sugrįžo atgal į Vokietiją. Karūnos grįžo ten, kur buvo nukaldintos – į Niurnbergą“, – pasakojo istorikas.
Vytautas neatsisakė minties tapti karaliumi, planavo, kaip kitaip atsigabenti karūną, bet netrukus smarkiai sušlubavo jo sveikata ir tų pačių 1430-ųjų spalį jis mirė.
Vėliau imperatorius Zigmantas ant Vytauto galvos taip ir neuždėtą karūną įkeitė Niurnbergo pirkliui Ulrichui Ortliebui, šis ją įkeitė kitų miestų turtuoliams. Galima spėti, kad galiausiai auksakaliai ją vėl išlydė.
Tarpukariu – didžiulė šventė
Kaip Lietuvos istorijos raidą būtų pakeitęs faktas, kad valstybė tapo karalyste? R.Petrausko nuomone, greičiausiai dinastinė unija su Lenkija toliau būtų išlikusi, bet Lietuvos statusas sąjungoje būtų buvęs tikrai daug aukštesnis: „Lietuvos politikams tam tikrus suverenumo žingsnius įvairiuose debatuose su Lenkija būtų buvę daryti žymiai lengviau, jeigu jie būtų turėję karalių.“
Kad lenkai ir karūnas pagrobė, tik lietuvių savimonėje išsikerojęs mitas. Iš tiesų į Lietuvą keliavo dvi pasiuntinybės. Lenkai sulaikė ir apiplėšė pirmąją pasiuntinybę, kuri karūnų nevežė.Istoriko teigimu, vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnacija Vytauto laikais nebuvo laikoma argumentu, kad valstybė turi tapti karalyste: „Vytautas nelabai gerai įsivaizdavo, kas ten Mindaugo laikais vyko, ir realiai nesuvokė, kad iš tiesų jis popiežiaus pavedimu buvo karūnuotas. Mindaugo karalystės argumentas nė karto neiškilo derybose. Pirmą kartą Mindaugo karalystė kaip istorinis įvykis Lietuvoje aprašytas XVI antroje pusėje.“
Tuo tarpu neįvykusi paties Vytauto karūnacija tapo labai svarbi lietuvių diduomenės istorinei ir politinei savimonei. „XVI a. ginčuose su lenkais dėl įvairių unijos aspektų šis dalykas labai reikšmingas, antra tema po Žalgirio mūšio. Tuomet gimė ir ta teorija apie lenkų klastą. XIX–XX a. ginčuose su lenkais neįvykusi karūnacija dar kartą buvo sureikšminta. Tarpukario Lietuvoje rugsėjo 8-oji iš esmės buvo antroji pagal populiarumą valstybinė šventė po Vasario 16-osios“, – sakė mokslininkas.
Šiais laikais kalbėdami apie karūnaciją, lietuviai dažniau prisimena liepos 6-ąją, paskelbtą valstybine šventę minint Mindaugo tapimą Lietuvos karaliumi. „Daugiausia turbūt lemia dienos paskelbimas. Reikėtų atskiro tyrimo, bet manau, kad populiariojoje savimonėje Vytautas ir Žalgiris yra didesnis įvykis nei kažkoks tolimas Mindaugas, apie kurį, be tos karūnacijos, nebūtų žinoma“, – svarstė R.Petrauskas.
Karūna Lucke
Nors istorikai jau aprašė Vytauto karūnos likimą, žmonių vaizduotę vis dar kaitina jos paieškų galimybė. Vieną Vytauto karūną rasti visai nesudėtinga - tai restoranas "Korona Vitvota", esantis Ukrainoje, prie Lucko pilies, kurioje Vytautas iš tiesų yra ne kartą apsistojęs.
