Turtinga Kauno, kaip uostamiesčio istorija, čia gyvenusių žmonių ritualai šiandien žinomi retam kauniečiui. Nuo jų atkirsti ir verslo sprendimai, susiję su statybomis krantinėje. Tuo tarpu ji galėtų atnešti ne tik reprezentacinės, bet ir komercinės naudos.
Kaunas – jūrų uostas
Kiekvienas miestas unikalus. Kauno išskirtinumas – pro miestą tekančios dvi didžiausios Lietuvos upės, kurios šimtmečius buvo pagrindinis miesto egzistencijos ir gyvasties pagrindas.
Prie Nemuno ir Neries kūrėsi pirmosios gyvenvietės Kaune, o vėliau miesto ekonominis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas buvo nulemtas laivybos kelio iš Kauno į Karaliaučių bei Dancigą.
1855 m. Krymo karo metais, dėl Britų laivyno blokados likusiuosiuose Rusijos imperijos uostuose, Kauno uostas buvo bene vienintelis uostas visoje Rusijos imperijoje, palaikantis prekybą su užsienio uostais. Tada iš Kauno nenutrūkstama srove vyko krovinių judėjimas į Prūsijos uostus.Kartu ši gyvenamoji vieta buvo viena svarbiausių miestiečių mentaliteto ir jų gyvenimo būdo formuotojų, leidusi kauniečiams išsiskirti savo verslumo ir prekybos sugebėjimais visame regione.
Per metus čia apsilankydavo apie 5000 laivų, o keliautojų memuaruose Kaunas vadinamas jūrų uostu. Pagrindinė prekybos uosto vieta tada buvo prieplauka prie Vytauto bažnyčios, kol 1917 m. vokiečiai įrengė prekybos ir žiemos uostą Karmelituose, Nemuno saloje.
Prarasta uostamiesčio atmintis
1919 m. tuometė Lietuvos susisiekimo ministerija iš vokiečių okupacinės valdžios organų paveldėjo ne iki galo įrengtą uostą, kuris bėgant metams buvo įrengtas ir sutvarkytas.
Anuomet Kauno centre galėjai išvysti sumažintą Londono dokų variantą, kuriame virė uosto darbininkų bei upeivių gyvenimas.
XX a. 3–4 dešimtmečiuose prekybos ir žiemos uostas atrodė tarytum Kauno uosto dokas, įsiliejęs į pramoninį Karmelitų rajoną, kuriame veikė kelios stambios pramonės įmonės, Nemuno pakrantę stipriai pagyvino, suformavo savitą jos gyvenimą.
Anuomet Kauno centre galėjai išvysti sumažintą Londono dokų variantą, kuriame virė uosto darbininkų bei upeivių gyvenimas. Be perstojo uosto teritorijoje ir Šančiuose inžinieriaus Rėklaičio dirbtuvėse kaukšėjo plaktukai, kuriais buvo statomi „Lietuvos Baltijos Lloydo“ baidokai ir vilkikai, o žiemojantys upeiviai dažnai užplūsdavo šalimais esančius barus, matyt, mėgo naudotis ir Nemuno gatvėje teikiamomis paslaugomis.
Miestiečiai taip pat išnaudodavo pramoninį Karmelitų rajoną savo poreikiams. Dažnai rinkdavosi į jachtklubo organizuojamas šventes, naudojosi šalia esančiu paplūdimiu ir darniai rado bendrą kalbą su upe, atrodytų, šiandien mums neįprastoje vietoje.
Sovietų okupacijos metais Kaune, laikantis centralizuotos vieno miesto politikos, okupacinė valdžia Kaune sutelkė upeivių teisinius ir administracinius valdžios organus. Mieste veikė upeivių milicija, prokuratūra, teismas, kalėjimas, ligoninė, spaustuvė, laisvalaikio klubas, parduotuvė, o „Nemuno laivininkystė“ administravo vandens kelią ne tik Lietuvos, bet ir Gardino bei Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityse.
Visą upeivių profesinę bendruomenę sudarė apie 1000 žmonių. Pokario metais Nemuno saloje veikiančiame prekybos ir žiemos uoste buvo pradėti didžiuliai laivų statybos darbai.
Pagal Maskvos ir Gomelio institutų projektus buvo pastatyta 18 ,,Moskvič“ klasės keleivinių laivų, 23 upių vilkikai, 70 žvejybinių botų, 1 keltas ,,Neringa“, žemsiurbė bei keletas brandvachtų ir kitų plaukiojančių įrenginių.
Aštuntajame dešimtmetyje iš Nemuno salos laivų statykla ir uostas buvo iškelti į Vilijampolę, miestas neteko savo romantiškų paveikslo spalvų, vėliau įrenginėjant aukštas krantines miestiečiai nuo upės buvo atskirti. Sunyko miesto centre buvę paplūdimiai, o miestiečiai prarado ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su upe ir istorinę uostamiesčio atmintį.
Techninis laivų paveldas
Šiandien apie praeitį mums gali papasakoti ne tik vyresnieji upeiviai, bet ir vis dar naudojamas Vilijampolės žiemos uostas. Kadaise uosto teritorijoje veikusi Kauno laivų remonto įmonė tęsė laivų statybos darbus ir iki 1990 m. pastatė apie 80 laivų, o iš viso per tą laikotarpį Kaune buvo pastatyti 235 laivai.
Didžioji dalis laivų dėl sumenkusių laivybos mastų nesulaukė šiandienos, tačiau yra laivų, kurių amžius siekia beveik 60 metų. Tarp jų – „techniko“ tipo vilkikai: „Žuvėdra“ ir „Vandenis“ arba keleivinis upių tramvajus „Tolstojus“.
Krovininės flotilės apogėjų mena ir savo keturiasdešimtmetį skaičiuojantys „Alantas“, „Aitra“. Taip pat verti dėmesio ir vilkikai-buksyrai.
Belieka apgailestauti, jog ir toliau mažėjant vidaus vandens laivybos mastams, šie technikos paminklai gali virsti metalo laužu ir Kaunas netektų dar vieno savo naratyvo, galinčio papasakoti apie miesto kaip uostamiesčio istoriją ir upę, kuri ilgą laiką formavo unikalų žmonių gyvenimo būdą.
Idėjos verslui
Iš moraliai ir techniškai pasenusių laivų miestas galėtų gauti reprezentacinės-komercinės naudos. Kosmetiškai suremontavus jų išorę, kai kuriuos jų būtų galima eksponuoti krante po atviru dangumi jau susiformavusioje viešoje miesto erdvėje – Nemuno saloje.
Joje iki 1973–1974 m. veikė senasis žiemos ir prekybos uostas bei laivų statykla. Ypatingas šios vietos patrauklumas – strategiškai patogi vieta, miesto centras ir kiti traukos objektai: parkas ir „Žalgirio arena“.
Įrengus ten nedidelį elingą ar konstrukciją su naktiniu apšvietimu, šalia arenos, būtų galima laivus eksponuoti ant pakylos ar salos kanale. Visa tai sukurtų unikalų miesto postindustrinį charakterį, kadangi jokiame kaimyniniame Baltijos jūros regiono mieste nėra tokių analogų.
Kita numatoma laivų ekspozicijos vieta – 1974 m. atidarytas Vilijampolės žiemos uostas. 500 metro ilgio damba, skirianti uosto akvatoriją ir Nemuno farvaterį, galėtų pasitarnauti ne tik apsaugai nuo ledonešio, bet ir tarnauti kaip viena iš vietų, kur būtų galima eksponuoti laivus.
Įrengus atskirą įėjimą nuo uosto teritorijos, miesto svečiai ir miestiečiai galėtų nevaržomai patekti ant dambos ir pasigrožėti laivais.
Išskirtinė ši vieta ir dėl savo matomumo – ne tik nuo Marvelės pusės, bet ir nuo Česlovo Radzinausko tilto, jungiančio Lampėdžius ir Marvelę. Kiekvieną dieną šiuo tiltu pravažiuoja tūkstančiai automobilių, o vaizdas nuo tilto atsiveria tiesiai į žiemos uosto teritoriją.
Įrengus apšvietimą, eksponuojami laivai galėtų sukurti jaukų ir patrauklų uostamiesčio vaizdą ir ryškiai išskirti Kauną iš kitų miestų.
Trečia ir šiandien aktualiausia vieta – dešinysis Neries krantas, kuriame neseniai buvo pradėtos įrenginėti sovietinio tipo dambos, o ateityje šalimais iškils gyvenamųjų namų kvartalas.
Dar 1947 m. buvo parengtas toje vietoje krovininio uosto projektas. Laimei, sovietinei valdžiai užteko sveiko proto, jog tokioje istorinėje ir sakralinėje vietoje miesto darkyti nevalia. Ant krantinės įrengus nesudėtingą elingą su naktiniu apšvietimu, būtų galima bent iš dalies sušvelninti atsiveriantį vaizdą į dambą nuo Pilies pusės.
Juolab kad ir krantinės pusėje laivai turėtų deramai įsipaišyti ir sukurti romantikos dvelksmą. Galbūt laivuose būtų galima įrengti nedideles parodų galerijas – visa tai nereikalautų didelių lėšų ar sudėtingų architektūrinių sprendimų. Taip pat būtų didžiulė nuodėmė šioje vietoje neįrengti mažųjų laivų prieplaukos.
Šiandien sunku kauniečiams įsivaizduoti, kad kadaise mieste veikė 5-6 prieplaukos, kuriuose švartavosi plaukiojančios parduotuvės, keltai, garlaiviai ir kitos miestiečių valtys.
Ateityje vienoje iš minėtų miesto vietų galėtų atsirasti ne tik eksponuojami laivai, tačiau ir kurtis bendras upeivystės muziejus, kuriame vyktų turistų edukacinės ir pažintinės programos.
Interaktyviame muziejuje galėtų būti eksponuojami įvairūs reliktai nuo LDK laikotarpį menančių atkurtų laivų, kaip pavyzdžiui, vytinės, strugai, iki XX a. nuotraukų ir filmuotos archyvinės medžiagos.
Turėtų būti sukurta speciali ekspozicija, skirta upeiviams ir jų tradicijoms apžvelgti. Kadangi šiandien ne tik paprastiems miestiečiams, bet ir istorikams yra dar daug neatsakytų klausimų apie upeivius ir jų gyvenimo būdą.
Kad visa tai vieną dieną įgautų apčiuopiamą vaizdą, būtinas dialogas ne tik iš miestiečių ar miesto verslininkų pusės, bet ir iš miesto valdžios, taip pat iš Susisiekimo ministerijos, kurios padalinys yra dažnam kauniečiui nežinoma Vidaus vandens kelių direkcija.
Straipsnio autorius Gediminas Kasparavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų magistras
