„Pavojus gyvybei negrėsė, tačiau nekreipti dėmesio irgi nebuvo galima, – taip savo dvimetės dukters būklę apibūdino Agnė. – Juolab kad mūsų vizitas pas gydytoją nebuvo perteklinis: išgirdome diagnozę, buvo paskirtas gydymas.“
Gydymo antibiotikais pasekmės
Į atostogas pajūryje Agnės šeima leidosi ekspromtu. „Nesibaigianti sloga dvejų metų ir trijų mėnesių dukrą kamuoja jau kelis mėnesius – prasidėjo ėmus lankyti darželį. Iš pradžių varvėjo tik nosis, tačiau laikui bėgant ėmė dažnėti ir virusinės infekcijos, lydimos visų būdingų simptomų: temperatūra, kosulys ir t.t.“ – pasakojo moteris.
Prieš tris savaites dukrai vėl pakilo temperatūra. Be to, šįkart prasidėjo ir akių uždegimas.
„Kreipėmės į šeimos gydytoją, buvo atliktas kraujo tyrimas. Vertinant bendrą dukters sveikatos būklę ir dažnus ligos atkryčius buvo nuspręsta skirti antibiotikų. Iškart po jų kurso leisti vaiką į darželį būtų neprotinga, todėl darbe pasiėmiau dvi savaites neplanuotų atostogų. Pirmą ligos savaitę dukrą namuose slaugė vyras. Antrą dar stebėjome jos būklę ir įsitikinę, kad viskas gerai, bei, žinoma, pasitarę su gydytoja, nusprendėme pakeisti aplinką ir savaitei išvykti į pajūrį“, – kalbėjo Agnė.
Lyg tyčia kelionės pradžioje pastebėjome paraudimą ant dukters užpakaliuko: „Iš pradžių atrodė, kad tai – pašutimas, tačiau labai greitai supratome, kad turime reikalą su grybeliu, kuris neretai yra antibiotikų palydovas.“
Iš pradžių atrodė, kad tai – pašutimas, tačiau labai greitai supratome, kad turime reikalą su grybeliu.
Buvo šeštadienis, todėl susisiekti su šeimos gydytoja ir pasikonsultuoti nebuvo galimybės.
„Nusprendėme pasitarti su vaistininku. Jis rekomendavo klotrimazolo tepalą ir, supratęs mūsų padėties beviltiškumą, laimė, pardavė jį be recepto. Teisybės dėlei paminėsiu, kad tai buvo antras bandymas. Pirmoje vaistinėje vaistininkas nesileido į kalbas ir vaisto be recepto parduoti nesutiko“, – įspūdžius liejo Agnė.
Vaisto apraše sakoma, kad jį galima vartoti tik vaikams nuo 12-kos metų. „Tačiau vaistininkas mus nuramino, kad tepant dvimetei tikrai nieko nenutiks. Tiesa, dėl šventos ramybės pasiūlė prieš tepant atskiesti jį kokiu nors kitu vaikišku kremu.“
Iškart įspėjo, kad teks susimokėti
Agnė atsižvelgė į vaistininko rekomendacijas. Dukters užpakaliuko būklė gerėjo, tačiau ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.
„Po kelių dienų paraudusioje odos zonoje pastebėjau išsausėjimų, kelis mikro įplyšimus. Dukra ėmė skųstis, kad skauda. Pabijojau, kad neįsimestų infekcija. Buvo ketvirtadienio popietė, nenorėjau visko tempti į savaitgalį, kai sulaukti pagalbos būtų dar sunkiau“, – prisiminė Agnė.
Tuo metu šeima ilsėjosi Šventojoje. Agnė susisiekė su Šventosios ambulatorija, Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centru: „Trumpai pristačiau situaciją ir dar telefonu buvau įspėta, kad gydytojo apžiūra kainuos. Tačiau tai man mažiausiai rūpėjo.“
Šeima nuvyko į ambulatoriją, registratūroje pateikė dukters asmens dokumentą. Mergaitei buvo užvesta ligos kortelė, kurioje matyti, kuriame šeimos medicinos centre ji yra registruota Vilniuje. Dar prieš gydytojos apžiūrą, registratūroje, šeima buvo paprašyta sumokėti už gydytojos konsultaciją 26 eurus.
Sistemos bendros, bet kas iš to?
Gydytoja, vos mestelėjusi akį į pacientės užpakaliuką, konstatavo: „Taip, grybelis.“ Gydytojos pastebėjimu, jau gyjantis.
„Ji pasiūlė mūsų vartojamą vaistą tepti gryną, neskiedžiant. Kad jau sumokėjome už konsultaciją, apsidrausdama paprašiau išrašyti receptą vaistams, jei žaizdelės gilėtų ar imtų pūliuoti. Dar paprašiau recepto kokiam nors kitam antigrybeliniam tepalui, jei mūsiškis vis tik būtų nepakankamai efektyvus“, – pasakojo Agnė.
Gyvename kompiuterizacijos amžiuje, tai kodėl gi šeimos centrai negeba atsiskaičiuoti, kas, kam ir kiek skolingas?
Kaip pati pastebėjo, tai galėtų būti istorijos pabaiga. Tačiau emocijoms nuslūgus ji su vyru ėmė diskutuoti apie medicinos grimasas.
„Natūralu, kad būdami už 400 km nuo namų, kreiptis į savo šeimos gydytoją negalime. Mano galva, elgėmės adekvačiai, mat nelėkėme į skubios pagalbos skyrių, o vykome į pirminę grandį – ambulatoriją. Rinkomės ne privačią, o valstybinę įstaigą. Vaikas – socialiniu draudimu draustas valstybės pilietis. Gyvename kompiuterizacijos ir bendrų duomenų sistemų amžiuje, tai kodėl gi šeimos centrai ar teritorinės ligonių kasos negeba atsiskaičiuoti, kas, kam ir kiek skolingas? Kodėl pirmiausia skubama naudos išpešti iš į bėdą patekusio paciento?“ – svarsto Agnė.
Jai kyla ir daugiau retorinių klausimų, pavyzdžiui, kodėl infekcija netelpa į būtinosios pagalbos rėmus? Taip, tai – nemirtinas atvejis, bet negydomas galėtų komplikuotis.
„Tiesa, gydytoja užsiminė, kad gal ir galėtų mus „pritempti“ prie būtinosios pagalbos, tačiau vėliau teritorinė ligonių kasa svarsto kiekvieną atvejį ir skalpuoja gydytojus ir gydymo įstaigas“, – prisiminė Agnė.
Esmė ne pinigai, o pats principas
Į analogišką situaciją šiomis dienomis pakliuvo ir 15min skaitytoja Gedailė. Antradienį laiške redakcijai ji pasidalijo asmenine patirtimi, kaip pirmadienį jai „pagelbėjo“ Visagino ligoninės priėmimo skyriuje.
Jauna moteris gyvena Kaune, bet pastarąsias dienas leidžia Visagine. „Šeštadienį pradėjau labai prastai jaustis, skaudėjo gerklę, sukilo temperatūra. Iškart supratau, kad angina, tačiau šį kartą labai stipriai užpūliavo. Įsigijau vaistų. Antibiotikų, aišku, nepardavė, nes neturiu recepto“, – pasakojo Gedailė.
Iki pirmadienio reikalai tik prastėjo. „Esu nevietinė, į Kauną grįšiu tik penktadienį, o tiek ištverti su pūliuojančia angina ir nevalgant yra tikrai labai sudėtinga. Nutariau kreiptis į priėmimą, gal jie man pagelbės su vaistais. Registratūroje dirbo labai maloni moteris, jau apsidžiaugiau, kad sulauksiu pagalbos, bet tik tol, kol nesusitikau su budinčia gydytoja – man buvo liepta susimokėti.
Bandžiau paaiškinti, kad juk aš nevietinė, todėl negaliu kreiptis į savo šeimos daktarą, o man reikia tik recepto, bet ji pasakė, kad recepto bet kokiu atveju man neišrašytų, o čia nėra skubi pagalba, todėl turiu susimokėti. Pasakiau, kad nesąmonė, todėl ji man liepė važiuot atgal į Kauną ir ten gydytis.
Na, ir kaip supratote, pagalbos aš tikrai negavau. Taip, aš suprantu, kad tai nėra skubi pagalba. Jei būčiau savo mieste, į priėmimą tikrai nevažiuočiau. Bet ar ji neturėjo man padėti? Jei užsienyje susiklostytų tokia pati situacija, man irgi tiesiog pasakytų skristi atgal į Lietuvą?“ – stebėjosi Gedailė.
Agnė pažymi, kad esmė – ne tie 26 eurai, o pats principas.
„Su vyru kūrėme galimas išeitis. Pavyzdžiui, galėjome gydymo įstaigą apkrauti biurokratija ir paprašyti dukrą joje priregistruoti, tada gauti nemokamas paslaugas ir po atostogų vėl registruotis Vilniuje. O gal elgtis dar absurdiškiau, tarkime, nuvykti į šalia esančią Liepoją ir, kaip kreditinės kortelės turėtojai, pasinaudoti kelionės draudimu“, – samprotavo Agnė.
Neringa pacientams draugiškesnė?
Šventosios ambulatorijos registratorė Oksana Stripnikienė prisiminė aptariamą atvejį: „Tai nebuvo būtinoji pagalba. Jei būtų kokie nors traukuliai, spazmai ar dar kažkas, tada mes vaikus iki vienų metų konsultuojame nemokamai. O visiems kitiems paslaugos mokamos. Tai padeda sumažinti poilsiautojų antplūdį. Aš, kaip registratorė, pasakysiu jums taip: būna, kad įkando kas nors, iškilo spuogiukas ir jau atbėga. Paaiškini, kad teks mokėti 26 eurus, ir problemos išsisprendžia pačios, dalis pacientų atkrenta“, – kalbėjo O.Stripnikienė.
Paaiškini, kad teks mokėti 26 eurus, ir problemos išsisprendžia pačios, dalis pacientų atkrenta.
Paklausta, kodėl už gydytojo konsultaciją poilsiautojai buvo paprašyti sumokėti dar iki apžiūros, moteris nesutriko: „Išrašėme kvitą, atsiskaitėme. Jei gydytoja įvertintų, kad buvo būtinoji pagalba, svarbi ir mirtina būklė, ji būtų pasakiusi: „Mergaitės, reikia grąžinti pinigėlius.“ Tokiu atveju mes anuliuojame kvitą ir jokių problemų.”
15min susisiekė su Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro padaliniais Nidoje ir Juodkrantėje. „Ar priimsite dvimetę pacientę iš Vilniaus?“ – pasiteiravome ir registratorėms nupasakojome reikalo esmę.
„Aišku, būtinai ateikite, gydytoja apžiūrės“, – nuskambėjo malonus balsas Juodkrantės padalinyje. – „Ar tai kainuos?“ – „Ne“, – užtikrino.
Nidos padalinyje buvo paaiškinta, kad būtinoji pagalba nemokama. „O kas yra ta būtinoji?“ – perklausė 15min.
„Aukšta temperatūra, traumos, infarktas“, – vardijo registratorė.
„Tai turi būti beveik miręs?“
„Na, taip, – nusijuokė, lyg tarp eilučių leisdama suprasti, kad apsieisime be mokesčių. – Bet jūs ateikite, gydytoja apžiūrės, įvertins ir nuspręs.“
Žmogiškasis faktorius – lemiamas
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidento, buvusio prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjo teisės klausimais Šarūno Narbuto visiškai nestebina skirtinga medicinos centrų pacientų aptarnavimo praktika.
Esą net 95 proc. įstaigos veiklos priklauso nuo jos vadovo lankstumo ir geranoriškumo.
Kuo mažesnė gydymo įstaiga, tuo svarbesni jai pinigai. Tada atsiranda noras pasipinigauti.
„Tikrai neretai pasitaiko, kai žmonės atvyksta be būtinosios pagalbos indikacijų, tačiau jie būna konsultuojami nemokamai, nes ligos istorijoje galbūt įrašoma sudėtingesnė būklė nei realybėje. Tokiu būdu padaromas teisės akto pažeidimas, tačiau tai mūsų visuomenėje priimama kaip geras darbas“, – svarstė Š.Narbutas.
Be to, gydytojai ne savo pacientus gali konsultuoti neatlygintinai tiesiog iš geros valios, neforminant nei būtinosios pagalbos, nei mokamų paslaugų, ypač jei konsultacija buvo trumpa ir nereikalavo medicininių priemonių ar laboratorinių tyrimų.
„Žmogiškasis faktorius yra lemiamas. Tačiau kuo mažesnė gydymo įstaiga, tuo svarbesni jai pinigai, nes darbo apimtys nedidelės. Tada atsiranda noras pasipinigauti kiekvienoje vietoje“, – įsitikinęs Š.Narbutas.
Įžvelgia pažeidimą
Visgi prašyti sumokėti už paslaugą dar iki apžiūros, jo manymu, ne tik neetiška, bet ir neteisėta.
Už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros (PAASP) paslaugas gydymo įstaigoms mokama, atsižvelgiant į prisirašiusių gyventojų skaičių, t. y. už kiekvieną prisirašiusį gyventoją mokama metinė bazinė kaina.
Paslaugų metinė bazinė kaina skiriasi priklausomai nuo prisirašiusiojo amžiaus. Daugiau mokama už vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūrą.
Pavyzdžiui, už vaikų iki 1 metų priežiūrą nepriklausomai nuo to, ar jis apsilanko įstaigoje ar ne, per metus sumokama 118,43 euro, už vaikų nuo 1–4 metų 65,88 euro.
Jeigu žmogus kreipiasi dėl būtinosios pagalbos teikimo į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje nėra prisirašęs, už būtinosios pagalbos suteikimą gydymo įstaigai teritorinė ligonių kasa sumokės skatinamąjį priedą – 13,45 euro.
Vadinasi, už vienkartinę paciento konsultaciją gydymo įstaiga paprašė sumokėti dvigubai daugiau nei būtų gavusi iš teritorinės ligonių kasos. Įdomu pastebėti ir tai, kad nustatytas 26 eurų kartinis konsultacijos mokestis – tik dukart mažesnis už metinę 1–4 metų vaiko priežiūrą gydymo įstaigoje.
„Jie jau čia padarė pažeidimą, nes turėjo prašyti tiek pat pinigų, kiek ligonių kasos apmoka, vadinasi, 13 eurų. Mano įsitikinimu, valstybinė įstaiga neturėtų imti didesnių įkainių už paslaugą nei gautų iš ligonių kasų“, – samprotavo Š.Narbutas.
Reikia trupučio išmonės
Pacientui prisirašyti šeimos medicinos centre, Š.Narbuto pastebėjimu, tik vienas iš gana banalių būdų apeiti mokestinę prievolę. Tačiau būtų galima ieškoti kūrybiškų sisteminių sprendimų.
Valstybinė įstaiga neturėtų imti didesnių įkainių už paslaugą nei gautų iš ligonių kasų.
„Pavyzdžiui, šalies poliklinikos ir šeimos medicinos centrai galėtų sudaryti bendradarbiavimo sutartis su kokiomis nors pajūrio gydymo įstaigomis. Tokiu būdu įstaiga pasirūpintų, kad užtikrins pacientui nemokamą paslaugą tada, kai jam reikia. Teisės aktai nedraudžia to daryti, tai yra įmanoma, tik reikia trupučio išmonės“, – kalbėjo Š.Narbutas.
Be to, aktyviau į rūpestį poilsiautojais galėtų įsitraukti ir pajūrio ar kurortinių regionų savivaldybių administracijos: „Juk savivaldybė taip pat dalyvauja medicinos paslaugų teikime ir organizavime ir būtent ji gali numatyti dalį lėšų, kurią skirtų poilsiautojų kreipimuisi. Juk kai kurios savivaldybės renka rinkliavas už įvažiavimą ar pagalvės mokesčius. Tai nebūtų papildomas sveikatos draudimas, o tiesiog paslauga, pridėtinė vertė, kuri teikiama tame mieste, būdas pademonstruoti, kad esi draugiškas miestas poilsiautojams.“
Gali teikti skundą
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ryšių su visuomene projektų vadovė Alina Žilinaitė atkreipė dėmesį, kad būtinosios arba skubios pagalbos mastą nustato gydantis gydytojas, todėl, jeigu pacientas kreipiasi į gydymo įstaigą dėl skubios pagalbos, kai iš tiesų užtektų šeimos gydytojo konsultacijos, jo gali būti paprašyta susimokėti.
„Kita vertus, visai neseniai sveikatos apsaugos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo nustatytas naujas skubios pagalbos teikimo aprašas. Šiuo aprašu nustatytas atskiras indikacijų sąrašas vaikams. Todėl tais atvejais, kai vaikas dėl savo sveikatos sutrikimo jaučia vidutinį skausmą arba dėl lėtinės ligos ar kitų susirgimų yra potenciali sunkių komplikacijų grėsmė, pagalba jam taip pat turi būti teikiama nemokamai. Kiekviena situacija yra individuali, todėl dėl skubios pagalbos masto visuomet sprendžia medikai“, – aiškino A.Žilinaitė. Įsakymas įsigalios nuo liepos 1–os dienos.
Kilus neaiškumų pacientams patariama visus rūpimus klausimus pirmiausia bandyti išsiaiškinti gydymo įstaigoje.
„Pacientas turi teisę skųstis, jei mano, kad jam įstaigoje buvo suteikta neteisinga informacija apie gydymo paslaugas (mokamas ar nemokamas), ar neteisėtai paprašyta susimokėti – pirmiausia raštu reikia kreiptis į gydymo įstaigos, kurioje buvo aptarnaujamas, administraciją. Jei įstaigos pateiktas atsakymas ar priimtas sprendimas, netenkina, su gydymo įstaigos atsakymu gyventojas turi teisę kreiptis TLK pagal gyvenamąją vietą. Kreiptis reikėtų raštu bei pateikti dokumentų, pagrindžiančių nurodytą galimai neteisėtą veiksmą, kopijas“, – aiškino Valstybinės ligonių kasos Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Oksana Burokienė.
