Skaičiuojama 20 metų, kai ši unikali Lietuvos vietovė yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Žinia apie unikalų kraštą pasklidusi po pasaulį ir daugeliui turistautojų yra tarsi vizitinė kortelė renkantis atostogų kryptis.
Apsilankęs vienoje iš tokių, UNESCO saugomų vietų, anot mero, niekada nenusivilsi, jos savaip stebinančios, kitokios ir unikalios. Tokia ir Neringa.
Tiesa, UNESCO ženklas šiai teritorijai reiškia ir iššūkius, problematiką su kuria susiduria vietos valdžia ir gyventojai, spręsdami eilinius klausimus, kurie žemyninės dalies tautiečiams gerokai svetimi.
Nepaisant visų iššūkių, Darius Jasaitis sako, jog gyvenimas čia yra nuostabus. Tai jo gimtasis kraštas, kur gimė ir augo.
„Čia grybai, uogos, žuvis, nuostabūs žmonės, nuostabi gamta. Kviesčiau visus atvykti ir gyventi, nebūti savaitgaliais, vasarą, būti ištisus metus, leisti vaikus į mokyklą, gamtos mokyklėlę, sporto mokyklą, išmokyti buriuoti. Kitos tokios teritorijos nėra. Galėtų būti miškininkų kalvė. Taptų geriausiais miškininkais“, – tardamas konferencijos atidarymo žodį sakė D.Jasaitis.
Gyventojų Kuršių nerijoje maža. Per visą nepriklausomybės laikotarpį, pasak mero, Neringoje pastatyti vos 42 nauji butai.
„Super mažai, nes vaikai nebegrįžta pas tėvus, įsikuria kitur, tai tampa vasarnamiu. Tokia specifika. Kaip ją spręsti? Reikia tarnybinio būsto, sunku rasti teritoriją. Išpirkti būstą už 7 000–10 000 eur/kv.m sudėtinga. Gal nereikia čia gyventi? Neatmestina, bet, ko gero, reikia priimti sprendimus“, – sakė meras.
Mokykla sumažėjo tris kartus
15min D.Jasaitis pasakojo, jog anuomet, dar 1992 metais, kai baigė mokyklą, skaičiai ugdymo įstaigose buvo visai kitokie. Nidoje tuomet mokėsi 327 mokiniai, Juodkrantėje – apie 130, o Preilos pradinėje mokykloje – 17.
Šiandien gi situacija tragiška, kaip sako meras, teritorija stipriai „nukraujavusi“. Likusi vienintelė gimnazija Nidoje, o joje – apie 120 moksleivių. Dvyliktokų šiemet nesama apskritai, keli mokiniai mokyklas užbaigs Klaipėdoje.
„Valstybė skiria apie 340 tūkstančių eurų, o savivaldybė prideda dar 700 tūkstančių. Tiesa, turim pripažint, prie mokyklos esam prijungę darželį, kainuoja ir jo išlaikymas. Kas ta Kuršių nerija? Gamybos čia nėra, tik miškininkai ir žvejai. Dauguma darbuotojų važinėja iš Klaipėdos. Norinčių atvažiuoti turime, darbo vietų turime, bet būstas neįperkamas“, – komentavo meras.
Draudimų nestinga
Pasak kurorto vadovo, konferencijos tema – itin sunki. Mąstydamas, ką papasakoti, teigė susirašęs ne vieną lapą, tačiau galiausiai žodžius dėliojo iš širdies.
„Galvojau ryte atsikėlęs, kad, ko gero, užprogramuotas konfliktas, kiek bekalbėtume, kad mylime vienas kitą, suprantame, bet visa tai užprogramuota detalėse. Kuršių nerija – tai smėlynas, žmonės, gamta, juodas darbas ir gyvenimas. Sakoma, kad tai, kas sukurta, turime saugoti. Su gyvenimo gerėjimu, o jis gerėja didėjant pajamoms ir kai kurie dalykai, kurie buvo prabanga, dabar norma – didesnė veranda, daugiau mašinų, automobilių statymo problema, o pajamos tai leidžia“, – kalbėjo D.Jasaitis.
Jo teigimu, prieš tuos du dešimtmečius, kai nežiūrėjome tiek „Discovery“, nebuvome tiek keliavę po pasaulį ir girdėję, kaip kas gyvena, įstoti į UNESCO buvo kažkas ypatinga.
Ir nors žadėti neriboti finansai, D.Jasaitis sako, jog lėšos į Kuršių neriją keliauja ne iš organizacijos. Uždirba vardas, pritraukiantis begalę turistų, kurie tai vertina kaip didžiausią kokybės ženklą.
„Matome, kas yra UNESCO vietovės, patys važiuojame. Jos be galo skirtingos, įvairios ir patrauklios. Atvykus į UNESCO vietovę niekada nenusivilsi. Tai sukelia ir kitą problemą – šis ženklas tiek išreklamavo, kad nežinome, ką daryti su srautais norinčiųjų pamatyti Kuršių neriją. Konfliktas tarp noro gyventi geriau, tarp plėtros – neišvengiamas“, – dėstė kurorto vadovas, apgailestaudamas, jog teisės aktai, kurti nepriklausomybės aušroje, apsunkina vietovės vystymąsi.
Atvykus į UNESCO vietovę niekada nenusivilsi.
„Atėjo laikas visus teisės aktus sujungt į vieną, negali dešimt prieštaraut vienas kitam. Vienas dokumentas leidžia, o kitas draudžia“, – jau daug metų vyraujančias problemas vardijo meras.
Narystės jubiliejus
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė, prof. Marija Drėmaitė pabrėžė, jog konferencija Nidoje surengta unikaliais, jubiliejiniais metais, mat Lietuva UNESCO nare tapo 1991 metų spalį, taigi, prieš 30 metų.
Beje, šiemet suėjo 30 metų, kai Lietuvoje sukurti nacionaliniai parkai, tarp jų ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas.
UNESCO sąraše – 18 Lietuvos kultūros, istorijos vertybės ir vietovės. Be Kuršių nerijos į sąrašą patenka Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinis lankas.
„Šalia pasididžiavimo tomis vertybėmis, vardo, patrauklumo turizmui, pasaulinio kokybės ženklo objektams, galime kalbėti ir apie tai, kaip saugome, kaip elgiamės su tomis vietovėmis, kokią žinią skleidžiame“, – sakė profesorė, atkreipdama dėmesį į konferencijos pavadinimą, kuriame atsirado žodžiai saugoti ar dalintis. M.Drėmaitė ragino žodelį „ar“ pakeisti „ir“.
„UNESCO šioje šviesoje siūlo ieškoti kaip gyventi ir sugyventi“, – sakė generalinė sekretorė.
Konfliktai verda seniai
Konferencijoje antradienį kalbėjusi Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser priminė, jog konfliktai šioje vietovėje buvo jau seniai.
Ji priminė nugirstą pasakojimą apie daugiau kaip pusšimčio metų senumo skundus dėl surūgusios grietinės ir limonado trūkumą Kuršių nerijoje, o štai vėliau rūpesčiai pakito, kai čia sumanyta kurti landšafto draustinį.
Anot vadovės, jau Pirmojo pasaulinio karo čia ėmė kilti miestiečių namai, o jų norėta patogių, tad jau anuomet reikėjo stabdyti sumanymus.
„Lankytojai yra miesto žmonės, o mes, gyventojai, siekiam būti gamtos bendrakeleiviais“, – kalbėjo A.Feser, primindama, jog atvykėliai nepaiso rekomendacijų ir prižiūrėtojų įspėjimų nelipti ant kopų, o kiekviena pėda sunaikina unikalių vietovių magiją. Pasitaiko į kopas sumaniusių atvykti ekologiškomis priemonėmis – paspirtukais.
„Kopų apsauga turi būti fizinė, šnekėjimas neveikia. Naglių rezervate reikia vykdyti apsaugą. 2019 metai buvo sukėlę šoką, tiek žmonių būti negali, ekonominėmis priemonėmis pavyko suvaldyti“, – priminė vadovė.
Veidas kinta
Diskusijų bendruomenėje ėmė kelti ir besikeičiantis kurorto veidas – pajūryje išsiplėtusios kavinės, tapusios tarsi renginių ir prekybos centrais.
Nerimo kelia ir trinkelės, kuriomis imti grįsti Kuršių nerijos sodybų kiemai.
„Savivaldybė centrą trinkeliuoja ir mes norėjome pasidaryti“, – tokį paaiškinimą sako girdėjusi vadovė, primindama, jog viešoji erdvė ir sodybų kiemai yra visai kas kita.
Savininkams kyla ir kitų klausimų – kodėl galima dėti tik medinius langus.
A.Feser apgailestavo, jog Kuršių nerijoje nestatomi namai sau, kyla tik kvadratiniai metrai, daromas nekilnojamojo turto verslas.
Konferencijoje antradienį savo patirtimis dalijosi Lietuvos nacionalinių parkų vadovai, įvardindami, jog problemos visur esama, ir skirtingų, ir panašių, viena jų – žmonių mažėjimas.
