Medicinos pasaulio atstovų visiškai nenustebino pirmadienį paskelbti šių metų Nobelio premijos fiziologijos arba medicinos srityje laureatai.
Jais tapo Teksaso universiteto (JAV) profesorius Jamesas P. Allisonas ir Kioto universiteto (Japonija) profesorius Tasuku Honjo. Nobelio premija šiems mokslininkams paskirta už svarbius atradimus imunologijos srityje, kurie leido sukurti naujus vėžio terapijos būdus, pagrįstus neefektyvaus imuninio atsako reguliavimu.
Skamba galbūt sudėtingai, tačiau svarbu pabrėžti, kad mokslininkų atradimų vaisius raškome ir mes. Šalyje šimtams vėžiu sergančių pacientų yra taikomas gydymas imunoterapijos metodais, jiems skiriami efektyvūs imunoterapiniai vaistai, kuriuos valstybė nusprendė įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą.
Anksčiau mirdavo beveik visi
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas medicinos mokslų daktaras, hematologas Valdas Pečeliūnas pasakojo, kad prieš 17 metų rinkdamasis hematologiją nujautė artėjantį proveržį.
Specialybę rinkausi lyg nujausdamas, kad artėja geri laikai.
„Specialybę rinkausi lyg nujausdamas, kad artėja geri laikai. Ligos, kurios anuomet buvo vertinamos kaip mirties nuosprendis, dabar tapo geriausiai kontroliuojamos ir gydomos. Pokytis kardinalus: iš blogiausios į geriausią prognozę. Ir tai yra didžiulis imuninės patikros mechanizmų įdarbinimo nuopelnas“, – pasakoja V.Pečeliūnas.
Karjerą pradėjusiam jaunam specialistui teko atsisveikinti su daugeliu pacientų. „Manęs bičiuliai klausdavo, ar ne per sunku, juk miršta absoliuti dauguma kraujo vėžiu sergančių pacientų. O dabar pergalių, kai įveikiame ligą, yra nepalyginti daugiau nei pralaimėjimų“, – džiaugiasi gydytojas hematologas.
Pažadina imuniteto budrumą
V.Pečeliūnas ragina pakeliauti laiku. „Žiūrint iš istorinės perspektyvos, pirmas vėžio gydymo metodas buvo chirurginis – fiziškai pašalini naviką. Kadangi vėžys neretai būna išplitęs, chirurgija padeda tik labai ankstyvoje stadijoje“, – kalba specialistas.
XX amžiuje atsirado spindulinė terapija ir senos kartos chemopreparatai, veikiantys ir pažeidžiantys viso organizmo chromosomas. Taikant šį gydymo būdą naikinamas ne tik navikas, bet alinamas ir visas žmogaus organizmas.
XX amžiaus pabaigoje – XXI pradžioje atsirado imunoterapija, yra visas kompleksas jos metodų – monokloniniai antikūnai, taikinių terapija, kamieninių ląstelių transplantacijos rūšys, T limfocitai žudikai, specialiai genetiškai modifikuoti, todėl gebantys tiesiogiai atakuoti naviką.
„Imuninės patikros blokavimas yra vienas perspektyviausių, nes jis pritaikomas daugeliui vėžio formų. Imunoterapija keičia imuninės sistemos veikimą taip, kad ji sunaikintų vėžį“, – dėsto V.Pečeliūnas.
Išlošti laiko – jau labai daug
Organizmo imuninė sistema mus saugo nuo vėžio. Labai ankstyvas vėžio formas, pavienes vėžines ląsteles imuninė sistema geba atpažinti ir sunaikinti.
Tačiau navikai naudoja įvairius būdus, kad nuo imuninės sistemos pasislėptų, ją apgautų. Tuomet, kai imuninė sistema naviko neatpažįsta kaip svetimo arba ima jį toleruoti ir galiausiai pripažįsta kaip savo audinį, vėžys progresuoja. Netrukus išryškėja klinikiniai vėžio požymiai ir žmogus suserga.
Imunoterapijos metodai ir vaistai ar jų kombinacijos vėžines ląsteles paverčia pažeidžiamomis ir vėl matomomis imuninei sistemai, kuri ima naikinti naviką.
„Kombinuojant įvairius gydymo metodus ir naudojant vaistų derinius galima pasiekti remisiją ar net visišką paciento išgijimą. Arba išlošti laiko, kol bus sukurti dar efektyvesni preparatai“, – šypteli V.Pečeliūnas
Gydytojas pažymi, kad jo darbo praktika per pastaruosius penkerius metus pasikeitė neatpažįstamai.
„Pacientas, susirgęs onkologine liga, pirmiausia manęs klausia, kokia jo prognozė. Anksčiau aš galėdavau tai pasakyti, o šiuo metu nebegaliu, nes medicinos progresas neįtikėtinai spartus. Jį prilyginčiau telekomunikacijų plėtrai nuo laidinio iki išmaniojo telefono“, – gretina V.Pečeliūnas.
Vaistų kompensavimas vėluoja
V.Pečeliūnas pateikia gniuždančią statistiką: per savo gyvenimą vėžiu suserga beveik kas antras žmogus. Lietuvoje per metus kokia nors onkologinė liga diagnozuojama 15–17 tūkst. žmonių.
„Kasdien bendrauju su vėžiu sergančiais žmonėmis ir galiu pasakyti, kad jų sąmonėje žinios apie vėžį ir jo gydymą yra bent 20 metų senumo. Laimei, pacientų suvokimas apie ligą neturi nieko bendra su realybe. Su šiuolaikinėmis priemonėmis labai daug vėžio formų galima įveikti, kai kuriuos vėžius pagydome apie 80–90 proc. atvejų“, – optimistiškai nuteikiančius skaičius pateikia pašnekovas.
Derinant gydymo metodus ir naudojant vaistų derinius galima pasiekti remisiją ar net visišką paciento išgijimą.
Bėda ta, kad ne visi pažangiausi, efektyviausi gydymo būdai ir vaistai Lietuvos pacientams tampa prieinami vos juos įregistravus.
Keli imunoterapijos preparatai ES buvo įregistruoti 2011 metais, tačiau Lietuvoje pradėti kompensuoti gerokai vėliau.
„Situacija Lietuvoje nėra išskirtinai bloga. Deja, kai kur atsiliekame. Viena tokių sričių – vaistų kompensavimas“, – neslepia V.Pečeliūnas.
Gydytojų darbas mainais į vaistus
Nauji vaistai būna labai brangūs. Vienas gydymo kursas žmogui gali kainuoti 50–100 tūkst. eurų ir daugiau, jei naudojami keli vaistai, keli gydymo metodai.
„Nuo vaisto registravimo iki kompensavimo Lietuvoje gali praeiti ir penkeri metai. Procesai stringa, nors medicininių argumentų tam nėra. Neretai toks vilkinimas būna akivaizdžiai nepagrįstas“, – konstatuoja gydytojas hematologas.
Tačiau net tokiais atvejais gydytojai stengiasi pacientų nepalikti likimo valiai: „Dedame didžiules pastangas pritraukdami nekomercinius klinikinius tyrimus, kad pacientai gautų moderniausius vaistus, kurie nėra kompensuojami. Dalyvaujame nekomerciniuose klinikiniuose tyrimuose ir tokiu būdu pacientams vaistus gauname nemokamai mainais į savo organizacinį, popierinį, ataskaitinį darbą, raportus. Be to, yra Vilties, vardinės programos, kur farmacinės kompanijos tiekia vaistą pacientui nemokamai“, – aiškina V.Pečeliūnas.
Požiūris turi keistis
Taikant gydymą nauju preparatu būtinos kompetencijos: kiekvieno vaisto skyrimas yra sudėtingas procesas, o gydymas tuo vaistu – dar sudėtingesnis.
„Reikia labai tiksliai atrinkti pacientą, tiksliai žinoti jo ligos tipą, o tai reikalauja technologinių, laboratorinių gebėjimų. Diagnozės nebesiremia žiūrėjimu per mikroskopą. Tam yra genetiniai, molekuliniai metodai. Kiekvienas vaistas yra nauja disciplina, kurią reikia išmokti, įvaldyti, panaudoti ten, kur reikia, taip, kaip reikia, tiek, kiek reikia. Kad nebūtų komplikacijų ir būtų efektas“, – vardija V.Pečeliūnas.
Jis neslepia: vėžio valdymas sudėtingas ir ateityje dar labiau sudėtingės.
„Anksčiau per penkerius metus ligai gydyti pasirodydavo vienas naujas vaistas, dabar per metus gali būti keletas. Klinikinių tyrimų apimtys neįtikėtinai didelės, sunku aprėpti“, – neslepia pašnekovas.
Todėl vėžio gydyme randasi specialistų specializacija: „Anksčiau hematologas gydydavo įvairius kraujo vėžius, o dabar specializuojamasi vienos ligos gydymui, nes aprėpti hematologijos tiesiog neįmanoma.“
Tai yra klaikiai neadekvatu, protu nesuvokiama nesąmonė.
Nenutrūkstamas informacijos srautas specialistams kelia didelę įtampą: „Neužtenka pasyviai stebėti informaciją, reikia ją aktyviai kaupti, skirti laiko jai įsisavinti, tobulėti.“
Valstybė lėšų tam neskiria. Per metus specialisto tobulinimuisi skiriama 30 eurų. Ir trys dienos.
„Tai yra klaikiai neadekvatu, protu nesuvokiama nesąmonė. Skaičiai ir požiūris turi keistis. Mažiausiai trečdalį darbo laiko skiriame naujos informacijos įsisavinimui. Tai reiškia, kad skaitome naktimis, atimdami laiką iš šeimos“, – atvirauja V.Pečeliūnas.
Tačiau pokalbį baigė pakilia nata: „Pacientų pergalės prieš ligą viską atperka. Juk tai ir yra pagrindinis gydytojo tikslas.“
