„Kai pirmą kartą atvykau į Vokietiją, negalėjau rasti žmogaus, su kuriuo būčiau galėjęs bendrauti gimtąja kalba. Tačiau per pastaruosius penkerius metus paklausa labai išaugo. Verslas klesti“, – pasakojo E.Isikas.
Migracija – sena tema Vokietijoje. Nuo XIX a. 8 mln. vokiečių emigravo į JAV. Vokietijai reikėjo daug nekvalifikuotos darbo jėgos. Po 1950 metų Vokietija pasirašė susitarimus su kitomis šalimis, tarp jų ir su Turkija, kurie leido verbuoti ten darbininkus darbui Vokietijoje.
Šiandien Vokietijoje gyvena apie 2,5 mln. turkiškų šaknų turinčių žmonių, tačiau jie nesistengia prisitaikyti prie vokiečių kultūros, nesimoko valstybinės kalbos ir gyvena izoliuoti savo bendruomenėse. Patys vokiečiai ilgą laiką nesistengė geriau suprasti Turkijos migrantų.
Vokietijos menų tarybos direktorius Olafas Zimmermannas mano, kad XX a. šeštojo dešimtmečio emigrantų klausimas jau atgyveno: „Tai jau praeitis, istoriškai Vokietija ir Turkija turi daug bendro. Turkija yra svarbiausias tiltas islamo pasaulyje, kurį mes turėjome drąsos pereiti“, – teigė O.Zimmermannas.
Vis dėlto Vokietijoje atskirtis tarp imigrantų turkų ir vokiečių nemažėja. „Išsilavinę, kairiųjų pažiūrų žmonės jau yra atviresni. Turime rasti būdą, kaip patraukti vokiečių darbininkų dėmesį, – sako Ergünas Isikas.
Anot jo, geriausias būdas vokiečiams susivienyti su turkų imigrantais, veda per kalbą ir kultūrą: „Vokiečiai turėtų mokytis turkų kalbos. Atskirtį sumažins gebėjimas išmanyti kitą kultūrą ir išmokti kalbą. Mano nuomone, pedagogai turėtų nors šiek tiek mokėti turkų kalbą.“
Mokytojas E.Isikas taip pat pabrėžia kultūros vaidmenį ir skatina vokiečius labiau domėtis jų kaimynais turkais. Jis mano, kad turkų kalbos pamokų poreikis iš dalies išaugo, 2005 metais kino teatruose pradėjus rodyti turkų ir vokiečių muzikinį dokumentinį filmą „Stambulo garsai“ („Crossing The Bridge: The Sound Of Istambul“): „Daugelis mano mokinių, kurie lankėsi Stambule, sako, kad ten nuvykę pamatė tai, ko nesitikėjo. Jie buvo nustebinti judraus naktinio gyvenimo ir madingai apsirengusių moterų.“
Vokietijos ambasada Turkijoje taip pat skatina domėjimąsi šios valstybės kultūra. Praėjusių metų spalio mėnesį ambasada atidarė Kultūros akademiją, kurioje Vokietijos menininkai pristatė projektus apie Turkijos kultūrą.
Vis dėlto Vokietijoje atskirtis tarp imigrantų turkų ir vokiečių nemažėja. „Išsilavinę, kairiųjų pažiūrų žmonės jau yra atviresni. Turime atrasti būdą, kaip patraukti mažiau išsilavinusių žmonių, pirmiausia vokiečių darbininkų dėmesį“, – aiškina E.Isikas.
Tik atvykęs į Vokietiją E.Isikas dirbo lempų fabrike ir pašte. Gyvendamas Vokietijoje jis suprato, kad turkai nedaug kuo skiriasi nuo vokiečių. E.Isikas pateikė pavyzdį apie du šešiasdešimtmečius vyrus – turką ir vokietį.
Ilgus metus Vokietijoje gyvenantis turkas norėjo išmokti vokiškai, tačiau prisipažino, kad tai padaryti jam buvo per daug sudėtinga. Tradiciniai kalbos kursai nėra tinkami žemesnio išsilavinimo žmonėms. Tuo tarpu vokietis turkų kalbos norėjo išmokti, nes ketino aplankyti draugus Alanijoje, populiariame Turkijos kurorte tarp vokiečių pensininkų, bet taip pat to nepadarė.
Kai kuriose Berlyno mokyklose jau mokoma abiejų kalbų. Taip pat kuriasi pelno nesiekiančios organizacijos, kurios vokiečių ir turkų vaikus supažindina su šalių kultūromis ir kalbomis bei skatina jų tarpusavio bendravimą.
