Jau dalijomės skaitytojo Tomo Trakimo nuomone. Dabar kviečiame skaityti Norvegijoje gyvenančio Ernesto mintis.
„Aš esu dviejų vaikų tėvas. Ir aš esu toks geras tėvas, koks tik galiu būti. Integruot save ir vaikus su žmona stengiamės taip pat iš visų jėgų. Bet, na, nesmagu gyventi baimėje. Nesmagu žinoti, kad yra kažkas, kuris, prisidengdamas įstatymais, gali ateiti ir kvestionuoti mūsų sugebėjimus būti tėvais.
Nesmagu žinoti, kad yra kažkas, kuris, prisidengdamas įstatymais, gali ateiti ir kvestionuoti mūsų sugebėjimus būti tėvais.
Dabar mes esame situacijoje, kai visais vaikų auklėjimu ir šiaip kasdieninio gyvenimo atvejais pirmiausia galvojam, kaip tai atrodys, o tik po to – kaip yra geriau. Mes liovėmės, žinot, duot bučkį vaikučiams, kai atvedam į mokyklą ar darželį.
Mes laikomės įstatymų ir vis tiek mums neramu, nes nesvarbu, kaip yra, o svarbu, kaip jiems atrodo, kad yra. Jiems – tai darželio personalui, mokytojams, kaimynams, praeiviams gatvėje, bet kam, kas gali mestelt kokį skunduką, sufantazavęs ką nors.
Dar dažnai čia sako: laikykitės įstatymų ir viskas bus gerai. Matot, mes tai laikomės jų įstatymų ir bandom perprast jų kultūrą, bet štai jie pagalvoti, kad mes esam iš kitur ir šiek tiek kitokie, todėl ir pasaulį matom šiek tiek kitaip, nesivargina. Ir nesivargina pasakyt: dinkit iš čia, jūs mums nepatinkat. Ne ne, mes jiems patinkam, kol dirbam, nes dirbam gerai.
Ir yra kultūrinių skirtumų, prie kurių aš visai nenoriu taikytis, bet bandau iš baimės. Emocinis vaiko ugdymas. Na, iškreiptas reikalas išeina. Aš bijau, kad mūsų vaikai nemokės reikšti pykčio, nemokės reikšti liūdesio, nemokės spręst konfliktų, nemokės net džiaugtis taip, kaip galėtų, iš visos širdies. Na, nes pyktis yra neadekvatu, pykt negalima, bartis negalima, liūdėt negalima – jiems čia emocinis nestabilumas.
Aš bijau, kad mūsų vaikai nemokės reikšti pykčio, nemokės reikšti liūdesio, nemokės spręst konfliktų, nemokės net džiaugtis taip, kaip galėtų, iš visos širdies.
Ir dar su tomis vaiko gerovėmis. Mes nuspręsim, kur vaikui geriau. Na, kliedesys totalus. Čia kažkas sakė, kad vaikai nebėga pas savo tėvus. Tai norvegiškai auginti vaikai nebėga, nes jie išmokyti paklusti.
Aš pagal išsilavinimą psichologas ir esu dirbęs vaikų namuose Kaune. Ten buvo visai gražūs vaikų namai: puikus personalas, vaikai būdavo saugūs, dauguma jautėsi saugūs, buvo sotūs, materialiai aprūpinti, turėjo vienas kitą ir ten tikrai nebuvo labai blogai, bet žinot ką?
Jie bėgdavo. Kaip pasiutę bėgdavo pas savo tėvus. Jie visi norėjo namo. Nesvarbu, kad gaus mušt, kad tėvai geria, kad namie šalta, kad tualetas lauke ir baisiai smirdi. Niekas nesvarbu. Svarbiausia – namo. Net ir tie, išbuvę ilgai ir apsipratę, norėjo namo, norėjo pas mamą, kokia ta mama bebūtų.
Jau nekalbu apie mamą, kuri rizikuoja savo laisve, kad tik būtų su vaiku, kuri leidžiasi šokdinama kitos šalies tarnybų, kad tik būtų su vaiku“.
