Duomenų apie žmonių patirtas traumas, kas ir kaip buvo sužeistas, kaip nervinė įtampa ir siaubingas stresas paveikė žmonių likimus, nėra. Realybė tokia, kad visos žinios – tik iš straipsnių, žmonių prisiminimų ir dokumentinių kadrų. Kažkodėl dar niekas nesiėmė skaičiuoti, analizuoti, susieti esamų negalavimų su patirtomis traumomis ar emociniais išgyvenimais. Juk tas laikotarpis daugeliui buvo tarsi lūžis, visiškai pakeitęs gyvenimą. Žmonės važiavo, šalo, savo poilsio, miego ar buvimo su šeima ir vaikais laiką leido būdami gynyboje. Kalbama apie studentus, brandžias moteris ir vyrus, pagyvenusius žmones.
Pasak Sausio 13-osios brolijos pirmininkės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės, į susirinkimus susirinkę brolijos nariai pasišneka apie pakirstą sveikatą, pažeistus nuo šalčio inkstus, pakrikusius nervus. Tik bėda ta, kad daugybė žmonių tada savo sveikatos nesaugojo – juk ne tai buvo svarbiausia. O paskui jau ir įrodyti sunku, kad patirtas stresas po kelerių metų atsigręžė insultu ar ėmė šlubčioti širdies darbas, ilgai šalusios kojos privertė sustreikuoti inkstus ar išsivystė astma. Juk tos ligos neužklumpa staiga, prireikia ne vienų metų, kol žmogus rimtai suserga. O prasidėjus atgimimo mitingams, kurie audringai ir pakiliai nešė didžiules minias, niekas apie save negalvojo. Grėsmingai senkant sovietų kantrybei, stojant nepriklausomybės statusui į pavojų, žmonės negalvojo, kad reikia pasisaugoti. O praėjus keleriems metams gydytojui aiškinti, kad sveikata prarasta dėl Sausio 13-osios įvykių – nei išmintinga, nei prasminga.
Sužalojimai Sausio 13-osios naktį
Visai kiti sužalojimai paženklino Sausio 13-osios naktį. Kaip pasakoja Prie Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos pastatų, prie Televizijos bokšto budėję žmonės, už keleto metrų sprogstant tegul ir tuščiam patrankos sviediniui garsas toks, kad nevalingai pritūpi: nuo garso bangos aplink dūžta langų stiklai, o ausys patiria didelę traumą. Ponas Romas yra tarnavęs sovietų kariuomenėje, todėl žinojo, kad esant dideliam garsui ausys mažiau nukentės, jei žmogus bus išsižiojęs. Tačiau tam, kad sprogtų patrankų ar tankų sviediniai, net ir tušti, reikia parakos. Daug parako, gal apie kibiro. Būnant išsižiojus, parako dulkės patenka ir į kvėpavimo takus, sudirgina, tada vargina ilgas kosulys.
Klausos nervų pažeidimai, ausų būgnelių įtrūkimai ar plyšimai – daugybės tą naktį budėjusių žmonių traumos. Kas kreipėsi pagalbos į medikus, sveiko greičiau, kas nesikreipė, kentė skausmą, maudimą, ūžesį ausyse. Bet daugumai klausa liko prastesnė, su amžiumi ir toliau prastėja. Kai kam klausa taip ir neatsigavo. ...neieškojom mes tų invalidumų, nenorėjom būti invalidai, ne tas buvo galvoje.
Tai nutiko tada ponui Robertui, prie TV bokšto patyrusiam garso traumą. Ponia Valentina, ištikimai stovėjusi gynėjų gretose, patyrė abiejų ausų klausos nervų pažeidimų. Žmonės net ir invalidumo grupės neturi, kaip patys sako, „neieškojom mes tų invalidumų, nenorėjom būti invalidai, ne tas buvo galvoje“.
Kur dingo baimė?
Sausio 13-osios košmaras skaudžiai ataidi tiems, kam kliuvo gauti automato buože. Kam kliuvo į nugarą, kam vožta ir pataikyta į galvą. Poniai Aldonai po tokios kareivių atakos teko operuoti galvą, pažeista galvos dalis negijo, ėmė gesti kaulas. Po sudėtingos antros neurochirurginės operacijos moteris nesijaučia išgijusi – medicina buvo bejėgė grąžinti sveikatą.
Visi kalbinti žmonės yra patyrę ir fizinį skausmą, ir didžiulių emocinių išgyvenimų. Sunku suprasti, kur buvo dingęs baimės jausmas, juk moterys – ne kariai, tačiau gynybinėse gretose tada, Sausio 13-ąją, dailioji lytis nebuvo išimtis. Paprastai jautriau ir emocingiau reaguojančios, tada jos jautėsi tvirtai ir tik atslūgus stresui ašaros tvindė akis. Ir šiandien, 2 dešimtmečių senumo įvykius prisimenant, sublizga akys, balsai ima virpėti.
Ar šiandien būtų buvę įmanoma išgelbėti Loretą?
Kas dėjosi prie radijo ir televizijos pastatų, Televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios Tarybos, regėjome ir savo akimis, vaizdus transliavo televizija. Kas vyko ligoninėse – regėjo tik medikai ir pacientai. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje gydytoja ginekologė Vida Kudzienė budėjimą pradėjo įprastai, neilgai trukus įprastas darbo ritmas virto dar neregėtu pragaru. Šios gydytojos svarbiausias ir skaudžiausias tos dienos pacientas buvo Loreta Asanavičiūtė. Mat atvežta mergina kraujavo ir gydytoja buvo pirmoji, apžiūrėjusi merginą ir įvertinusi būklę. Mergina kalbėjo, pasakė savo namų
 |
| Ričardo Grigo/BFL nuotr./Okupantų tankas |
telefoną, tačiau nemažą patirtį turinti Kudzienė sako, tokių sužalojimų jai dar nebuvo tekę matyti. Merginą operavę gydytojai beviltiškai vienas kitą ragino „dar ką nors daryti“. Tačiau sutraiškyti mažojo dubens minkštieji audiniai – nei susiūsi, nei sudėliosi į vietas, lėtas nuolatinis kraujavimas ir buvo mirties priežastis. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, nors medicina per du dešimtmečius pažengė į priekį, išgelbėti taip sužalotą žmogų būtų neįmanoma.
Sausio įvykius ir darbą prisimenanti gydytoja Vida Kudzienė jaudinasi iki ašarų, nors paprastai gydytojus regime ramius, emocijas jie būna kažkur giliai paslėpę.
Kęstutis Vitkus: susitvarkyti su emocijomis buvo sunku
Profesorius Kęstutis Vitkus tą naktį dirbo operacinėje – per televiziją pamatęs tragiškus vaizdus, atlėkė kolegoms į pagalbą. Priimamasis buvo virtęs tikra maišalyne, kurioje medikams reikėjo susigaudyti. Pradžioje vežti žmonės buvo nukentėję nuo dūžtančių stiklų, vėliau – sužaloti kulkų. Visi chirurgai tarybiniais laikais buvo karo prievolininkai, turėdavo dalyvauti kariniuose medicinos mokymuose, tačiau tos nakties įvykiai, pasak profesoriaus K.Vitkaus, išmušė iš vėžių.
Politinė situacija, masiniai mitingai ir gynybinė žmonių pozicija, kai šalia stovintis žmogus buvo tapęs tarsi šeimos nariu, dabar pašautas gula ant operacinio stalo. Nors pati chirurgo specialybė verčia būti savotiškai agresyviam, būtina pamiršti vidines emocijas, nes juk nuo gydytojo priklauso nelaimėlio tolesnis likimas. Susitvarkyti su emocijomis, pasak profesoriaus K.Vitkaus, tą naktį buvo labai sunku. Gydytojas siuvo kraujagysles, sausgysles, nervus, tvarkė kulkų nulaužtus kaulų
 |
| LNK nuotr./K.Vitkus |
lūžgalius... Plastikos chirurgo, dirbančio rekonstrukcinės medicinos srityje, prisiuvančio nutrauktus pirštus, plaštakas, koreguojančio nosies, ausų formas – tai kasdienis darbas. O tada prasisukę tankai paliko dešimtis sužalotų, suluošintų, užmuštų... Medikas pasakoja, kad tada vyko didelė vidinė sumaištis, darbas be atokvėpio ir didelė įtampa nepraėjo be pasekmių. Gydytojo gyvenimas labai pasikeitė, viskas buvo pergalvota, įvertinta iš naujo, vertybių skalė pasikeitė iš esmės.
Vienas sunkiausių ligonių
Profesorius Kęstutis Vitkus prisimena ir vieną sunkiausių ligonių – Kęstutį Bredelį. Manoma, kad nugriaudėjus patrankos ar tanko sviedinio sprogimui, jis buvo nublokštas veidu į degantį laužą. Visas veidas apdegęs, „ištatuiruotas“ parako dulkių, akių tinklainės atšokusios, kvėpavimo takai užburkę. Dabar klausydamas šių žodžių, Vilniaus universiteto lituanistas Kęstutis Bredelis sako, kad jis turi tikėti tais žodžiais, nes pats nežino, kaip viskas buvo. Iš medikų lūpų yra girdėjęs ir dar baisesnių žodžių, kad po tokių plaučių sužeidimų paprastai žmogus neišgyvena. Jis įsitikinęs, kad išgyventi padėjo jaunystė ir gera sveikata. Tik devintą parą po lemtingos nakties grįžusi sąmonė, vaikščiojimo pamokos, tolesni gydymo etapai Vokietijoje – ištraukti iš atminties vėl atgyja. Viską kaip savo istoriją ir patirtį priimantis K.Bredelis nelinkęs ypač sureikšminti savo biografijos. „Mano vietoje galėjo būti bet kas“, – sako jis. Labiausiai buvo gaila mamos, kitų artimųjų, kurie skaudžiai išgyveno atsitikusią nelaimę. O kas primena košmarišką naktį – ogi artėjanti data ir dėl pažeisto akies vyzdžio suprastėjęs regėjimas. „Bet tai gyventi juk netrukdo“, – kukliai nusišypso jis.
Sausio 13-osios nakties košmarą prisimenančių kalbančiųjų emocijos vėl susidrumsčia. „To neįmanoma užmiršti, viskas tiesiog įsigręžė į sąmonę. Šia prasme 2 dešimtmečiai nieko nereiškia“, – sako profesorius Kęstutis Vitkus.
