– Vilmantai, papasakokite trumpai, kas yra Nacionalinis krizių valdymo centras? Kokie jo uždaviniai ir ką jūs veikiate?
– Centras buvo įkurtas prieš dvejus metus – savo veiklą pradėjo 2023 m. sausio 1 d. Pagrindinė jo užduotis – valdyti valstybinių krizių procesus per tris pagrindinius etapus: prevenciją, reagavimą į konkretų įvykį ir padarinių likvidavimą.
Mes dirbame su visais šiais trimis etapais, tačiau daugiausia dėmesio stengiamės skirti prevencijai. Vis dėlto neretai atsitinka taip, kad reikia reaguoti į susidariusią situaciją. Tada įsijungia situacijos valdymas, kuris tampa mūsų atsakomybe. Tai labai priklauso nuo situacijos masto ir reikiamo atsako lygio. Jei institucijos pačios geba susitvarkyti su iššūkiais, mūsų centras nėra reikalingas. Tačiau, kai „puodas užverda“, kaip sakoma, mes įsijungiame – suteikiame koordinavimo, papildomų pajėgų ar strateginės komunikacijos paramą.
– Kokios situacijos patenka į Nacionalinio krizių valdymo centro kompetenciją? Kur baigiasi atskirų tarnybų ir prasideda jūsų „teritorija“?
– Mūsų veiklos diapazonas yra labai platus – nuo savivaldybės iki valstybės lygmens. Tai gali būti ekstremalios situacijos, nepaprastosios padėtys ar net mobilizacijos bei kariniai veiksmai.
Pavyzdžiui, mes įsitraukėme į situacijas, kai dėl stichijų buvo paskelbta ekstremali padėtis Akmenės rajone ir Klaipėdoje. Nors tai apsiribojo konkrečia savivaldybe, mes buvome proaktyvūs ir pasiūlėme savo paramą – konsolidaciją, ekspertizę ar tarpininkavimą tarp institucijų. Jei kalbame apie valstybinio lygmens įvykius, tokius kaip lėktuvo avarija Vilniuje, mes ateiname į pagalbą, kad padėtume sukoordinuoti institucijų veiklą.
– Kitaip tariant jūsų centro pagrindinis tikslas – koordinacija tarp tarnybų ir institucijų?
– Taip, mūsų tikslas – integruoti valstybės pajėgumus ir užtikrinti, kad institucijos nedubliuotų viena kitos darbo, o bendradarbiautų efektyviai. Krizių situacijose dažnai nėra nusistovėjusių mechanizmų, tvarkų ar susitarimų, todėl reikia improvizuoti ir ieškoti efektyviausių sprendimų.
Mūsų darbas – užtikrinti, kad visos institucijos judėtų ta pačia kryptimi ir orientuotųsi į rezultatą, o ne į procesą ar pasiteisinimus. Kuo greitesnis atsakas, tuo mažesnės pasekmės, todėl greitis yra vienas iš svarbiausių mūsų tikslų.
– Kiek žmonių dirba jūsų centre ir kokių specializacijų darbuotojai sudaro jūsų komandą?
– Šiuo metu centre dirba 23 žmonės. Be to, turime papildomų darbuotojų, deleguotų iš kitų institucijų, tokių kaip pasieniečių, policijos ar Viešojo saugumo tarnybos. Tai leidžia stiprinti bendradarbiavimą tarp institucijų ir užtikrinti jų integralumą.
Mūsų tikslas – formuoti rezervą pareigūnų, kurie, prireikus, galėtų prisidėti prie didesnių situacijų valdymo. Darbuotojų kompetencijos yra įvairios – nuo karinės ir žvalgybinės patirties iki analitinių gebėjimų, reikalingų technologijų valdymui ir procesų analizavimui.
Dauguma mūsų darbuotojų yra turėję patirties kariuomenėje, žvalgyboje ar kitose institucijose.
Kompetencija yra pagrindinis mūsų kriterijus. Mes siekiame suburti komandą, kurios nariai turėtų įvairias kompetencijas, skirtingą ekspertizę ir unikalią gyvenimišką patirtį. Dauguma mūsų darbuotojų yra turėję patirties kariuomenėje, žvalgyboje ar kitose institucijose, kurios susiduria su stresinėmis situacijomis.
Taip pat mums svarbu, kad komandoje būtų ne tik patyrusių, bet ir jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie yra baigę prestižinius universitetus ir turi analitinių gebėjimų. Tai leidžia sujungti praktinę patirtį, analitinį potencialą ir technologijų valdymo gebėjimus į vieną efektyviai veikiančią struktūrą.
– O kaip jūs pats kaupėte patirtį prieš užimdamas šią poziciją?
– Mano darbinė patirtis prasidėjo 1999 metais Krašto apsaugos sistemoje. Taip pat teko dirbti Vidaus reikalų ministerijoje ir stažuotis Užsienio reikalų ministerijoje. Šios patirtys yra glaudžiai susijusios su žvalgyba, krizių valdymu, tarptautiniais neramumais bei priešiškų tarnybų ar organizacijų veikla.
– Kaip jūs pats apibūdintumėte terminą „krizė“?
– Krizė – tai situacija, kurioje matomas aiškus potencialus nuostolis ar žala, o institucijos ar mechanizmai, numatyti šiems pavojams valdyti, nesuveikia. Krizė nėra tiesiog atsitikimas ar laikinas neramumas, kuris išsisprendžia savaime. Tai yra tam tikras pasimetimas, kuriame didelė tikimybė, kad pasekmės bus labai skaudžios – ar tai būtų žala žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ar infrastruktūrai. Krizės esmė – resursų ir sprendimų trūkumas. Tai reikalauja nestandartinių metodų ir greito įsikišimo, kad būtų užkirstas kelias neigiamiems padariniams.
– Ar dirbtinių krizių kūrimas – dažnas mūsų priešiškų valstybių įrankis? Kaip dažnai su tuo susiduriate?
– Be abejo, priešiškos valstybės dažnai siekia sukurti dirbtines problemas, kad mes būtume priversti reaguoti, spręsti dilemas ar susidurti su chaosu. Tokių bandymų matome nuolat, ypač dezinformacijos sferoje. Analizuodami informacinį srautą, kiekvieną savaitę identifikuojame kelis naratyvus, kurie orientuoti į visuomenės nerimo kėlimą.
Krizės skirstomos į tris kategorijas – gamtos stichijos, kai dėl aplaidumo ar pareigų nevykdymo kyla incidentai ir – tyčiniai veiksmai.
Krizės paprastai skirstomos į tris pagrindines kategorijas. Pirma – natūralios stichijos, tokios kaip audros, viesulai ar potvyniai. Antra – žmogiškasis faktorius, kai dėl aplaidumo ar pareigų nevykdymo kyla incidentai. Trečia – tyčiniai veiksmai, kuriuos vykdo organizacijos, žmonės ar valstybės, siekdami sukelti chaosą ar nepasitikėjimą institucijomis. Ši trečioji kategorija yra pavojingiausia, nes ji tikslingai nukreipta į mūsų valstybę ar konkrečią instituciją. Todėl mūsų pareiga – stebėti šiuos veiksmus ir užkirsti kelią jų plitimui.
– Valdant krizes komunikacija yra labai svarbus veiksnys. Žiniasklaida tokiais atvejais labiau padeda ar trukdo?
– Pasaulyje nutinka įvairių situacijų, tačiau Lietuvoje galime didžiuotis profesionalia ir patriotiška žiniasklaida. Per tarptautinius susitikimus mūsų kolegos iš užsienio dažnai pabrėžia Lietuvos žurnalistų profesionalumą ir gebėjimą bendradarbiauti. Jei matome, kad trečiosios valstybės bando įgyvendinti provokacijas, mes įspėjame žiniasklaidą apie tai, ir ji reaguoja atsakingai.
Tačiau pasitaiko nesusikalbėjimo ar situacijų, kai, siekiant greitai sureaguoti, publikuojama nepatikrinta informacija. Tai gali įnešti nereikalingos įtampos ar nukreipti dėmesį nuo svarbiausių problemų. Tokių atvejų nedaug, ir dažniausiai jie atsiranda dėl nesusipratimų, o ne blogų ketinimų. Svarbiausia – stiprinti komunikaciją tarp institucijų ir žiniasklaidos, kad išvengtume tokių nesusipratimų.
Kartais, ypač savaitgaliais, kai žmonės mažiau linkę tikrinti faktus, viešumoje pasklinda emocinės žinutės, pavyzdžiui, apie karinius dalinius ar tankus netoli Lietuvos sienos. Nors tokios situacijos gali įnešti įtampos, jos sudaro tik labai mažą dalį bendro informacijos srauto.
Mūsų tikslas – užtikrinti, kad reakcija į tokias žinutes būtų subalansuota. Žinoma, idealios informacinės aplinkos neįmanoma pasiekti, ir klaidų visuomet pasitaikys. Tačiau kiekviena tokia situacija yra galimybė pasimokyti ir pagerinti komunikaciją tarp žiniasklaidos ir valstybės institucijų.
– Kokias keisčiausias krizes teko valdyti, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė niekinės, bet vėliau sukėlė rimtų problemų?
– Kartais būna situacijų, kai nepastebime tam tikro potencialo, kad visuomenė į vieną ar kitą įvykį sureaguos jautriau nei tikėjomės. Per pastaruosius dvejus metus turėjome apie 30 incidentų, kuriuos tiesiogiai valdė mūsų centras. Iš jų neatsimenu tokių, kur būtų pervertinta ar per mažai įvertinta situacija, tačiau didžiausias pavojus kyla dėl informacijos pateikimo – per mažai pateikus, visuomenė gali jaustis nesaugiai, o pateikus per daug – įaudrinama be reikalo.
Ypatingai pavojingos yra diversijos ir sabotažo veiksmai, kuriuos organizuoja priešiškos valstybės, dažniausiai tai nutaikyta į panikos ir nepasitikėjimo institucijomis kėlimą. Pavyzdys iš praeities – kibernetinės atakos. Kartais po tokių atakų institucijos skelbia viešus pranešimus apie savo puikų atsaką, pabrėždamos, jog susitvarkė su „didžiausia kada nors buvusia ataka“. Tokia komunikacija suteikia priešams kreditą ir motyvaciją tęsti atakas, nes jų veiksmai pripažįstami kaip reikšmingi. Tai yra pamoka, kaip svarbu įvertinti, ar viešumas nepadarys daugiau žalos nei naudos.
– Kaip rasti pusiausvyrą tarp informacijos slėpimo ir jos perteklinio pateikimo visuomenei? Iš vienos pusės gali įjautrinti visuomenę, o iš kitos – gali užliūliuoti visuomenę ir ji per daug atsipalaiduos.
– Tai visuomet išlieka dilema. Svarbiausia – įvertinti, kas stovi už vieno ar kito incidento, kokios gali būti jo pasekmės ir kaip tinkamai informuoti visuomenę.
Menas subalansuoti komunikaciją taip, kad ji nepakenktų visuomenei ir kartu nesuteiktų priešams „kreditų“. Kai žinome, kas už situacijos slypi, galime aiškiau suvokti, kokią komunikaciją pasirinkti – kokio gylio, kokio pobūdžio informacija turi būti skelbiama. Tokios asimetrinės ir hibridinės atakos dažniausiai nutaikytos ne į konkretų objektą, o į visą valstybę ir visuomenę. Todėl tikslus incidento įvertinimas ir efektyvi komunikacija yra kritiškai svarbūs.
Menas subalansuoti komunikaciją taip, kad ji nepakenktų visuomenei ir kartu nesuteiktų priešams „kreditų“
– Kiek iš pastarųjų dvejų metų krizių buvo sąmoningai sukurtos priešiškų valstybių?
– Iš 30 per dvejus metus valdytų incidentų pusė buvo susiję su gamtinėmis stichijomis, tokiomis kaip audros ar potvyniai. Likusi pusė kilo dėl žmogiškojo faktoriaus. Iš šių 15 incidentų 10 buvo sąmoningai organizuoti arba remiami priešiškų valstybių. Iš tų 10 apie 70–80 proc. siejami su Rusija.
Atribucija, arba šių veiksmų priskyrimas konkrečioms valstybėms, yra sudėtingas procesas. Remiamės kitų valstybių patirtimi, simptomais ir veikimo modeliais, kurie leidžia įrodyti, kad už tam tikrų veiksmų stovi priešiškos jėgos. Tokie veiksmai sudaro apie trečdalį visų reikšmingų krizių, su kuriomis susiduriame.
– Ar pasitaiko atvejų, kai politikai bando manipuliuoti krizių valdymu, siekdami naudos sau ar savo partijai?
– Per savo karjerą su tuo nesu susidūręs. Tiek dabartinėje pozicijoje, tiek ankstesnėse niekada neteko daryti kompromisų nei su sąžine, nei su savo principais. Tai rodo, kad Lietuvoje šis procesas yra gana skaidrus. Žinoma, politikai turi skirtingus požiūrius, tačiau tai normalu, ypač krizinėse situacijose, kai sprendimai priimami remiantis tuo metu turima informacija. Vėliau, turint daugiau duomenų, visada galima sakyti, kad sprendimas galėjo būti kitoks. Tačiau tuo metu, kai priimi sprendimą, žinai tik tai, ką žinai, ir vadovaujiesi tuo.
Pavyzdys galėtų būti nesena audra, kuri įvyko liepos 28 dieną. Ji sukėlė rimtų pasekmių – sugadinta infrastruktūra, o Grigiškėse praradome gyvybę. Sulaukėme kritikos, kodėl nebuvo išsiųsti įspėjamieji SMS pranešimai, tačiau tuo metu mūsų sprendimas buvo pagrįstas. Pagal objektyvius kriterijus prognozė neatitiko ribų, kurios reikalautų tokio pranešimo. Subjektyvus aspektas buvo tas, kad prieš tai du pranešimai nepasitvirtino, o per dažnas nereikšmingų pranešimų siuntimas sumažina visuomenės pasitikėjimą tokiais perspėjimais. Jei kritiniu momentu žmonės ignoruos įspėjimus, pasekmės gali būti dar liūdnesnės.
Tai klasikinis pavyzdys, kaip sprendimus reikia priimti subalansuotai, nors visuomet išlieka rizika sulaukti kritikos.
– Pratęskime temą apie visuomenę. Ar jums neatrodo, kad ji tampa per daug priklausoma nuo valstybės pagalbos, reikalaujanti pranešimų ir instrukcijų net apie menkiausius įvykius, tačiau patys žmonės nėra linkę investuoti į pasiruošimą?
– Nemanyčiau, kad visuomenė silpsta ar tampa išlepusi. Mūsų žmonės yra sąmoningi ir supranta grėsmes, ypač gyvenant tokioje geopolitinėje situacijoje kaip mūsų. Vis dėlto, dėl nuolatinės informacijos apie karą Ukrainoje žmonės jaučia daugiau nerimo, nei jo turėtų būti. Tai natūralu, kai matome, kas vyksta vos už 600 kilometrų nuo mūsų sienų.
Visuomenės jaudulys suprantamas, tačiau svarbu nepamiršti, kad mūsų situacija yra visiškai kitokia. Mes esame NATO nariai, turime sąjungininkų kariuomenes savo teritorijoje. Tai suteikia daugiau saugumo nei bet kada anksčiau. Tad vietoj per didelio nerimo reikėtų sutelkti dėmesį į pasirengimą ir sąmoningumą, kuris, mano manymu, Lietuvos visuomenėje yra labai stiprus.
Negalima taip apibendrinti, nes visuomenė yra įvairialypė. Yra žmonių grupių, kurios labiau pasikliauja institucijomis, tačiau yra ir daugybė aktyvių, pilietiškai nusiteikusių asmenų, kurie supranta savo atsakomybę. Ypač vyresnė karta, patyrusi represijas sovietmečiu, dažnai rodo didesnį atsparumą ir pasiruošimą.
Vyresnė karta, patyrusi represijas sovietmečiu, dažnai rodo didesnį atsparumą ir pasiruošimą
Jaunesnė karta, kuri užaugo taikos sąlygomis, kartais į pasaulį žiūri lengviau, tačiau tai nereiškia, kad jie neišmoksta svarbių pamokų. Pilietinis švietimas ir totalios gynybos koncepcija skatina žmones suprasti, jog visi turime savo vaidmenį visuomenės saugume.
Tarptautiniame kontekste Lietuvos pilietinis pasirengimas ir visuomenės sąmoningumas vertinami labai teigiamai. Netgi tokios šalys kaip Skandinavijos valstybės, kurios ilgai gyveno saugumo zonoje, pradeda iš mūsų mokytis, kaip aktyvinti visuomenę. Todėl nereikėtų manyti, kad esame pernelyg priklausomi nuo valstybės. Svarbiausia – suprasti, jog valstybės institucijos negali atlikti visko už mus. Reikia patiems rūpintis savo pasirengimu ir atsparumu.
– Ar pats esate pasiruošęs ekstremalioms situacijoms? Pavyzdžiui, ar turite „evakuacinę kuprinę“?
– Taip, turiu ne tik kuprinę – esu pasiruošęs įvairiems scenarijams. Tačiau svarbu suprasti, kad pasirengimas neturėtų peraugti į kraštutinumą. Pavyzdžiui, pirmadienį ryte įvykusi krovininio lėktuvo avarija: tokiais atvejais kuprinė nebūtų pati svarbiausia. Kai kyla tiesioginė grėsmė, svarbiausia – skubiai veikti pagal situaciją, o ne galvoti apie visus galimus planus.
Pasiruošimas yra svarbus, bet kiekviena situacija yra unikali. Kai kurie scenarijai reikalauja evakuacijos, kiti – likimo vietoje. Todėl svarbiausia – gebėjimas lanksčiai reaguoti į aplinkybes.
Apklausos rodo, kad apie 60 proc. žmonių, išgirdę pavojaus signalą ar gavę pranešimą, įsijungia oficialius informacijos šaltinius – radiją, televiziją. Tai leidžia gauti patikimą informaciją ir instrukcijas.
Svarbu, kad žmonės mažiau kliautųsi socialiniais tinklais, kur lengvai sklinda dezinformacija ir provokacijos. Valstybiniai transliuotojai ir tradiciniai informacijos kanalai išlieka svarbiausiais informacijos šaltiniais krizės metu, nes jie yra patikimi ir įprasti visuomenei. Tai rodo, kad visuomenė geba veikti pagal rekomendacijas ir efektyviai prisitaiko prie situacijų.
Kiekviena krizė yra unikali, todėl svarbiausia – gebėjimas reaguoti į specifines aplinkybes, o ne remtis vien standartiniais scenarijais. Šis gebėjimas yra mūsų stiprybė.
– Kaip žmogui pasiruošti krizei? Ar pasiruošimas apsiriboja tik evakuacine kuprine, ar svarbu ir psichologinis pasirengimas? Kaip organizacijoms pasirengti krizinėms situacijoms?
– Žmogaus pasiruošimas krizei prasideda nuo asmeninių scenarijų modeliavimų: „Kaip aš elgčiausi, jei nutiktų viena ar kita situacija?“ Nors neįmanoma numatyti visų įmanomų scenarijų, yra baziniai dalykai, kurie visada praverčia. Pavyzdžiui, evakuacinė kuprinė yra naudinga – ji gali išgelbėti gyvybę, tačiau svarbiausia yra planas. Kiekvienas žmogus turėtų būti apgalvojęs, kaip susisieks su šeimos nariais, kaip užtikrins artimųjų saugumą, jei jie priklausomi nuo pagalbos (pvz., pagyvenę tėvai), ir kokius veiksmus atliks pirmiausia.
Reikia numatyti, kaip organizacija funkcionuos netekus elektros, jei pusė darbuotojų negalėtų atvykti į darbą, ar kurie darbuotojai yra „raktiniai“
Organizacijoms galioja tie patys principai – jos turi turėti veiklos tęstinumo planus. Tai reiškia, kad reikia numatyti, kaip organizacija funkcionuos netekus elektros, jei pusė darbuotojų negalėtų atvykti į darbą, ar kurie darbuotojai yra „raktiniai“. Tai – struktūruoti saugumo algoritmai, kurių paskirtis sumažinti riziką ir užtikrinti veiklos tęstinumą.
– Daugelis organizacijų, ypač valstybinių, turi „popierinius“ krizių planus, kurie realybėje neveikia. Kaip užtikrinti, kad jie būtų efektyvūs?
– Vienintelis būdas patikrinti, ar planas veikia, – pratybos. Būtent pratybos leidžia identifikuoti, kokių resursų trūksta, kokie procesai stringa ir kur reikia tobulinti koordinaciją. Rugsėjo pabaigoje vyko didžiausios mobilizacijos pratybos Lietuvoje, kuriose dalyvavo daugiau nei tūkstantis žmonių ir 100 organizacijų. Sveikatos sektorius jose pasirodė itin gerai.
Sveikatos sektorius, mano vertinimu, yra pasiruošęs gana gerai. Net ir lėktuvo katastrofos atveju medikai buvo vieni pirmųjų įvykio vietoje, o iš keturių nukentėjusiųjų pavyko išgelbėti trijų gyvybes. Turint omenyje įvykio mastą, tai yra labai geras rezultatas. Žinoma, kiekviena situacija yra unikali, ir neįmanoma paruošti idealaus plano visoms galimoms krizėms. Tačiau mūsų pajėgumai ir koordinacija leidžia veikti efektyviai net sudėtingiausiomis sąlygomis.
Kad pasiruošimas nebūtų vien „popierinis“, būtina pratybose atsižvelgti į realius scenarijus ir reguliariai tikrinti institucijų pasiruošimą.
– Per savo gyvenimą įgijote daug patirties ir susidūrėte su įvairiomis krizėmis. Ar iki šiol vis dar mėgstate adrenaliną?
– Adrenalinas yra svarbi gyvenimo dalis. Jis motyvuoja, skatina permąstyti savo veikimo būdus, konsoliduoja. Nors dirbtinai adrenalino nesiekiu, prie jo pripranti ir be jo gyventi pasidaro sunkiau. Darbo pobūdis natūraliai užtikrina stresinių situacijų ir adrenalino. Pavyzdžiui, gavus pranešimą apie lėktuvo katastrofą pirmadienio rytą, per kelias akimirkas visas dėmesys buvo sutelktas į sprendimų paiešką. Tokiomis akimirkomis svarbiausia – ramiai ir metodiškai veikti, nepaisant vidinio streso, nes komandos nariai ir institucijos pasikliauja lyderio ramybe ir aiškumu.
Adrenalinas yra svarbi gyvenimo dalis. Jis motyvuoja, skatina permąstyti savo veikimo būdus, konsoliduoja.
– Krizių centro vadovas turėtų būti emocingas lyderis ar šaltakraujiškas, ledo uola?
– Vadovui reikia ir vieno, ir kito. Emocija yra būtina, nes ji leidžia pajusti aplinką, suprasti žmonių skausmą, baimes ir empatiją. Be emocijos sunku teisingai nusistatyti prioritetus. Tačiau šaltas protas yra pagrindas. Sprendimai, kurie priimami krizės metu, turi būti aiškiai perteikti, nes nuo jų priklauso kitų žmonių veiksmai. Ramybė ir aiškumas yra būtini, kad sprendimai būtų įgyvendinti efektyviai. Tai junginys šalto proto ir emocinio supratimo.
– Ar kada nors teko priimti sprendimą, kuris prieštarautų jūsų vertybėms ar įsitikinimams?
– Ne, to dar neteko patirti. Bazinės vertybės visada turi dominuoti, ir tikiuosi, kad tokios dilemos niekada nekils. Tai yra pagrindinis principas – vadovautis bazinėmis vertybėmis ir jų nepažeisti.
– Kaip išvengti paranojos, dirbant tokį darbą, kuris susijęs su nuolatine grėsmių analize?
– Paranoja tam tikru mastu yra natūrali būsena, ypač žvalgyboje ar krizėse. Įtarumas yra būtinas, tačiau svarbu, kad jis būtų kontroliuojamas. Kritinis mąstymas yra pagrindinis įrankis kovojant su paranoja. Jei sugebi į situacijas žiūrėti objektyviai ir apsvarstyti alternatyvas, paranoja tampa valdoma.
Žvalgyboje ir teisėsaugoje paranoja dažnai suvokiama kaip būtinybė – jei jos nebūtų, kiltų klausimų dėl veikėjo kompetencijos. Tačiau svarbu nepervertinti ir neignoruoti oponentų galimybių. Sėkmę lemia gebėjimas subalansuoti šias dvi pozicijas.
Paranoja yra natūrali būsena, ypač žvalgyboje ar krizėse.
– Sėkmę lemia žinojimas, žinios, patirtis. Kokias tris knygas rekomenduotumėte savo kolegai?
– Mano specializacija labiau žvalgybinė, todėl vienas iš pasirinkimų būtų Davido Hoffmano „The billion dollar spy“, labai gerai psichologines pasirinkimo dilemas aptarianti knyga. Taip pat rekomenduočiau lyderystės ir praktinių žinių knygą apie Rockefellerį „Titan“ kuri suteikia svarbių įrankių sprendimų priėmimui. Trečias pasirinkimas „Spy catcher“ – šis leidinys labai gerai apžvelgia žvalgybinę veiklą. Man šios knygos atspindi tris svarbius aspektus: žvalgybos pagrindus, praktinius gebėjimus ir žmogaus psichologijos supratimą. Konkretų sąrašą dar būtų galima tikslinti, bet šios pirmos šovusios į galvą.
– Koks žmogus – dabartinis ar istorinis – jums daro didžiausią įspūdį?
– Iš istorinių asmenybių man didelį įspūdį daro Winstonas Churchillis – jo lyderystė ir gebėjimas išlikti stipriam sudėtingiausiomis sąlygomis yra įkvepiantys. Iš dabartinių lyderių man imponuoja profesorius Vytautas Landsbergis ir Ingrida Šimonytė. Abu jie yra žmonės, turintys didžiulį intelektinį ir žmogiškąjį potencialą, kuris Lietuvai labai daug davė.
– Ar buvo situacijų, kai emociškai sugriuvote – viešai ar viduje – ir jautėte, kad negalite susitvarkyti?
– Išoriškai, tikiu, to niekada neparodžiau. Viduje, žinoma, būna nevilties akimirkų, kai nežinai, kurį sprendimą priimti, nes tiek vienas, tiek kitas gali būti klaidingas. Bet mano darbas – valdyti šias emocijas ir neleisti joms paveikti sprendimų kokybės. Kolegos galėtų pasakyti daugiau apie tai, ar kada nors nesusitvarkiau, bet manau, pavyksta kontroliuoti svarbiausius dalykus, tokius kaip tonas, kalba ir reakcijos.
– Jei rytoj baigtumėte darbą, kokią krizę paminėtumėte kaip gerai suvaldytą ir kokią – kaip pamoką?
– Viena labiausiai įsimintinų situacijų buvo mergaitės išgelbėjimas iš Karaliaučiaus srities, kai tėvas ją išsivežė, o mes sugebėjome ją grąžinti į Lietuvą. Tai buvo labai jautri istorija, turinti gražią pabaigą, ir ji man liks atmintyje visam gyvenimui. Didžiausią vaidmenį čia suvaidino mamos užsispyrimas ir meilė vaikui, o mes tik padėjome.
Kita vertus, audros situacija, kai nebuvo išsiųsti įspėjamieji pranešimai, liko kaip kartėlis. Tai nebuvo didelė krizė, bet tai parodė, kad kiekvienas sprendimas turi būti gerai apgalvotas, nes jo pasekmės gali būti svarbios žmonėms. Deja, ne viskas visada pavyksta šimtu procentų.
