Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pajėgų valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Artūras Kasparas pasakoja, kaip kartą iš gilaus šulinio teko traukti du sąmonę praradusius žmones.
Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Parengties užtikrinimo skyriaus vyresnysis specialistas Rimvydas Paulauskas sako, kad niekada gyvenime neužmirš vieno iškvietimo: „Jis skambėjo taip – varna medyje.“ Daug metų dirbančio pareigūno patirtys – įvairios, o po vieno sudėtingo iškvietimo jis pats kolegų paprašė: „Bent valandai palikite mane ramybėje.“
„Buvo įvykis, po kurio gelbėtojams reikėjo surinkti žmogaus kūno dalis. Tokie dalykai labai sukrečia. Turime psichologę, kuri gelbėtojams teikia psichologinę pagalbą“, – sako Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Marius Garbenis.
15min pokalbis su ugniagesiais gelbėtojais – apie mažiau matomą jų darbo pusę, sudėtingus ir kurioziškus gelbėjimo darbus.
– Skaitant įvykių suvestines, į akis krinta įvairiapusiškumas, iškvietimai – patys įvairiausi. Į gelbėjimo darbus vykti jums tenka dažniau nei į gaisrus?
R.Paulauskas: Didžiąją dalį mūsų išvažiavimų sudaro gelbėjimo darbai. Gaisrų mažiau.
A.Kasparas: Daug tokių išvykimų – tai patekimas į butus. Pastebėjau, kad jų pastaruoju metu padaugėjo. Dažniausiai važiuojame pas senyvus žmones, kurių vaikai išvykę į užsienį, nėra kas juos prižiūri ir sutrinka sveikata. Būna, kad dėl ligos žmogus praranda sąmonę, negali atsikelti iš lovos. Arba jo pasigenda, tarkime, kaimynai. Atvažiavęs girdi, kad viduje aimanuoja žmogus, kuris pats negali atsikelti ir atidaryti durų.
Maždaug vieną kartą iš trijų namuose randame jau negyvą žmogų.
– Jūsų nuomone, kodėl padaugėjo tokių iškvietimų?
A.Kasparas: Sunku pasakyti. Mes galvojome, kad galėjo prisidėti ir pandemija, kai žmonės negavo medicininės pagalbos. Arba didelės eilės ir žmonės negali patekti pas gydytojus. Ir apskritai visuomenė sensta. Bet tokių iškvietimų padaugėjimas labai krenta į akis.
Atrodo, kad į butą įeiti yra paprasta. Bet situacijų irgi būna įvairių. Stengiamės įeiti lengviausiu būdu, kad padarytume kuo mažiau žalos. Kartais – per duris, o kartais – per langą, pakilę kopėčiomis. Langą, beje, irgi reikia mokėti atidaryti.
R.Paulauskas: Būna šeimyninių kuriozų, kur vyras žmonos neišleidžia, užrakina, atima raktus. Iki tokio lygio.
– Čia tarsi ne jūsų, o greičiau policijos reikalas?
R.Paulauskas: Taip. Be policijos sutikimo mes durų negalime laužti. Mūsų darbas – padėti kitoms tarnyboms, medikams ar policijai, patekti į vidų.
Mus kviečia ne tik dėl to, kad sutriko sveikata. Pagalbos reikia ir pareigūnams, pavyzdžiui, sulaikant įtariamuosius. Durų jie neatidaro, policijos neįsileidžia. Užsirakinę, užsibarikadavę. Bet maždaug 60 proc., išgirdę gaisrinės sirenas ir per langą pamatę mus, duris atrakina patys.
Mums nėra neįveikiamų spynų.
Žmonės supranta, kad bet kokiu atveju įeisime. Mums nėra neįveikiamų spynų. Jei ir atvažiavus gelbėtojams šeimininkai durų neatidaro, būna, kad gelbėtojas užklijuoja durų akutę, ant laiptų pasideda kokį metalinį vamzdį ir užkuria benzininį pjūklą. Tada atrakina. Kad tektų laužti – labai reti atvejai.
– Kiek laiko trunka atidaryti duris?
R.Paulauskas: Priklauso nuo jų sudėtingumo. Šarvo durims užtenka maždaug 20 minučių. Mes jų nelaužiame, nes yra technologijos, būdai, kaip jas atidaryti, iškelti. Nėra didelės problemos.
– Pernai buvo įvykis, kuomet iškviesta pagalba dėl to, kad buto šeimininkui galimai sutriko sveikata, o į vidų per balkoną patekę ugniagesiai rado jį tualete. Žmogus ten rūkė ir negirdėjo nei skambučio į duris, nei beldimo. Jūs tokių istorijų turbūt galite papasakoti ir daugiau?
R.Paulauskas: Tai čia dar nieko tokio. Buvo nutikimas, kai žmona parėjo iš darbo, daužė į duris, o jų niekas nedarė. Paskambino bendruoju pagalbos numeriu, kad kažkas galimai atsitiko, nes vyras su vaiku turi būti namuose.
Atvažiavome, gelbėtojai pasikėlė į viršų, pateko į balkoną. Buvo tamsus metas. Ugniagesys, pašvietęs žibintuvėliu pamatė, kad vyras su vaiku miega. Tada pabeldė į langą. Pabudusiam vyrui buvo šokas. Jis iš karto atvėrė balkono duris ir ėmė trauktis atatupstas.
– O gelbėtojas?
R.Paulauskas: O gelbėtojas jam tyliai sako: netriukšmaukite ir nepažadinkite vaiko. Atrakinkite duris, nes už jų laukia žmona.
Buvo atvejis, kai vaikas buvo vonioje, užsidėjęs ausines maudėsi ir nieko negirdėjo. O mama už durų nerimo.
M.Gerbenis: Kai į vidų užeina ugniagesys, nutinka įvairiai. Jei žmogus neblaivus, jis kartais nesiorientuoja situacijoje, jei blaivus – išsigandęs pabunda. Kartą šeimininkas puolė mušti ugniagesį, kuris įlipo pro langą.
– Ir tokių iškvietimų būna nemažai. Nepikta?
R.Paulauskas: Kitą kartą, aišku, pagalvoji: kam čia važiuoti, dėl durų? Bet šiaip ne, nepikta. Mes gi tarnaujame žmonėms.
Tiesa, seniau žmonės gudraudavo. Pavyzdžiui, neturi su savimi namų rakto ir skambina. Sako: išnešiau šiukšles, negaliu įeiti, o namuose verda puodas. Atvažiuoji, įlipi, atidarai duris, o puodo ant viryklės tai nėra. Tada žmogus sako: visai pamiršau, gi nukėliau puodą.
Pasijuoki ir tiek. Mes už dyką duris atidarome, o avarinis durų atidarymas kainuoja gal apie 100 eurų.
– Kokie gelbėjimo darbai jums yra įsiminę?
A.Kasparas: Kartą žmonės gilino šulinį. Darbininkai nuleido gilyn siurblį, jį užkūrė. Siurblys – su vidaus degimo varikliu, o gylyje trūksta oro. Tada į šulinį, kuris buvo maždaug aštuonių metrų gylio, lynais, ant kurių ir kabėjo tas siurblys, nusileido vienas iš darbininkų. Siurblį paremontuoti.
Tačiau pasijuto blogai, lipo viršun ir nukrito. Didžiulis siurblys pasviro, prispaudė koją. Žmogus kybo ant savo kojos, be sąmonės ir po siurbliu. O žemiau šulinyje – vanduo. Galva nuo vandens – koks pusmetris.
Į pagalbą leidosi antras, kuris taip pat prarado sąmonę. Ir štai tokį vaizdą atvažiavę pamatė ugniagesiai. Iš karto nesupratome, kad viduje – du žmonės. Juos abu gelbėtojai sėkmingai ištraukė, abu – gyvi.
Mano kolegai prieš keletą metų Pakruojo rajone teko gelbėti į didžiulį šilumos tinklų kaminą įkritusį žmogų. Iš karto pranešta, kad ant kamino viršaus vaikšto vyras. Jo prašome nulipti, o jis įšoko į vidų ir įkrito gilyn. Gelbėtojai pjovė kamino kraštą, traukė, o ten dar ir suodžių pilna. Prisitrenkęs buvo žmogus, bet gyvas.
R.Paulauskas: Vieną įvykį atsimenu ir gyvenime nepamiršiu. Pranešimų pranešimas. Kaip tik važiavome iš vieno įvykio ir per raciją išgirdau kitą kvietimą. Jis skambėjo taip: varna medyje.
Pamenu, automobilyje visi nutilo. Atsisukau į vyrus ir klausiu, ar man nepasigirdo. Vyrai žiūri didelėmis akimis. Per raciją dar kartą paklausiau, paprašiau patikslinti. Dispečerė pranešimą sunkiai galėjo pakaroti – iš juoko.
Vieną įvykį atsimenu ir gyvenime nepamiršiu. Pranešimų pranešimas.
Nuvažiavome į nurodytą vietą, į Ramybės parką Kaune. Taip ir yra, tikrai varna medyje. Šaka buvo pernirus paukščiui per sparną ir ji negalėjo išskristi. Medis – aukštas, aplinkui skraido būrys kitų varnų, jos karkia, žmonėms trukdo ramybę. Išsitraukėme kopėčias, išgelbėjome varną, ją parsivežėm. Varna apie savaitę pagyveno pas mus narve, išgijo sparnas ir tada išskrido.
M.Garbenis: Kalbant apie gelbėjimo darbus, norėčiau išskirti tuos, kurie yra kurioziniai ir pasibaigę laimingai, ir tuos, kurie tragiški, nes žūsta ar yra labai stipriai sužalojami žmonės.
Pasitaiko, kurie sukelia šypseną. Buvo įvykis, kai lauko kavinėje girtavo kompanija. Viena mergina užmigo ir pabudusi suprato, kad jos galva įstrigusi apsauginės tvorelės tarpe. Mums teko išmontuoti tvorelę.
Kartais tiesiai į priešgaisrinę valdybą ateina žmonės ir prašo, kad nukirptume žiedą, nes negali nusimauti.
R.Paulaukas: Teko ir į ligoninę važiuoti numauti žiedo, kai medikai paprašė pagalbos. Tąkart važiavo jauni gelbėtojai ir išgirdau per raciją jų žodžius, kad bandys kirpti su specialiomis žirklėmis. Palaukit, sakom jiems mes, vyresni. Nekirpkite, negadinkite žiedo. Yra metodų, kaip galima nuimti. Tam padeda medicininis siūlas, kurį apsuki aplink pirštą, prakiši už žiedo, pirštą patepi aliejumi ir atvirkštine puse suki siūlą. Kuo puikiausiai nusimauna, net gadinti nereikia.
Yra buvę, kad ateina į gaisrinę meilės atrankiais susirakinę žmonės. Tokiais pūkuotais. Gal galite nukirpti, prašo.
A.Kasparas: Pas mus į gaisrinę buvo atvažiavę žmonės. Susirakinę antrankiais ir negali nusiimti.
M.Garbenis: Ne vienas atvejis su gyvūnais, kai reikia traukti iš šulinių, duobių. Skuodo rajone arklys kažkokiu būdu pateko į žmogaus gyvenamąjį namą ir tada įlūžo medinės grindys, o arklys – įlūžo į rūsį. Teko traukti.
Katinai įlipa į medį ir neišlipa, situacijos būna ir kuriozinės. Kelias dienas katinas nesugeba išlipti, kniaukia. Žmonės iškviečia mus. Atvažiuojame su sunkiąja technika, pasistatome kopėčias, užlipame pakankamai aukštai ir tada katinas puikiausiai sau nulipa.
– Katinų gelbėjimas jūsų darbe – tarsi žanro klasika. Nors kažkada iš gelbėtojų teko girdėti frazę: katinas tikrai nulips pats, nes dar neteko matyti medyje mirusio katino.
M.Garbenis: Būna visko, kad įstringa tarp atidaryto lango, žiemą jie mėgsta pasišildyti ir palenda po automobilio varikliu, o jį užvedus įtraukia gyvūno koją ar uodegą.
A.Kasparas: Dėl katinų yra tvarka. Jei paskambino žmogus, kad katinas įlipo į medį, mes važiuoti neskubame. Važiuojame, jei kreipiasi gyvūnus globojančios organizacijos. Bet nutinka įvairių atvejų, kai žmonės skambina, kad tris dienas gyvūnas nenulipa, jis – naminis ar sužeistas. Nuvažiuojame. Mes juk dirbame visuomenei. Ir katiną išgelbėjame, ir žmonės patenkinti.
– Mariau, užsiminėte apie tragiškus įvykius.
M.Garbenis: Vienoje iš savivaldybių buvo sudėtingas gelbėjimo darbas, kai žmogus dirbo su ekskavatoriumi ir, kaip spėjame, pats iškišo galvą pasižiūrėti į ekskavatoriaus strėlę. Matyt, neatsargiu judesiu paspaudė ekskavatoriaus svirtį ir ji tiesiog nukirto žmogui galvą. Mums atvažiavus ekskavatorius dar veikė, bet stovėjo pakrypęs, o žmogus – be gyvybės ženklų.
Žmogų ištraukėme negyvą, su specialia technika iškėlėme ir automobilį. Tai buvo vienas iš sudėtingesnių gelbėjimo darbų.
Reikėjo atlenkti strėles, išjungti ekskavatorių, ištraukti žmogų. Buvo problemų, teko ieškoti sunkiosios technikos, kad padėtų.
Dar vienas atvejis, kai Klaipėdoje žmogus automobiliu važiavo per pakeltą tiltą. Ar jis bandė jį peršokti, ar dėl kitų priežasčių taip elgėsi? Nežinia, bet automobilis aukštyn ratais įkrito į Danės upę. Žmogų ištraukėme negyvą, su specialia technika iškėlėme ir automobilį. Tai buvo vienas iš sudėtingesnių gelbėjimo darbų.
Tragiški gelbėjimo darbai, kai iš sumaitotų automobilių tenka traukti žmones. Tai irgi sudėtingos gelbėjimo operacijos, kurios reikalauja labai greitai atlikti darbą, nes tai – žmogaus gyvybės klausimas. Jos sunkios emociškai, kai matai, kad žmogus yra nukentėjęs, šaukiasi pagalbos, o mums reikia jį išlaisvinti.
Pamenu dar vieną stresinę situaciją, kai vienoje iš uosto kompanijų virto, berods, 50 ar 80 metrų kranas. Kranistas buvo viduje. Jis žuvo iš karto, tačiau gelbėtojams reikėjo surinkti žmogaus kūno dalis. Tokie dalykai labai sukrečia. Turime psichologę, kuri teikia pagalbą ir ugniagesiai gelbėtojai atsigauna. Pagaliau – toks yra kasdienis darbas, kuris reikalauja ne tik fizinės jėgos, bet ir emocinės stiprybės.
R.Paulauskas: Emocijų kartais nepaslėpsi, mes gal tik visuomenei jų nerodome. Bet būna, kad jos išlenda. Mes žmonės.
Labai sunkiai reaguoji į vaikus, kai įvyksta nelaimės. Po gaisrų, po avarijų prieini prie žmogaus, pasikalbi ir jį ramini, bandai sakyti, kad tai ne pats blogiausias variantas. Ne tik kad padarai savo darbą ir išvažiuoji, bet pasikalbi.
Yra momentų, kai sudėtinga pačiam ir kai po įvykių net nenori kalbėti. Kartą, kai grįžome iš įvykio, kolegoms pasakiau: palikite mane ramybėje bent valandą.
Prisimenu, kai teko apie penkiolika minučių, kol atvažiuos greitoji, gaivinti keturmetį vaiką. Jis buvo išneštas iš uždūmintos patalpos. Tada, kai atvyko medikai ir nunešiau jį iki greitosios, pats nukritau ant žemės. Tiek išsisemi emociškai. Tu gaivini, atsiranda pirmieji gyvybės požymiai, paskui jie vėl dingsta. Labai įsiminęs šis atvejis.
Ir, žinoma, mūsų Panemunės tiltas. Man teko rasti nuskendusį naujagimį, kurio ieškota kelias dienas. Bet čia buvo nuojauta. Nežinau, kodėl, bet gelbėtojams nurodžiau vietą, kur ieškosime ir kad mane ten nuplukdytų. Jaučiau, kad jis čia. Ir po pusvalandžio radom.
– Nuojauta jūsų darbe svarbi?
R.Paulauskas: Labai. Gal ne visiems, bet man – taip. Žinoma, ir praktika savo duoda. Ypač nuojauta praverčia ieškant skenduolių, kai kartais ieškojome kitur, nei sako liudininkai. Po gaisro, gaisravietėje, iš kvapo galiu pasakyti, ar yra žuvęs žmogus. Sudegusio žmogaus kitoks kvapas. Aš jį jaučiu. Pamenu, vaikštau po gaisravietę ir sakau vyrams: ieškokit, tikrai yra.
– Kai yra netipiniai gelbėjimo darbai, kai nežinai, ką atvažiavęs rasi – nėra laiko ilgai priiminėti sprendimus? Viskas vyksta čia ir dabar?
R.Paulauskas: Taip, laiko neturime. Ekspromtu – atvažiavai, pamatei ir priiminėji sprendimus. Realiai priiminėji juos vos tik išvažiavęs.
– Neseniai Kėdainiuose gausios gelbėtojų pajėgos ieškojo į šulinį įkritusio žmogaus, kuris apie tai, jog įkrito į atvirą šulinį, pranešė pats. Tačiau paaiškėjo, kad jis tiesiog girtavo namuose ir jokio pavojaus nebuvo. Vis dar pasitaiko ir melagingų iškvietimų?
A.Kasparas: Būna, bet jų sumažėja. Gal sąmoningesnė mūsų visuomenė, gal mažiau girtauja – man taip atrodo. Kita vertus, gali būti, jog dalį tokių pranešimų atsijoja Bendrasis pagalbos centras. Būna nepagrįstų iškvietimų. Pavyzdžiui, kai saulė pakaitina metalinį stogą ir nuo jo kyla garai. Žmonės skambina, kad dega.
– Tenka padėti ir medikams išnešti sunkiasvorius ligonius?
A.Kasparas: Yra buvęs ir 200 kilogramų ligonis.
R.Paulauskas: Ir 250 kilogramų.
A.Kasparas: Medikai paprastai atvažiuoja dviese ir negali to padaryti. Kitas dalykas, reikia turėti ir specialius neštuvus, kurie atlaiko didelį svorį. Kartais kviečia net ligoninė, kad atgal į namus tokį žmogų parvežtume. Jei tikrai nėra kitos išeities – padedame.
R.Paulauskas: Žmogų neša 5–6 vyrai iš kokio septinto ar penkto aukšto. Liftu irgi nesileidžiame – dėl per didelio svorio yra rizika užstrigti.
– Paskutinis klausimas. Koks turi būti žmogus, kad jis galėtų dirbti gelbėtoju? Kokių savybių jam reikia?
A.Kasparas: Visų pirma jis turi norėti padėti kitam. Jei žmogus ateis dėl materialinių dalykų ar dėl to, kad darbas kas ketvirtą parą ir čia pailsės, nieko nebus. Net jei toks žmogus bus labai stiprus fiziškai, iš jo padaryti gerą ugniagesį bus sunku.
M.Gerbenis: Žmogus turi būti tiek psichologiškai, tiek fiziškai tvirtas bei motyvuotas. Ir, be abejo, empatiškas. Turi norėti padėti žmonėms. Jaunas ugniagesys ne iš karto psichologiškai pasirengęs darbui, nėra pasiruošęs priimti tam tikrus vaizdus. O jie sukrečia. Tačiau žmogus stiprėja ir į tai reaguoja kaip į neatidėliotiną pagalbą kitiems žmonėms.
R.Paulauskas: Jam turi rūpėti kito žmogaus gyvybė.
