85 proc. Lietuvos gyventojų aprūpinami vandeniu iš geriamojo vandens tiekėjų, centralizuotų šaltinių, LRT RADIJUI sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius. Likusią gyventojų dalį, anot jo, galima skirstyti į dvi grupes – žmones, gyvenančius individualiuose namuose su puikiais vandens gręžiniais, ir tuos, kurie naudoja vandenį iš šulinių. Pašnekovo teigimu, nors pastarųjų žmonių nėra daug, jų naudojamas vanduo nėra geros kokybės, tad tai – problema.
Lietuvos geologijos tarnybos hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas sako, kad dabar įrengiama itin daug individualių vandens gręžinių, kurie sparčiai keičia šulinius. Paklaustas, ar Lietuvoje turime pakankamai vandens, specialistas pasakoja, kad nekenkiant aplinkai per parą galima sunaudoti 3,7 mln. kubinių metrų vandens, o Lietuva jo sunaudoja apie 300–400 tūkst. „Kitose Europos šalyse žmonės sunaudoja daugiau vandens, tad ir aš vis raginu tai daryti. Tuomet ir vandens savikaina bus mažesnė“, – tvirtina pašnekovas.
Kitose Europos šalyse žmonės sunaudoja daugiau vandens, tad ir aš vis raginu tai daryti. Tuomet ir vandens savikaina bus mažesnė, – tvirtina pašnekovas.
K.Kadūnas teigia, kad mažiau vandens lietuviai sunaudoja dėl kelių priežasčių. Tai – ir labai patobulėjusi santechninė įranga, ir įvairios naujos technologijos: „Pavyzdžiui, indaplovei reikia visai kitokio vandens kiekio nei plaunant indus bėgančiu iš čiaupo vandeniu.“ Žinoma, priduria jis, svarbus ir pačių gyventojų taupumas.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Vytienė paaiškina, kad geriamojo vandens šaltiniai skirstomi į požeminio, gruntinio ir paviršinio vandens šaltinius, tad tarša priklauso nuo šių kategorijų: „Požeminiai vandenys yra saugiausi, apsaugoti nuo bet kokio aplinkos poveikio. Panašūs yra gruntiniai, o visiškai nesaugūs – paviršiniai vandenys, prie kurių šaltinių priskiriami šachtiniai šuliniai ir negilūs gręžiniai.“
J.Vilkienė teigia, kad geriamasis vanduo – gera terpė plisti infekcinių ligų sukėlėjams, per vandenį gali būti perduodamos kai kurios virusinės, bakterinės ligos, jų sukėlėjai, pirmuonys ir įvairių parazitų kiaušinėliai. Specialistė paaiškina, kad patogeninis mikroorganizmų dauginimasis priklauso nuo sąlygų: „Svarbios aplinkybės – iš kur vanduo paimtas, ar jis kurį laiką stovėjo, kaip jis buvo laikomas ir pan.“
B.Miežutavičius sako, kad niekur nėra dviejų visiškai vienodų vandenviečių – kiekvienoje požeminio geriamojo vandens cheminė sudėtis skirtinga. Nuo to priklauso vandens skonis, bet įtakos jam turi ir tinklų kokybė kiekviename name individualiai. K.Kadūnas priduria sakydamas, kad daug lemia ir pati gamta: „Vidurio Lietuvoje vanduo neskanus, nes ten yra dolomito sluoksnių su gipsu, pasirodo kalcio sulfato, turinčio tam tikrą skonį. Gilesniuose žemės sluoksniuose yra chloridų ir, be abejo, geležies.“
Paklausta, ar vandenyje natūraliai esantys priedai yra nekenksmingi, J.Vytienė primena, kad geriamojo vandens saugą reglamentuoja 24-oji higienos norma, kurioje nustatyti cheminių elementų rodikliai: „Yra nustatyti saugūs lygiai ir jei geriamajame vandenyje jie neviršija ribinių verčių, vanduo yra laikomas saugiu.“
B.Miežutavičius sako, kad kai kurie žmonės Lietuvoje neturi kito pasirinkimo, tik naudoti savo kastinius šulinius. Tačiau, priduria jis, tokių žmonių skaičius kasmet vis mažėja: „Kai kurioms apskritims yra paskirstytos investicinės kvotos ir didelė pinigų dalis nukeliaus į ūkio gerinimą, taip pat – gyventojams, neturintiems centralizuoto vandens prisijungimo.“
„Tačiau būna atvejų, kai mes nutiesiame ar atnaujiname vandentiekio tinklus į kaimą, o žmonės tiesiog nenori prisijungti – nors kainos nėra didelės ar kartais savivaldybės net viską padaro pačios“, – pasakoja B.Miežutavičius. Jo manymu, tai lemia žmonių buitis – jei namuose nėra dušo, tualeto, tai nebus susirūpinta ir vandentiekiu.
J.Vytienė sako, kad nemokamas vandens patikrinimas galimas dviem atvejais – kai gaunama informacija apie nėščiąją arba kūdikį iki 6 mėnesių. Tuomet Nacionalinis visuomenės sveikatos priežiūros centras, anot jos, organizuoja geriamojo vandens šaltinių tyrimus nitratams ir nitritams nustatyti. „Esant nepalankiems tyrimo rezultatams, būtina informuoti apie tai nėščiąją ir jos sveikatos priežiūros įstaigą, taip pat rekomenduojama naudoti kitus geriamojo vandens šaltinius“, – teigia specialistė.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus maisto tyrimo poskyrio vedėja Giedrė Jankovskienė tvirtina, kad pats žmogus negali nuspręsti, kokios cheminės medžiagos yra vandenyje: „Nei pagal skonį, nei kvapą ar spalvą negalime suprasti, kiek vandenyje yra nitritų, nitratų, amonio ar kitų druskų, tai vizualiai nematoma.“
K.Kadūno teigimu, nors 43 higienos norma nusako, kaip reikia dezinfekuoti šulinius, šie vandens šaltiniai vis vien nėra saugūs: „Reikia, kad žmonės mąstytų apie gilesnius vandeningus sluoksnius, apsaugotus nuo taršos – tik tuomet jie galės būti ramūs, kad naudoja saugų vandenį.“ B. Miežutavičius rekomenduoja pasinaudoti vandens siurbliais ir netinkamą vandenį iš šulinio išpumpuoti. Tai daryti jis pataria pavasarį arba po liūties.
K.Kadūnas, paklaustas apie šaltinius, sako, kad įsitikinimas, jog vanduo iš jų yra itin sveikas – placebo efektas. „Per paskutiniuosius trejus metus mes ištyrėme 220 šaltinių visoje Lietuvoje. Kadangi dauguma jų trykšta miškuose, vanduo juose yra švarus, gamtinis. O šaltinių, esančių netoli miestų, vandenyje yra padidėjęs nitritų ir nitratų kiekis“, – teigia pašnekovas. Išimtis, priduria jis, yra Dvarčionių šaltinis – ten vanduo labai švarus.
