Keliaudamas dalinasi savo istorija
Konferencijoje N.Vujicicius skaitys pranešimą „Gyvenimas be ribų“ apie tai, kaip įveikti sunkumus, kaip pakeisti požiūrį į gyvenimą ir labiau juo mėgautis, kaip rasti įkvėpimo kasdieniuose darbuose. Ypatingo likimo vyras pats šiandien džiaugiasi gyvenimu – jis turi mylinčią žmoną, du sveikus vaikus, vadovauja ne pelno siekiančiai organizacijai „Life Without Limbs“ (angl. gyvenimas be galūnių), keliauja po pasaulį ir savo istorija įkvepia šimtus milijonų žmonių.
Žmonės, kurie atrodo tarsi turėtų viską, viduje būna tuštutėliai. Todėl svarbu sau pačiam atsakyti į klausimą, kas aš esu ir ko noriu.
Savo pranešime svečias žadėjo dalintis savo istorija, kaip jam pavyko išsikapanoti iš depresijos, kas motyvavo ir leido judėti į priekį ir kokia buvo jo kelionė į lektorių pasaulį.
„Pinigai, narkotikai, seksas, alkoholis, populiarumas nepadeda tapti laimingiems. Jeigu savo laimės pojūtį sukoncentruosite į laikinus dalykus ir laimė bus laikina. Kad ir ko mes turėtume, vos tik tai gavę užsinorime ko nors kito, o sielos poreikio tai nepatenkina. Galima nuolat maitinti šį savo alkį arba ieškoti dalykų, kurie šio alkio jausmo nebekeltų. Nesakau, kad pinigai blogai, jų reikia, bet jų alkis, meilė pinigams nuodija mūsų sielas ir pradeda valdyti mūsų gyvenimus. Niekada neturėsime ramybės, kadangi pinigų niekada neužteks.
Žmonės, kurie atrodo tarsi turėtų viską, viduje būna tuštutėliai. Todėl svarbu sau pačiam atsakyti į klausimą, kas aš esu ir ko noriu. Mūsų vertės nelemia turimas pinigų kiekis ar užimama pozicija darbe. Mūsų vertę sudaro tai, kas mes esame iš esmės. Kaip mes mylime, kaip mes mokame atleisti žmonėms, kiek esame kantrūs ir malonūs kitiems, arba kiek nesame tokie“, – tikino vyras.
Paklaustas, kaip jaučiasi Lietuvoje, N.Vujicicius atsakė paprastai ir nuoširdžiai: „Saulė šviečia, oras gražus, džiaugiuosi būdamas čia. Tai 63-ioji mano aplankoma šalis, labai džiaugiuosi, kad rugsėjo 1-ąją mokyklose buvo rodomas filmukas su mano pranešimu, kurio tikslas buvo padrąsinti, paskatinti jaunus žmones.
Suprantu, kad Lietuvoje situacija nėra labai dėkinga dėl savižudybių skaičiaus, kitų dalykų, bet tikiuosi, kad mano istorija padrąsins visus Lietuvos žmones. Manau, tai nėra mano paskutinė kelionė į Lietuvą, man tik 33 metai. Ieškosime būdų, kaip drąsinti Lietuvą, tiek su mano dalyvavimu, tiek be mano dalyvavimo, galbūt prisidedant prie ugdymo turinio, rengiant programas“.
Būdamas dešimties norėjo nusižudyti
Vyras gimė Australijoje. Medicininių priežasčių, kodėl gimė toks, koks yra, nėra.
„Šiuo metu su žmona ir dviem vaikais gyvenu Kalifornijoje. Kaip tik dabar keliauju po pasaulį su savo turnė. Per dvi savaites jau aplankėme 8 šalis. Noriu, kad pasaulis žinotų, kad viltis yra. Kai buvau vaikas, atrodė kitaip. Būdamas dešimties, bandžiau nusižudyti, bet dabar labai džiaugiuosi, kad vis dar esu čia.
Netikiu, kad užtenka vien pozityvumo filosofijos, kad vien būdami pozityvūs patenkinsime visus savo poreikius. Sakoma, kad negyveni visaverčio gyvenimo tol, kol neturi tikslo, dėl kurio galėtum numirti.
Mūsų suskaldyta asmenybė tikrai gali vėl sulipti į vieną darnią visumą, jeigu toms suskaldytoms dalims duosime galimybę. Mano gyvenimas nebuvo lengvas, bet negaliu sakyti, kad jis buvo sunkesnis negu bet kurio iš jūsų. Širdies problemos, širdies negalia yra sunkesnė. Tačiau kiekvienas iš mūsų, kokie bebūtume, esame svarbūs. Visi mes esame nuostabūs, turime savo gyvenime pasirinkimo galimybę ir tie pasirinkimai gali nugalėti kliūtis, o su draugų, šeimos pagalba galime nuversti bet kokius kalnus ir išgyventi bet kokius sunkumus“, – atviravo vyras.
N.Vujicicius neslėpė esantis krikščionis ir tikintis Dievu. Pasak jo, jeigu netikėtų, tikrai nebūtų čia. Tikėjimas suteikia jėgų, nes net ir jam reikia šio to daugiau negu pozityvaus mąstymo.
„Netikiu, kad užtenka vien pozityvumo filosofijos, kad vien būdami pozityvūs patenkinsime visus savo poreikius. Reikia turėti tikslą, dėl kurio gyventume. Sakoma, kad negyveni visaverčio gyvenimo tol, kol neturi tikslo, dėl kurio galėtum numirti.
Todėl noriu, kad žinotumėte: visi esate mylimi. Aš jus myliu, meldžiuosi už savo šalį, džiaugiuosi atstovaudamas savo broliams su negalia, noriu, kad mes būtume visaverčiai visuomenės nariai, noriu papasakoti jūsų mokiniams, kad tikrai verta nustoti vieniems kitus erzinti, verta mylėti save, mylėti vienas kitą ir niekada nepasiduoti“, – teigė garsusis lektorius.
Kaip gimė tikėjimas Dievu
N.Vujicicius atviravo, kad jo tėvai niekada neapsimetinėjo, kad jiems buvo lengva. Jo tėvas kaip tik baigė rašyti knygą apie tai, kaip užauginti tobulai netobulą vaiką. Auginant tokį vaiką kyla net tik fizinių, bet psichologinių sunkumų, todėl pasaulyje apie 80 proc. santuokų, kuriose gimsta vaikas su negalia, baigiasi skyrybomis.
Nors vyro gyvenime tikėjimas užima labai daug vietos, jis teigė nenorintis kalbėti kaip pastorius ir skleisti Dievo žodį. Jis tik gali pasidalinti, kaip tikėjimas pakeitė jo gyvenimą.
„Mano šeimoje kiekvieną dieną meldžiamės, sekmadienį einame į bažnyčią, tačiau krikščionys esame ne dėl bažnyčios, o todėl, kad turime asmeninį santykį su Dievu. Kartu skaitome Bibliją ir darome, tai, ko, mūsų manymu, iš mūsų nori Dievas. Toks santykis su Dievu mane keičia, padeda man būti geresniu tėvu, geresniu vyru. Kartą per savaitę su žmona vis dar einame į pasimatymą, jei išvažiuoju į kelionę, stengiuosi, kad jai būtų palikta gėlių. Mes esame labai dėkingi už Dievo palaimą, už tai, kad jis mums rodo kelią, be tikėjimo tiek jėgų neturėčiau.
Dievo nekenčiau aštuonerius metus, nesupratau jo. Metų metus laukiau, kol Dievas prieis ir atskleis savo planą.
Dievo nekenčiau aštuonerius metus, nesupratau jo. Būdamas penkiolikos, paskaičiau Šv. Jono knygos devintą skyrių, kur rašoma, kaip gimė aklas žmogus. Dievas pasakė, kad jis gimė toks tam, kad per jį Dievas skleistų savo žinią. Ir Kristus išgydė akląjį. Jis jo nepasisodino ir neaiškino – dabar padarysiu taip ir taip. Jis paprasčiausiai padarė stebuklą. O aš metų metus laukiau, kol Dievas prieis ir atskleis savo planą, nors jis visiškai neturi man to atskleisti.
Aš pats turiu tikėti, kad Dievas tokį planą man yra sugalvojęs. Ir dabar aš nebijau mirties, nebijau, ką žmonės apie mane pagalvos. Vienintelis dalykas, kurio meldžiu, kad Dievas suteiktų man išminties, nuolankumo ir kad toliau globotų mano šeimą“, – sakė N.Vujicicius.
Vyras atviravo, kad negali būti ateistu, kurie tiki tik tuo, ką gali paaiškinti mokslas. Jis per daug matęs ir stebuklų, ir blogų dalykų. Jis pats turėjo stuburo ligą – jame atsivėrinėjo skylės ir gydytojai sakė, kad niekuo negali padėti, stuburą teks surakinti metaliniais strypais. Po 10 metų, kai jam buvo 29-eri, šių skylių buvo gerokai mažiau. Po metų buvo likusi tik viena, pernai neliko nė vienos. Gydytojai negalėjo paaiškinti, kas įvyko.
Įkvėpė po truputį mirštantis jaunuolis
Pasak N.Vujiciciaus, žmonėms sunkiose gyvenimo situacijose būtinas tikėjimas, nes tik jis padeda išbristi.
„Esu kalbėjęs paaugliams Indijoje, kurie buvo sekso vergai. Daugelį jų pardavė patys tėvai. Ar užtenka jiems žinutės „būk laimingas, pozityvus, būk geras žmogus, tikėk Dievu ir sėkmės bandant kitą kartą“? Ką tokiems žmonėms pasakyti? Esą būkite ateistai? Kai tos mergaitės atranda tikėjimą ir susigrąžina pasitikėjimą savimi, gauna darbo, jos kaupia pinigus, kad už juos išpirktų likimo drauges. Tuomet jos prieina prie buvusio savo šeimininko su kibiru vandens, rankšluosčiu ir sako: „Atėjau tau atleisti, leisk tau numazgoti kojas“, – kalbėjo lektorius.
Paklaustas, koks žymus žmogus motyvuoja jį patį, N.Vujicicius prisiminė 23 metų jaunuolį, kuris sirgo liga, dėl kurios viena po kitos nustoja funkcionuoti visos organizmo sistemos. Penkerius metus, kuriuos išgyveno su šia liga, jis negalėjo kalbėti, vaikščioti, bet galėjo judinti savo galvą ir lazerių pagalba spausdinti kompiuteriu. Jis rašė internetinį dienoraštį ir tapo vilties spinduliu prie lovos prikaustytiems žmonėms.
Pagalvojau, jeigu nevaikštantis, nekalbantis žmogus gali tapti įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams žmonių, aš su savo galimybėmis galiu kur kas daugiau.
„Pagalvojau, jeigu nevaikštantis, nekalbantis žmogus gali tapti įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams žmonių, aš su savo galimybėmis galiu kur kas daugiau. Tai buvo prieš 14 metų. Aš tikiu, kad šis pasaulis dar neatrado technologijų grožio. Tikiu, kad vieną dieną bus toks pinigų automatas, į kurį 400 milijonų žmonių galės per dieną įdėti po vieną dolerį ir už tuos pinigus būtų galima statyti ligonines, mokyklas, pirkti neįgaliųjų vežimėlius, vaistus, viską, ko mums tik reikia.
Mes galime susikibti rankomis ir padaryti šią vietą kitokią, tačiau problema kyla dėl pasitikėjimo stokos. Tačiau aš tikiu savo svajone ir noriu būti šio pokyčio varikliu. Valstybė prasideda nuo mūsų širdžių, mūsų proto ir dvasios. Ir dabar ne tas laikas, kai lietuviai gali sau leisti skaldytis ir žeminti vieni kitus. Tai laikas, kai reikia susivienyti ir mylėti vieni kitus“, – teigė lektorius.
