Pensininkus vadina persekiojimo aukomis
Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtoje Tarptautinės laisvųjų žurnalistų sąjungos pozicijoje teigiama:
„Lietuvoje viešpatauja fašistinė ideologija ir apartheidas, kur žmonės oficialiai skirstomi į „gerus“ ir „blogus“, „kilnius“ ir „susitepusius“, tuos, kurie turi teisę gyventi ramiai, ir tuos, kurie tokios teisės neturi. Atkreipiame dėmesį, kad tai vyksta Europos Sąjungos šalyje.“
Kaip tokio persekiojimo ir diskriminacijos pavyzdys minima pensininkė, Rusijos Federacijos pilietė Valentina Vatutina, anksčiau vadovavusi Panevėžio rusų kultūros centrui.
Nors teiginys apie ideologijos, „primenančios fašizmą“, dominavimą yra per daug miglotas, kad jį būtų galima vertinti teisine ar moksline prasme, apartheidas yra politinė praktika, turinti aiškius teisinius kriterijus.
Koją pakišo Krymas
Lietuvoje gyvenantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams buvo įvestas specialus klausimynas.
Jie privalo pateikti ne tik informaciją apie save, bet ir apie savo požiūrį į Rusijos karą Ukrainoje. Vienas iš kontrolinių klausimų – kam priklauso Krymas.
Prievolė užpildyti klausimyną taikoma visiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams nuo 18 metų amžiaus, kai jie teikia prašymus išduoti ar pakeisti teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą, įforminti naują leidimą laikinai gyventi arba išduoti nacionalinę vizą.
Visą gyvenimą Panevėžyje pragyvenusiai V.Vatutinai šis klausimas tapo lemiamu – ji teigė nežinanti kieno Krymas, o paprašyta įvertinti Rusijos okupacinius veiksmus Ukrainoje, senjorė irgi neatsakė tiesiai – pareiškė esanti „už taiką“.
Kaip skelbia Panevėžio naujienų portalas sekundė.lt, kad gresia krautis lagaminus ir kraustytis iš Lietuvos, V.Vatutina išgirdo antroje praėjusių metų pusėje.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai vasario pradžioje patvirtino Migracijos ir Valstybės saugumo departamentų išvadą, kad ji kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Trijų teisėjų kolegija konstatavo, jog V.Vatutina yra lojali Rusijos federacijos režimui ir šios šalies jėgos struktūrų gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys.
Plačiau skaitykite: Rusų pensininkei parodytos durys siutina propagandininkus: kaltina lietuvius nacizmu
Prisiminė apartheidą
Pietų Afrikos Respublikos (PAR) valdžia apartheido politiką įgyvendino 1948-1994 m., kai valdžioje buvo Nacionalinė partija.
Pagrindinis apartheido principas buvo užtikrinti, kad skirtingų rasių atstovai gyventų atskirai ir vystytųsi atskirai.
Pagal 1950 m. Gyventojų registravimo aktą visi gyventojai buvo suskirstyti į tris pagrindines rasines grupes: bantu (visi juodaodžiai afrikiečiai), spalvotieji (mišrios rasės) ir baltieji. Vėliau indai ir pakistaniečiai buvo pripažinti ketvirtąja grupe.
Kiekviena iš šių grupių turėjo egzistuoti ir „vystytis“ atskirai. Visų pirma tai buvo ne tik atskiros gyvenamosios vietos, bet ir skirtingų švietimo sistemų klausimas.
Taigi nuo 1953 m. buvo įvestas atskiras švietimas pagal rasę, o 1959 m. įsteigti atskiri universitetai, o į jau veikiančius universitetus buvo uždrausta priimti naujus juodaodžius studentus.
Buvo apribotos afrikiečių ir azijiečių politinės, socialinės, ekonominės ir pilietinės teisės (spalvotieji neteko rinkimų teisės, atskirti nuo baltųjų mokyklose, universitetuose, ligoninėse, visuomeniniame transporte ir kitur).
1960 m. kovą įvyko Sharpeville’io žudynės – Gautengo provincijoje sušaudyta taiki prieš rasinius ribojimus protestuojančių juodaodžių minia.
„Atskiro gyvenimo ir vystymosi“ principas buvo taikomas ir asmeniniam gyvenimui. Nuo 1949 m. buvo uždraustos tarprasinės santuokos, o nuo 1950 m. seksualiniai santykiai su kitos rasės asmeniu buvo laikomi nusikaltimu („Amoralumo įstatymas Nr. 21“).
Vėliau Nacionalinės partijos vyriausybė šią politiką užbaigė, pradėdama Pietų Afrikos teritorijoje kurti nepriklausomas valstybes juodaodžiams bantu, geriau žinomas kaip bantustanai.
Tačiau jų nepriklausomybės nepripažino kitos šalys. Pirmasis Bantustanas, oficialiai atsiskyręs nuo Pietų Afrikos Respublikos, buvo Transkei.
Juodaodžiai, tapę Bantustano piliečiais, neteko Pietų Afrikos Respublikos pilietybės.
Atsižvelgiant į tai, visų apartheido teisės aktų pagrindu buvo būtent rasė.
-
Pietų Afrikoje gyvenantys baltieji kainą už apartheidą moka kasdien
-
„NY Times“: Pasaulio atstumtoji Rusija ieško draugų Afrikoje – kaip jai sekasi?
-
Elono Musko vaikystė apartheido režime PAR – kiek ji lemia šiandienines verslininko pažiūras?
-
Pretorija Izraelį apkaltino vykdant dar žiauresnį apartheidą negu vyko P. Afrikoje
Apartheido nusikaltimas šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje
1973 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinę konvenciją dėl kovos su apartheido nusikaltimais ir baudimo už juos (Apartheido konvenciją).
Šioje konvencijoje pateikta tokia apartheido sąvoka:
„Siekiant šios konvencijos tikslų, terminas „apartheido nusikaltimas“ turi apimti rasinės diskriminacijos ir segregacijos politiką ir praktiką, praktikuojamas pietų Afrikoje, ir turi būti suprantama kaip nežmoniški veiksmai, vykdomi siekiant įtvirtinti ir palaikyti vienos rasės asmenų grupės atžvilgiu viešpatavimą kurios nors kitos rasės asmenų grupei ir nuolat ją engti, būtent: teisės gyventi ir asmens laisvės teisės atėmimą iš kokios nors rasinės grupės ar grupių nario ar narių:
• žudant rasinės grupės ar grupių narius;
• padarant rimtų kūno sužalojimų ar psichikos pažeidimų rasinės grupės ar grupių nariams ir kėsinantis į jų laisvę ar orumą juos kankinant arba žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai su jais elgiantis ir juos baudžiant;
• savavališkai areštuojant ir neteisėtai kalinant rasinės grupės ar grupių narius;
• tyčinį sudarymą rasinei grupei ar grupėms tokių gyvenimo sąlygų, kurios ją ar jas visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikintų;
• visas priemones, tarp jų ir įstatymų leidybos, kuriomis trukdoma rasinei grupei ar grupėms dalyvauti politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame šalies gyvenime, ir tyčinį sudarymą sąlygų, trukdančių visapusiškai vystytis tokiai grupei ar grupėms, atimant iš rasinės grupės narių pagrindines žmogaus teises ir laisves, įskaitant teisę į darbą, teisę steigti pripažintas profesines sąjungas, teisę į mokslą, teisę palikti savo šalį ir sugrįžti į ją, teisę į pilietybę, teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę ir teisę dalyvauti taikiuose susirinkimuose ir steigti asociacijas;
• visas priemones, taip pat teisines, kuriomis siekiama skirstyti gyventojus pagal rasinius požymius, steigiant atskirus rezervatus ir getus rasinės grupės ar grupių nariams, draudimą mišrių santuokų tarp įvairių rasinių grupių narių, atėmimą rasinei grupei ar grupėms arba jų nariams priklausančios žemės nuosavybės;
• rasinės grupės ar grupių darbo išnaudojimą, ypač prievartinio jų darbo panaudojimą;
• organizacijų ir asmenų persekiojimą, atimant iš jų pagrindines teises ir laisves dėl to, kad jie priešinasi apartheidui.
Lietuvoje apartheido aptikti nepavyko
Akivaizdu, kad tiek oficialios Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijos 1948–1994 m., tiek Jungtinių Tautų organizacija apartheidą laikė politine praktika, pagrįsta rasiniais skirtumais.
O Jungtinių Tautų Organizacija jį vertina kaip rasinę diskriminaciją, persekiojimą. 1968 m. JTO Konvencijoje dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui apartheidas prilyginamas nusikaltimams žmoniškumui.
Iki šiol nėra jokių įrodymų, kad Lietuvos valdžios institucijos ribotų savo piliečių ar užsieniečių teises rasiniu pagrindu, draustų ar kitaip persekiotų organizacijas, kovojančias už rasinę lygybę, steigtų getus, rezervatus ir pan.
Taip pat nėra informacijos apie kokias nors rasinės diskriminacijos priemones (pvz., hipotetinį draudimą sudaryti mišrias santuokas) prieš Valentiną Vatutiną, kurią žurnalistų sąjunga pasivadinę veikėjai laiko Lietuvos Respublikos represijų auka.
Taip pat nėra jokios informacijos, kad jos žemė buvo konfiskuota dėl jos rasės. Kaip ir nėra jokios informacijos, kad ji bandė mokytis kokioje nors švietimo įstaigoje, bet negalėjo įstoti dėl savo rasės.
Todėl, remdamiesi visais turimais faktais ir patikimais įrodymais, galime tvirtinti, kad šiandieninės Lietuvos valdžios institucijos nevykdo apartheido politikos.
15min verdiktas: melas. Apartheido apraiškų Lietuvoje neaptikta.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
