Norvegijos žmonės, pakraupę nuo karo, kurį Rusija pradėjo Rytų Ukrainoje, mielai aukoja dėvėtus, bet geros kokybės drabužius. Kaip sako labdaros organizacijų atstovai, norvegai supranta, kad daugybė Ukrainos žmonių liko be pastogės. O prie visų nelaimių prisideda ir žiemiški orai, ligos. Todėl šilti drabužiai ukrainiečiams būtini – į specialius maišus keliauja šiltos striukės, megztiniai, žieminiai batai. Labdaros organizacijos netgi reklamuoja savo veiklą žiniasklaidoje, siekdamos surinkti kuo daugiau paramos.
Norvegijoje daug panašių reklamų, kurioje kviečiama paremti Ukrainą. Viena tokių – asociacijos „Mes galime padėti“ (svetainė vikanhelpje.com), kuri po TV2 tyrimo buvo panaikinta.
Tačiau kanalo TV2 žurnalistams pasirodė keista, kad nurodytose labdaros svetainėse gausu lietuviškų reklamų. O kontaktuose nurodytas telefono numeris sutampa su tuo, kuris reklamuojamas svetainėje Alibaba.com, skiltyje „parduodami drabužiai iš Norvegijos“.
TV2 žurnalistai paskambino nurodytu Victoro Barto (kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra lietuvis Viktoras Bartušis) telefono numeriu. Tačiau atsiliepė asmuo, prisistatęs Tomu. Jis ėmė aiškinti, kad šį telefono numerį gavo neseniai ir su drabužiais neturi nieko bendra. Netrukus po šio skambučio iš Alibaba.com dingo ir skelbimas, siūlantis drabužius iš Norvegijos.
Televizija taip pat pateikia pokalbio su Victoru Bartu įrašą, kuriame kalbama apie drabužių iš Norvegijos prekybą. Už kilogramą drabužių prašoma 10 eurų.
Žurnalistų eksperimentas: kur keliauja labdara
Fredrikstado mieste žurnalistai atliko eksperimentą – į labdarai paaukotų drabužių siuntą įpakavo GPS siųstuvą. Tokiu būdu galėjo nuolatos sekti krovinio judėjimą. Kai išsikrovė siųstuvo baterija, jis buvo viename Lietuvos viešbučių.
Į labdarai paaukotų drabužių siuntą įpakavo GPS siųstuvą. Tokiu būdu galėjo nuolatos sekti krovinio judėjimą.
Žurnalistai, nuvykę asociacijos nurodytu norvegišku adresu nieko nerado. Tačiau GPS parodė, kad vienas siunčiamų krovinių yra Trøgstado mieste. Nuvykę GPS nurodytomis koordinatėmis, žurnalistai rado namą, kurio kieme stovėjo sunkvežimis lietuviškais numeriais. Ant namo durų nebuvo nei pavardės, nei skambučio mygtuko. Namo užuolaidos užtrauktos, ant sienų – stebėjimo kameros. Pabeldus į duris niekas neatidarė.
Tuo metu žurnalistai pabandė pažvelgti į sunkvežimį. Jo vairuotojas dėjo į kojas – bėgo link balto automobilio, registruoto (kaip vėliau paaiškėjo) Victoro Barto vardu. Tačiau, šaukiamas Viktoru, bėglys neatsišaukė.
Tvirtino, kad drabužiai keliauja į Ukrainą. Paprašytas pateikti įrodymus, vadovas paprašė paskambinti vėliau. Nuo to laiko ragelio nekėlė.
TV2 žurnalistai sako turintys įrodymų, kad labdara Ukrainos nepasiekia. Todėl daugybę kartų bandė susisiekti su asociacijos „Mes galime padėti“ atstovais visais įmanomais būdais. Bet vis nepavykdavo. Galiausiai prisiskambino vadovui Robertui Stukniui. Jis tvirtino, kad drabužiai keliauja į Ukrainą. Paprašytas pateikti įrodymus, vadovas paprašė paskambinti vėliau. Nuo to laiko ragelio nekėlė.
Norvegijos žiniasklaida rašo, kad lietuviai šioje šalyje sugalvojo naują sukčiavimo būdą: surenka labdarai skiriamus drabužius, o vėliau juos parduoda. Todėl didelė dalis nepatikimų labdaros organizacijų yra įsteigtos būtent lietuvių. Labdaros kontrolės organizacijos atstovas Borre Hagenas sako, kad įtartinų labdaros rinkėjų Norvegijoje daugėja, todėl netgi sudarė specialų jų sąrašą.
