Neries regioninio parko direkcija socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matosi pričiupti šiame parke važinėję keturratininkai.
„Šeštadienį Karmazinų pažintiniame take pričiupome būrį keturratininkų. Norime dar kartą priminti, jog važinėti keturračiais ar motociklais bekele (o ypač pažintiniais pėsčiųjų takais!) yra griežtai draudžiama. Mieli parko lankytojai, pastebėję juos sudrausminkite, nufilmuokite, o geriausia – praneškite tel. 112“, – rašo parko direkcija.
Vaizdą užfiksavo Neries regioninio parko gidas Saulius Pupininkas, kuris šeštadienį Karmazinų pažintiniame take turėjo ekskursiją. „Jie pasišalino iš ten man paprašius, sakė, kad atvažiavo ir nepamatė ženklų, nežinojo, nors tų ženklų tikrai yra pakankamai daug pristatyta – tiek rodyklių, tiek informacinių ženklų tikrai pakanka“, – sakė S.Pupininkas.
Anot Neries regioninio parko administracijos atstovo, informacija bus perduota policijai, kuri turėtų nustatyti transporto priemonių savininkai ir jų turėtų laukti sankcijos. Vaizdo įrašą matomi ir keturračių numeriai.
Suniokojimas priklauso nuo sezono. Žiemą galbūt mažiau, bet kai gruntas neįšalęs, pėdsakai, žymės lieka, – sakė S.Pupininkas.
Pernai panašių atvejų, kai keturratininkai važinėjo ne takais, o buvo nusukę į piliakalnius, bekeles, Neries regioniniame parke buvo užfiksuoti du. „Suniokojimas priklauso nuo sezono. Žiemą galbūt mažiau, bet kai gruntas neįšalęs, pėdsakai, žymės lieka. Kita vertus jie važiuodami skleidžia labai didelį triukšmą, kuris gąsdina tiek takų lankytojus, tiek ir paukščius ir gyvūnus“, – sakė parko gidas.
Neries regioninio parko interneto svetainėje rašoma: Karmazinų pažintinis takas – lyg gausybės ragas: čia stūkso didžiausias Vilniaus apylinkėse pilkapynas, Neris išsilieja į plačiausią savo vagą parko teritorijoje, stūkso aukščiausias skardis su daugiausia laiptelių į jo viršūnę ir… galima rasti daugiausia vietų išsikepti kepsnį bei pasidžiaugti miško ir upės darna! Jų šiame pažintiniame take – net penkios. Kiekvienoje iš jų įrengti stalai, suolai, laužavietės bei pavėsinės – pasislėpti nuo permainingo ir ne visada draugiško lietuviško oro…
Apie tako viduryje atsiveriantį vaizdą nuo Velniakampio skardžio geografas Česlovas Kudaba rašė: „Neries dešinysis krantas aukštėja, iškyla statoki, papėdėje šaltiniuoti šlaitai. Upė, tarsi į juos atsimušdama, daro tą sielininkams praeityje nemalonų kampą – Velniakampį“. Šis 60 metrų aukščio kalnas apylinkių gyventojų žinomas nuo seno – pasakojama, kad čia velniai ir raganos puotas keldavę. Šiandien čia zuja nebe mitologinės būtybės, bet lankytojai – mat nuo kalne įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria įstabios erdvės: lėtai vingiuojančios Neries kilpų ir kitapus upės žaliuojančių miškų peizažas.
