Šiemet Lietuvą sukrėtė vadinamoji Matuko tragedija, kai Kėdainiuose motina su sugyventiniu mirtinai sumušė keturmetį berniuką, o netrukus po to Seimas uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus ir fizinių bausmių taikymą.
„Vadinamų „Matuko istorijų“ mūsų įstaigoje būna kiekvieną rytą, o globėjų šeimose augantys vaikai apie namuose, biologinėse šeimose patirtą seksualinę prievartą kartais prabyla tik po kelerių metų. Tada, kai pasijaučia visiškai saugūs“, – sako Kaune esančios globos ir įvaikinimo tarnybos „Pastogė“ specialistai.
Kas nutinka po to, kai policijos pareigūnai uždaro tokios šeimos namų duris, o vaiko teisių apsaugos specialistai išsiveda neretai dar situacijos tinkamai nesuvokiantį mažametį, 15min pokalbis su globos ir įvaikinimo tarnybos „Pastogė“ direktoriumi Ričardu Kukausku, globojančių šeimų tarnybos vedėja Jolanta Žuveliene ir socialine darbuotoja Virginija Virbaliene.
– Mes skaitome policijos pranešimus, kuriuose kartais būna tokia formuluotė: vaikas iš šeimos paimtas. Bet ką tai reiškia visų pirma emociškai ir kas tada būna vaiko širdyje – kai į namus ateina nepažįstami žmonės ir jį išsiveda?
Jolanta Žuvelienė: Pyktis. Pyktis dėl susiklosčiusios situacijos, pyktis ant žmogaus. Nusivylimas ir kaltės jausmas. Vaikai kaltina save, kad kažką ne taip padarė ir dėl to jį paėmė.
Virginija Virbalienė: Tai paradoksalu: vaikas yra linkęs prisiimti kaltę.
J.Ž.: Jis jaučiasi kaltas, kad kažkas pamatė, sužinojo. Didžiausias procentas vaikų, kurie patenka į globėjų šeimas arba pas mus, namuose matę įvairias tėvų priklausomybes – tai alkoholis, narkotikai.
Tokioje šeimoje atsiranda išgyvenimo strategija, kai vaikai bando nuslėpti, sumenkinti šeimos problemas, apie tai viešai nepasakoja. Tai – kaip šeimos susitarimas, nes vaikas galvoja, kad jei kažkas sužinos, gali jį paimti, ir nuo to nukentės jo tėvai. Vaikas jaučia gėdą, baimę.
V.V.: Patekus į krizių centrą vaikui būtinos psichologų konsultacijos, kurios padėtų kaltės jausmą „nuimti“. Jis jaučia ir didžiulę nežinią dėl to, kas bus toliau, nes vaikas per mažas suvokti tolesnius žingsnius.
J.Ž.: Sudėtingi dalykai. Netekti savo namų, šeimos yra begalinė trauma. Ir po to globėjai, kurių šeimose apsigyvena toks vaikas, turi jį gydyti. Kitaip tariant, mes, valstybinės institucijos, norėdami jam padėti, vaiką traumuojam, o globėjai tas žaizdas gydo, gydo ir biologinės šeimos netektį.
Globėjų šeimoje vaikas gali gyventi iki metų – toks yra nustatytas maksimalus laikas. Po to sprendžiama, ką daryti toliau: ar ieškoti nuolatinės gyvenamosios vietos, ar, jei situacija pasikeitė, vaikas grįžta į šeimą. Visų pirma, jei situacija namuose nepasikeitė, vaiką toliau globoti siūloma tai šeimai, kurie ir buvo jo globėjais. Kartais globėjais tampa giminaičiai.
– Lietuvoje ketinama atsisakyti vaikų globos namų ir yra siekis, kad vaikai gyventų labiau namus primenančioje aplinkoje. Jūsų nuomone, ar yra pakankamai globėjų – šeimų, pasiryžusių į savo namus priimti vaiką?
V.V.: Jų trūksta. Globėjų vaidmuo yra labai svarbus. Iš pradžių tokie vaikai yra apgyvendinami budinčių globėjų šeimose, kurie, jei turi vietos, juos privalo priimti bet kuriuo paros metu. Toliau ieškoma laikinų globėjų šeimos, įvaikinimo galimybės, o blogiausiu atveju vaikas apgyvendinamas globos namuose.
– Kaip ir norint įsivaikinti vaiką, taip ir globoti – yra ir reikalavimai, ir tam tikra tvarka? Antra vertus, priimti į savus namus vaiką yra ir didžiulė atsakomybė, iššūkis?
J.Ž.: Jis buvęs traumuojančioje aplinkoje, prisimena šeimą ir jaučia meilę tėvams. Vaikai visada nori grįžti pas tėvus – jie juos myli ir turi tą stebuklinį mąstymą, kad viskas pasikeis, viskas bus gerai. Jie nori tuo tikėti.
Ričardas Kukauskas: Mūsų įstaiga ruošia globėjus, o tikslai – atstatyti emocines traumas, sukurti vaikui saugumą.
J.Ž.: Būsimi globėjai turi baigti mokymus, pristatyti dokumentus, atitikti sąlygas. Būna ir ilgi pokalbiai, mes jiems pasakojame apie situacijas, kas gali būti. Tada jie sako: mums taip nebus, jūs per daug mus gąsdinat. Vėliau ateina ir sako: jūs per mažai mus gąsdinot. Čia yra kitokie vaikai, atėję iš sudėtingų šeimų.
– Jūsų nuomone, ar nėra pertekliniai reikalavimai, norint tapti globėju? Ar, jei būtų mažiau biurokratizmo, gal ir globėjų būtų daugiau?
R.K.: Priešingai, palyginti su kitomis šalimis, pas mus jie yra mažesni. Be to, taip sukūrusi net motina gamta: kai laukimas ir rengimasis vaiko atėjimui į šeimą trunka devynis mėnesius. Apie tai šeimoje kalbama, ruošiamasi. Šiuo atveju pasiruošimas priimti vaiką nėra natūralus procesas: vaikas ateina ne iš tavęs. Normalu, kad tam reikia specifinių žinių. Į naują šeimą ateina pažeisti vaikai.
Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad 90 proc. tėvų neturi pakankamai žinių, kaip gerai auginti savo vaikus. Danijoje visi tėvai turi dalyvauti tėvystės įgūdžių mokyme, o mes siunčiame tik socialinės rizikos šeimas.
Taip, būna, kad žmonės yra įsitikinę, jog jie nori padaryti gerą darbą. „Aš atėjau daryti gero darbo. O jūs, biurokratai, klausinėjat nesąmonių. Duokit vaiką“, – ir tokių reakcijų susilaukiam.
V.V.: Be to, žmonės, kurie į savo šeimas nori priimti vaiką, turi būti jau išgyvenę savo skausmą, išgedėję savas netektis.
R.K.: Dažnai būna, kad ateina žmonės, kurie negali susilaukti savo vaikų. Lietuvoje tokių porų yra apie 20–25 proc., tai yra daug, dideli skaičiai.
Mūsų užduotis su jais diskutuoti, dažnai jie ateina nesąmoningai, nesuvokdami problemų. Arba – netekę artimų žmonių.
Bet negalima vienos netekties pakeisti kita. Jei ant vieno skausmo sluoksnio tu uždėsi dar kitą skausmo sluoksnį, tau gali atrodyti, kad taip pasveiksi. Bet vaikui reikia sveikos poros, kuri yra jau išgedėjusi ir pasiruošusi priimti kito mažo žmogaus skausmą.
Savo vaikelio, kito artimo žmogaus netekties kitas vaikas neišgydys. Tu turi ištuštinti savo skausmo rezervuarą, kad į jį tilptų vaiko skausmo kuprinė.
Kartais žmonės nebūna įsigilinę į save patį, o vaikas dėl to gali patirti dar vieną traumą ir tą skaudulį jis gali nešiotis visą likusį gyvenimą.
Mūsų tikslas – kad tarp vaiko ir globėjų šeimos atsirastų ryšis, kad suskambėtų širdis. Arba, kitaip tariant, kad atsirastų meilė.
– O jei nesuskamba?
R.K.: Per visą darbo patirtį tokių atvejų buvo. Įvairios priežastys – įsikiša tretieji asmenys, pristinga kitų šeimos narių palaikymo arba pernelyg destruktyvus vaikų elgesys.
Ne visada stebuklas įvyksta, nors globėjai gali turėti ir kuo geriausius ketinimus. Bet atsiranda atspalvių.
Kartais ryšys gali susiformuoti per negatyvą. Vaikas įpratęs taip gyventi biologinėje šeimoje, kur jį bara, jo nevertina. Ir toks vaikas atsineša ryšių formavimo modelį, kai dėmesio siekia gauti per negatyvų elgesį. Jei globėjų šeimoje yra harmonija, jis norės tą harmonijos valtį išsiūbuoti ir atsiduri sau patogioje, įsivaizduojamoje geroje negatyvioje aplinkoje. Globėjams reikia daug kantrybės stabilizuoti situaciją. Tai nėra paprasta – suformuoti ryšį.
– Globėjams yra ir finansinė paskata?
R.K.: Taip, bet pinigai negali tapti vieninteliu motyvu priimti į šeimą vaiką. Jei motyvas tik finansinis, nieko iš to nebus.
Daug dėmesio tam skyrė Kauno miesto savivaldybė, ir Kaune tai nėra maža suma. Vaikui skiriama 300 eurų, globėjų šeimai – 500–600 eurų per mėnesį.
J.Ž.: Tačiau tokie vaikai turi ir daugiau poreikių. Pavyzdžiui, jiems papildomai reikia samdyti specialistus.
– Kalbame, kad globoti vaiką yra iššūkis, tam reikia daug žinių ir kantrybės. Tačiau, matyt, globėjų šeimos emocine prasme ne tik save atiduoda vaikams, tačiau ir daug gauna?
V.V.: Be jokios abejonės. Labai gražu žiūrėti, kaip vaikas auga, kaip nustoja bijoti, šeimai tai – tarsi grąža. Kai gauni – prisipildo rieškučios, kai duodi – širdis.
Globėjai, globodami vaikus, turi nuolatinį socialinių darbuotojų palaikymą, nemokamas psichologo, socialinio darbuotojo paslaugas, jiems organizuojami tęstiniai mokymai, veikia savipagalbos grupės – šeimos nėra paliekamos vienos.
R.K.: Visus, kurie galvoja apie tai, kad į savo namus galėtų priimti vaiką, labai kviestume užsukti pas mus – atsakysime į visus klausimus, daugiau informacijos taip pat galite rasti mūsų internetinėje svetainėje http://pastoge.lt.
