Kad situacija keistųsi nepakanka tik skatinti kaupti pensijai – tai nėra problemos sprendimo būdas, veikiau jos amortizavimas.
Jau šiandien pradėjus keisti mokestinę sistemą, skatinti jaunas šeimas, galima tikėtis išvengti senstančios visuomenės problemų.
Lenkija – gerasis pavyzdys
LŽVS frakcijos Seime narė Laimutė Matkevičienė sako, kad Europos Sąjunga nėra nustačiusi jokių privalomų standartų kaip būtų mokamos ar apskaičiuojamos pensijos. Kiekvienai ES valstybė narė pati savarankiškai kuria pensijų sistemą atsižvelgdama į savo ekonominę padėtį, galimybes, tradicijas.
Todėl ir pensijų dydžiai skirtingi, nes jie priklauso ir nuo bendros ekonominės padėties valstybėje, ir nuo dirbančiųjų bei pensininkų santykio. Šiandien net mūsų kaimynės Estija ir Latvija lenkia Lietuvą daugeliu ekonominių rodiklių, jose ir pensijų finansavimas geresnis.
Vaikų turėjimas neturi tapti ekonominiu ar socialiniu iššūkiu.
„Manau, kad vienas didžiausių iššūkių ES šiandien yra senstančios visuomenės ir su šiuo reiškiniu susijusios problemos. Tokios, kaip mažėjantis mokesčių mokėtojų skaičius ir vis didėjantis socialinių, medicinos paslaugų poreikis“, – sako parlamentarė ir teigia, kad pirmiausia, visuomenės turi jaunėti.
„Puikus pavyzdys yra mūsų kaimyninė Lenkiją, joje nuo 2016 metų veikia programa „500+”, kuria yra siekiama padidinti gimstamumą valstybėje. Pagal šią programą, už kiekvieną gimusį antrą ar daugiau vaikų šeima gauna po 500 zlotų (tai būtų apie 117 eur) per mėnesį. Lenkijos vyriausybė džiaugiasi pirmaisiais programos vaisiais, nes 2017-aisiais gimstamumas jau buvo didesnis nei 2016-aisiais. Lietuvoje taip pat įvairios realios lengvatos, vaiko pinigai tikrai būtų efektyvi parama jaunoms šeimoms – finansinis stabilumas negąsdintų susilaukti daugiau atžalų, nes vaikų turėjimas netaptų ekonominiu ar socialiniu iššūkiu“, – įsitikinusi L.Matkevičienė.
Geresnės sąlygos smulkiajam verslui bei samdomiems darbuotojams
Kitas Seimo narys ir LŽVS kandidatas į EP Tomas Tomilinas pabrėžia, kad šiandien Europai labai reikia socialinio teisingumo idėjų, o Lietuvai – savų žmonių Briuselyje: „Lietuvoje dvi didžiausios žmonių grupės yra samdomi darbuotojai bei smulkūs verslininkai. Jie sudaro daugumą darbingo amžiaus žmonių, bet jų galia nuolat silpsta. Vis daugiau turto ir pajamų valdo kita, mažesnė, bet labai galinga grupė – stambaus verslo savininkai. Globalizacijos sąlygomis šios abi silpnųjų grupės patiria didžiulį spaudimą.“
T.Tomilinas vardija problemas, kurias reiktų spręsti pirmiausia iliustruodamas konkrečiais pavyzdžiais: „Samdomi darbuotojai spaudžiami dirbti vis daugiau, našiau, ilgiau. Darbas persipina su asmeniniu gyvenimu. Darbdavys reikalauja lojalumo, budėjimo namuose, atsakinėjimo į el. laiškus, skambučius vos ne visą parą. Samdomas darbuotojas verčiamas tapti verslininku – teikti paslaugas ir vadovautis principu, kad „klientas (suprask, darbdavys) visada teisus“. Šalia tradicinių darbo santykių atsiranda įvairiausių tarpinių, nesaugių įdarbinimo formų: darbas per agentūras, terminuotos sutartys, verslo liudijimai ir kitoks tariamas „lankstumas“.
Smulkus verslas turi mokėti visus mokesčius, o stambus turi galimybę paskirstyti pelną per keletą valstybių, kad išvengtų mokesčių ar juos susimažintų.
Jis siūlo pasižiūrėti, kad ir į tolimųjų reisų vairuotojų padėtį. Jie gauna algas dienpinigiais, neturi jokių Darbo kodekso garantijų, normalių pensijų. O kai kurie savininkai kraunasi turtus ir plečia savo transporto parką. Žinoma, ne visi, yra ir gerų pavyzdžių.
„Ne mažesnį spaudimą patiria ir smulkusis verslas, kuris žlunga, net nepradėjęs klestėti, jei netampa stambiu eksportuojančiu verslu. Teikiame prekes ir paslaugas globaliam kaimui, t.y. visos planetos vartotojui. Beveik neįmanoma būti sėkmingu verslininku vien Ukmergėje ar Kuršėnuose. Nebėra ryšio su savo aplinkos klientais. Konkuruoji su visu pasauliu. Nereikia net svajoti apie šeimos restoraną, parduotuvę, turi iš karto kurti restoranų tinklą arba žlugsi“, – apie iššūkius, pažįstamus daugeliui bandžiusių siekti savo svajonės versle, kalba T.Tomilinas.
Ir siūlo konkrečius sprendimus, kurie keistų situaciją, kai smulkiam verslui – kuriančiam daugiausia darbo vietų, turinčiam sudaryti vidurinės klasės ir visos šalies ekonomikos „stuburą“ – problemų prikraunama daugiau nei stambiam.
Juk smulkus verslas turi mokėti visus mokesčius ir išlaikyti savo valstybę, mokyklas, ligonines, o stambus turi galimybę paskirstyti pelną per keletą valstybių, kad išvengtų mokesčių ar juos susimažintų.
Stambieji Lietuvoje laimi daugumą viešųjų pirkimų, susižeria ES paramą, nes gali sau leisti konsultantų, patarėjų, lobistų paslaugas.
Prasminga ir realu samdomam darbuotojui jau šiandien pasiūlyti 7 valandų darbo dieną.
„Natūralu, kad esant tokioms sąlygomis smulkiajam verslui su stambiuoju konkuruoti neįmanoma: bandymai konkuruoti, vytis, vis daugiau ir sunkiau dirbti varo į neviltį ir išsunkia visas jėgas – tiek iš mažojo lietuviško verslininko, tiek iš nusiplukusio samdomo darbuotojo, – sako politikas.
Pasak jo, ES turi nutraukti šias „lenktynes į niekur“, kitaip Lietuva išsikvėps: „Ir mes turime kelti šiuos klausimus europiniu lygmeniu. Ne visi smulkūs verslininkai nori plėstis ir užimti rinką. Ne visi darbuotojai pajėgia „arti“ vis daugiau ir daugiau. Norėdami, kad augtų gerovė mūsų valstybėje turime žmonėms palikta laiko, kurį jie galėtų skirti sau, šeimai, draugams, sveikatai, prasmingam laisvalaikiui ar visuomeninei veiklai“.
Todėl prasminga ir realu samdomam darbuotojui jau šiandien pasiūlyti trumpesnę 7 valandų darbo dieną. ES teisė leidžia reguliuoti darbo rinką Briuselio sprendimais.
Jis sako, kad europiniu lygmeniu turi būti rūpinamasi samdomu žmogumi, patiriančiu stresą ir spaudimą: „Žmonės turi elementariai geriau išsimiegoti. Trumpesnė darbo diena – didesnis darbo rankų poreikis, postūmis smulkiam verslui dirbti atsiranda tada, kai stambiojo darbuotojai ilsisi. Stebėkime, kokias sąlygas turi „Google“ ar „Facebook“ darbuotojai ir kaip dirba prekybos tinklai Vokietijoje. Trumpesnis darbo laikas padės ir tiems, kas dirba nesaugiomis sąlygomis, su terminuotomis sutartimis, sumine laiko apskaita ir t.t.“
Europinis reguliavimas – būtinas
T.Tomilinas sako, kad norint pagerinti sąlygas smulkiajam verslui, reikia dviejų sprendimų ES mastu: „Pirma, turi būti įvestos kvotos vietiniam verslui viešuose pirkimuose. Jei mokykla perka baldus, savaime suprantama, kad smulkus vietos gamintojas turėtų gauti šansą laimėti tokį konkursą. Tam reikia keisti ES direktyvą dėl viešųjų pirkimų. Kitas svarbus Europos uždavinys – mokestinis teisingumas. Smulkus verslas moka visus mokesčius, o globalaus verslo „rykliai“ per „mokesčių rojų“ landas, agresyvų mokesčių „optimizavimą“ nesumoka savo indėlio į mūsų visų gerovę. Buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano van Rompuy‘aus vertinimu, ES šalys dėl to praranda daugiau pajamų nei 14 skurdžiausių ES šalių BVP kartu sudėjus (!).“
Jis apgailestauja, kad šią padėtį keisti siūlantys ES sprendimų projektai dūla Briuselio stalčiuose, nes nėra politinės Europos vadovų valios. O konkurencija tarp šalių – kas daugiau paaukos savo piliečių gerovės, kad pritrauktų investuotojus – tempia socialinius gyvenimo standartus žemyn.
„Būtent todėl ir dalyvauju Europos Parlamento rinkimuose, nes suprantu, kad kai kuriuos dalykus galima keisti tik europiniu lygmeniu“ – sako T.Tomilinas.
Jis džiaugiasi, kad pavyko daug idėjų, suformuotų LVŽS 2016 m. rinkimų programoje, paversti įstatymais.
Lietuvoje vis dar tikima, kad laimėsime konkurencinę kovą pigesniais darbuotojais.
Pavyzdžiui, jaunoms šeimoms atsirado būsto regionuose programa.
Nuo šių metų pradžios įsigaliojusi pensijų kaupimo pertvarka, kai pensininkai nebemoka už jaunimo privatų kaupimą, t. y. Sodra neperveda privatiems pensijų fondams. Jaunimui padeda kaupti valstybės biudžetas ir sumažintas mokestinis tarifas, o Sodroje formuojamas didelis rezervas tam, kad kasmet būtų galima didinti pensijas tiek, kiek didėja dirbančiųjų algos. Nuo sausio iki 50 EUR (daugiavaikėms iki 70 EUR) padidėjo vadinamieji vaiko pinigai.
„Bet kodėl mes negalime dabar pat priversti visų maximų ir ikea‘jų daugiau prisidėti prie oresnio gyvenimo Lietuvoje, ne tik per viešinimo akcijas, bet ir realiais pinigais į šalies biudžetą, iš kurio mes pagaliau galėtume padidinti algas pedagogams, gydytojams, socialiniams darbuotojams? Todėl, kad tik pabandyk tą stambųjį kapitalą pajudinti – jie iškart grasins persiregistruoti į kitas šalis ir mokesčių Lietuvai išvis nebemokėti. Kvailiausia, kad Lietuvoje vis dar tikima, kad laimėsime konkurencinę kovą pigesniais darbuotojais ir mažais mokesčiais“, – problemas vardija pašnekovas.
„Todėl turime kalbėti drąsiai ir užtikrintai – bendri Europos standartai mokesčių, socialinės politikos srityje turi galioti visoms šalims. Jie turi tapti naujomis ES sutartimis, ES įstatymais. Didžiosios kompanijos, bankai turi mokėti pelno mokesčius ten, kur dirba. Šalys neturi konkuruoti dėl mažų pelno mokesčių, dėl darbo jėgos apmokestinimo“, – įsitikinęs T.Tomilinas.
Socialinės paslaugos – prieinamos visiems
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė Tatjana Babrauskienė sako, kad viena iš problemų, kad šiandien Lietuvoje socialinės paslaugos yra beveik neprieinamos arba prastai užtikrinamos, o kartais trūksta tiesiog paprasto žmogiškumo ir dėmesio.
Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse žmogus gali būti tik 4 mėnesius – tiek finansuoja ligonių kasos. Kur tam žmogui dėtis paskui?
„Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio Rytų ar Rytų Europos šalyse, veikia palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, bet ne slaugos namai. O juk būtent juose galėtų gyventi žmonės, kuriems biosocialinių funkcijų atkurti nebeįmanoma, todėl būtinos nuolatinės slaugos paslaugos. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse žmogus gali būti tik 4 mėnesius – tiek finansuoja ligonių kasos. Ir kur tam žmogui dėtis paskui? Daugeliu atveju šiems žmonėms reikalingos specializuotos slaugos paslaugos, todėl tikėtis, kad jie grįš į namus – nerealu. Todėl slaugos namų nebuvimas – viena didžiausių geriatrijos Lietuvoje problemų“, – sako ji.
Juk slaugos paslaugų suteikimo trukmės ribojimas ne tik pablogina paciento gyvenimo kokybę ir sukelia problemų artimiesiems, bet ir yra labai nenaudingas ekonomiškai.
„Visoje ES būtina vystyti geriatriją, nes tai leistų sutaupyti lėšų. Dabar daugelis senyvo amžiaus pacientų slaugomi ir gydomi antrinio lygio įstaigose, kur gydymo paslaugos daug brangesnės“, – sako T.Babrauskienė.
Pensininkai – ne našta, bet ekonominė kategorija
„Pensija turi užtikrinti materialinį saugumą ir orumą. Juk pensijos yra ne atlygis, bet tam tikra forma atidėtas atlyginimas ar santaupos, nepriklausomai nuo sistemos tipo. Pensininkai – labai svarbi socialinė ir ekonominė kategorija, jie turėtų būti laikomi pagrindiniais ekonomikos veikėjais, o ne našta, kadangi jie sudaro 25 proc. visų gyventojų, kurie ekonomikoje lemia bendrą paklausą“, – teigia T.Babrauskienė.
Todėl jos įsitikinimu, reikia sukurti bendrą stebėsenos platformą, kuri apimtų visus pensijų apsektus, sutelktų valdžios institucijas, socialinius partnerius, pilietinę visuomenę ir pensijų sektorių. Platforma turėtų leisti taikant įvairius rodiklius palyginti padėtį valstybėse narėse ir į pensiją išėjusių žmonių gyvenimo lygį.
Pensijų sistemos turi būti skaidrios, skelbiama informacija apie jų veiklos rezultatus, o duomenys – prieinami ir suprantami.
„Kadangi valstybės narės pačios gali nustatyti savo socialinio draudimo sistemų pagrindus ir yra visiškai atsakingos už tų pagrindų nustatymą, pensijų sistemų kūrimą ir veikimą. Tačiau, žinoma, galima remtis gerąja kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, šiuo metu tik maždaug 27 proc. iš ES 243 mln. 25–59 metų amžiaus piliečių taupo pensijai. 2019 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas pritarė Europos asmeninės pensijos produkto PEPP iniciatyvai. Reglamento projektu siekiama suteikti didesnį pasirinkimą žmonėms, norintiems taupyti pensijai, ir tuo pat metu paskatinti asmeninių pensijų rinką“, – pasakoja T.Babrauskienė.
Ji pabrėžia, kad labai svarbu, jog pensijų sistemos būtų skaidrios, skelbiama informacija apie jų veiklos rezultatus, taip pat apie visas dalyvių teises, o statistiniai duomenys turi būti prieinami ir suprantami.
Jau šiandien finansinio raštingumo mokymas turėtų būti įtrauktas į mokyklų mokymo programas.
Kadangi dabar pensijų dydis yra susietas su vidutinio darbo užmokesčio pokyčiais šalyje, tai dėl demografinių priežasčių jis gali mažėti. Ir mokesčių reforma nėra panacėja.
Tik kompleksinis požiūris į mūsų visuomenės problemas ir jų sprendimas jau šiandien gali pakeisti nelinksmas ateities prognozes.
Todėl nesustokime augti ir Lietuvoje, ir Europoje!
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
