Štai čia prasideda „stresas'2000“, – šypsosi Olegas, kai susitinkame Vilniaus oro uosto išvykimo salėje vos įžengę pro duris. Stebime vaizdą iš viršaus, čia neseniai atsidarė nauja kavinė.
„Stresas prasideda vos išlipus iš automobilio ar autobuso šalia oro uosto – tada jau žmonės puola tikrintis, ar turi pasus, skaičiuoja vaikus, pastebi, kad paliko kompiuterį ar krepšį taksi ir t.t.“, – sako oro uosto saugumo pamainos vadovas, prisipažindamas, kad kai keliauja – panašų stresą patiria ir pats, nors, atrodytų, visas procedūras žino atmintinai. Tačiau keliaudamas atostogų jis juk nedirba.
Visur gerai, namie geriausia
– Kaip atsidūrėte aviacijos pasaulyje ir oro uoste Vilniuje?
– Viskas prasidėjo Ispanijoje, apie 2010 m. buvo tokia banga – reikia kažkur išvykti, kažką padirbėti ir panašiai. Mano tėvas gyveno Ispanijoje, tad pasiūlymas ir buvo nuvažiuoti jo aplankyti. Aš Ispanijoje pragyvenau dvejus metus, bet esu iš tų piliečių, kuriems visur gerai, bet namuose geriausia. Labai greitai pajutau nostalgiją tėviškei. Buvo mintis gal užsikabinti, kažką daryti, bet mano planas buvo toks, kad reikia galimybių Lietuvą lankyti kuo dažniau.
Iš pradžių gimė mintis, gal galėčiau tapti orlaivio palydovu, susirasčiau skrydį į Lietuvą, skraidyčiau ir galėčiau būti viena koja namuose, kita – Ispanijoje. Bet tai buvo laikas, kai krizė buvo apėmusi visą pasaulį, tad labai optimistiškas buvo mano noras. Nebuvo taip lengva tai padaryti.
Bet mintis tokia buvo, tam reikėjo į mokymo centrą. Nuėjau, į palydovus grupė jau buvo surinkta. Bet pasiūlė į oro uosto darbuotojų grupę, buvo laisva vieta. Kursai tikrai ne tie, kur ateini, paklausai kelias valandas ir viskas. Jie vyko 7 mėnesius. Man iš karto tai pasirodė įdomu, mokslai įtraukė, nes mokymai buvo labai globalūs, apimdavo nuo registracijos, rampos – antžeminio aptarnavimo – darbuotojo, skrydžio planuotojo.
Turėjome nemažai ekskursijų į oro uostus, buvome pakviesti į karinį oro uostą, kur apžiūrėjome ir naikintuvus, ir lankėmės karališkajame orlaivyje. Kuo daugiau tokiose vietose buvau, tuo labiau kaip kokia pelkė – patenki į tą liūną ir tave įtraukia (juokiasi).
Galvojau įsidarbinti Ispanijoje, bet ten buvo gana sudėtinga – tuo metu vienas dalykas buvo patekti į oro uostą, o kitas – gauti nuolatinę sutartį. Sutartys buvo laikinos, oro uostą tenkino tokia politika, visos sutartys iki šešių mėnesių. Mūsų kuratorė pasakojo, kad iki gaudama nuolatinę sutartį ji taip dirbo šešerius metus.
Vieną rytą prabudau ir norėjau keltis lyg būdamas namuose Lietuvoje. Akimirkai užsimiršau. Atsimerkiau ir supratau – jau turiu grįžti. O kai grįžau, galvojau – kodėl gi ne? Mažiausiai dvi užsienio kalbas moku, mokymus praėjau, dar turėjau bičiulį, kuris dirbo antžeminiame aptarnavime, iš jo girdėjau, kad žmones renka. Tad ir galvojau, kad štai grįšiu ir įsidarbinsiu.
Kuo daugiau tokiose vietose buvau, tuo labiau kaip kokia pelkė – patenki į tą liūną ir tave įtraukia.
Grįžau į Lietuvą Kalėdoms, o jau vasarį dirbau Vilniaus oro uoste.
Po metų darbo su antžeminėmis paslaugomis, atsirado galimybė įsidarbinti saugumo srityje. Iš pradžių mano darbo sritis buvo siaura labai, bet tai plėtėsi ir kito.
– Vadinasi, jūs perėjote visus laiptelius ir žinote, iš ko susideda visas Jūsų komandos darbas?
– Taip, nuo asistento iki vyriausiojo inspektoriaus ir dabar – pamainos vadovo. Matosi kitoks vaizdas, kai esi paragavęs kiekvienos dalies, tada labai lengva orientuotis, o tuo pačiu lengva ir nukreipti darbuotoja reikalinga linkme.
– Nuo ko prasideda saugumo darbuotojų oro uoste darbas?
– Keleivių patirtis prasideda net ne nuo paradinių oro uosto durų, truputį toliau už terminalo ribų – tai automobilių aikštelė, privažiavimas. Mūsų, kaip aviacijos saugumo darbuotojų, darbas jau apima šitas zonas, nors pagrindinis mūsų darbas yra terminale ir patikros poste. Bet mes jau ir ten reaguojame, net kai darbuotojai eina į darbą ar iš jo išeina.
