Ullersmo kalėjime šiuo metu apgyvendinti 107 žmonės. Vieni jų jau nuteisti ir atlieka bausmę, kiti – laukia teismo. Tarp jų ir trys lietuviai, su kuriais 15min turėjo galimybę susitikti.
„Nefotografuokite, nereikia man viešumo“, – toks prašymas skambėjo iš Povilo, Rimo ir Giedriaus lūpų, vos susitikome. Tačiau kalbėtis jie norėjo ir turėjo, kuo pasiskųsti.
Kiekvieno jų išlaikymui Norvegija kasdien išleidžia 249 eurus. Triskart per dieną vyrai gauna kokybiško maisto, dar gali nemokamai užkąsti papildomai, čia sudaromos galimybės mokytis kalbų, nemokamai gydytis, studijuoti ar dirbti už papildomą atlygį, tačiau lietuviai vis tiek nepatenkinti. Jie jaučiasi vieniši, išnaudojami ir svajoja bausmę atlikti Pravieniškių kolonijoje.
Šešios laimės valandos ant odinės sofos
Povilui Norvegijos kalėjime gresia praleisti 21 metus. Tokią maksimalią bausmę Norvegijos įstatymai numato už narkotikų gabenimą. Apie savo nusikaltimą teismo tebelaukiantis lietuvis kalbėti nelinkęs. Iki šiol jis nedavė parodymų teisėsaugai ir savo versiją su kartu įkliuvusiu ir kartu už grotų papuolusiu bendrininku ketina pateikti tik teisme.
„Jeigu patikės manimi, tai būsiu laisvas, jei ne – galiu praleisti čia visus 21 metus”, – atsidūsta trisdešimtmetis Povilas, susitikti su žurnalistais pakviestas iš norvegų kalbos pamokos Ullersmo kalėjime.
Kitų Norvegijos kalėjime bausmę atliekančių lietuvių akimis žvelgiant, jis – tikras laimės kūdikis. Ne tik dėl to, kad jau gali vilkėti iš sandėlio išsiprašytus nuosavus džinsus ir marškinėlius ir nebeturi spraustis į ryškiai raudonus kalėjimo išduotus treningus. Net ne dėl to, kad gavo teisę mokytis. O todėl, kad penktadienį Povilas net šešias valandas galėjo praleisti su iš Lietuvos jo aplankyti atvykusia žmona.
Kambarėlyje, kuriame dar prieš kelias dienas glaudėsi du mylimieji, stovi stalelis su puodeliais ir kava, odinė sofa. Kampe – praustuvė, o po ja sudėti nemokami prezervatyvai. Kaliniai čia gali patys užsirakinti ir tik nuo jų priklauso, ar langą duryse uždengs užuolaidėlė.
Šalia, už kitų durų, kitas kambarys. Čia mėtosi žaislai, stovi vaikiškas molbertas. Čia savo kalinčius tėvus lanko vaikai. Paprastai susitikimai turi trukti tik valandą, tačiau kalėjimo vadovybė giriasi, kad užsieniečiams sudaromos įvairios išimtys. Iš tolybių nuteistųjų lankyti atvykstantiems artimiesiems leidžiama kalėjime praleisti po šešias valandas, jiems nemokamai duodama pavalgyti.
Labiausiai trūksta „Skype“
Tačiau savo 3,5 metų Lietuvoje augančios dukros Povilas net virtualiai nematė jau metus. Tiek laiko jis leidžia už grotų Oslo kalėjimuose laukdamas teismo. Iš pradžių tikėjosi, kad kalėdamas Oslo centre tebeveikiančioje seniausioje Norvegijos įkalinimo įstaigoje galės dukrą bent kartą per mėnesį išvysti „Skype“, dabar vaikinas jau daug vilčių nebededa.
Ullersmo kalėjime pokalbiai „Skype“ nuteistiesiems leidžiami keturiskart per metus. Prie kompiuterio vyrai gali išbūti iki 45 minučių. Tačiau Povilas tvirtina, kad tokie pažadai tik tuščios pareigūnų vilionės. Pasak jo, iš tikrųjų dėl pokalbio su dukra jis jau metus eina kryžiaus kelius, tačiau pasiekti kol kas nieko nepavyko.
Todėl Povilas svajoja apie Lietuvą. Jis nusiteikęs verčiau visus 21 metus pragyventi skurdžiose Pravieniškėse, kad tik galėtų dažniau išvysti savo dukrą ir žmoną.
Čia kaip koks vaikų darželis, kur gyveni pagal griežtą grafiką, – lygino Povilas.
„Čia gali gyventi 1-2 metus, kaip ligoninėje. Tačiau jau geriau Lietuvoje, kur bent draugų turėsi, o ne taip, kaip čia, kur visi uždari ir nebendraujantys“, – pasakoja jaunas vyras.
Vienintelė sąlyga, verčianti suabejoti, ar prašytis būti perkeliamam į gimtinę, ta, kad Norvegijoje be nusižengimų atlikęs du trečdalius bausmės, gali tikėtis būti išleidžiamas į laisvę anksčiau. Tačiau Povilas, atrodo, per daug vilčių nededa. Jam keliami su narkotikais susiję kaltinimai, o tokių nusikaltėlių Norvegija nėra linkusi gailėtis.
„Labai trūksta bendravimo ir laisvės. Čia kaip koks vaikų darželis, kur gyveni pagal griežtą grafiką“, – ant rankos nervingai sukiodamas nepigų laikrodį pasakojo lietuvis.
Populiariausios knygos apie nusikaltimus ir narkotikus
Iš tikrųjų Norvegijos kalėjime tvarka gana griežta. Nuteistieji penkias dienas per savaitę skatinami pusę dienos dirbti. Jie gali rinktis, ar gaminti baldus, ar siūti, ar užsiimti metalo apdirbimu. Už tai jiems prie kasdienės 6 eurų išmokos asmeninėms išlaidoms kas savaitę pridedama dar po 32 eurus.
Tris kartus per savaitę jie gali sportuoti apynaujais treniruokliais apstatytoje salėje ar žaisti krepšinį. Vakarais nuteistiesiems privalomas pasivaikščiojimas po erdvų kalėjimo kiemą. Po jo vyrai gali savo kambariuose žiūrėti televizorių, kartu gerti arbatą, gaminti savo įsigytą maistą ar skaityti.
Kalėjimo, kuriame bausmę atlieka 46 skirtingų tautybių piliečiai, bibliotekoje galima rasti knygų įvairiausiomis kalbomis. Čia yra ir lietuviškų leidinių lentyna. Joje – tarp Henriko Daktaro biografijos, narkomanų dienoraščių, leidinių apie Lietuvos ir Rusijos mafiją ir finansų krizę tėvynėje, glaudžiasi ir „Lietuvos istorija“, Henriko Radausko eilėraščių rinktinė ir „Mažasis princas“.
Bibliotekoje taip pat dirba nuteistasis. Norvegijos pilietis Tomis sako, kad tai pats geriausias darbas kalėjime, nes nereikia teptis rankų, o laisvomis minutėmis dar ir pats suspėji pavartyti kokią naują knygą. Dauguma jų čia – apie nusikaltimus. Dabar ilgiausios eilės driekiasi prie Jo Nesbo detektyvų.
„Lietuviai, kaip ir visi rytų europiečiai, skaito labai daug. Tai, matyt, jų kultūroje užkoduota“, – pripažįsta norvegė bibliotekininkė, pridurdama nuolat sulaukianti prašymų atnaujinti skaitinių pasiūlą ir į juos maloniai atsižvelgianti.
Toje pačioje bibliotekoje išrikiuotos ir DVD plokštelės su filmais. Kinas – dar viena populiari nuteistųjų laiko leidimo forma. Kiekvienas nuteistasis savo vienutėje turi televizorių ir DVD grotuvą, todėl kas vakarą prie diskų nutįsta gyvos kalinių eilės.
Nedirbs, nes neperžengs per save
34 metų kaunietis Rimas neslepia, kad sportas, filmai ir televizorius – jo mėgstamiausi užsiėmimai. Norvegijos kalėjime vyras praleido jau metus ir po mėnesio bus paleistas į laisvę.
Na, neperlipsiu aš per save, kad čia dirbčiau už grašius, – kalbėjo Rimas.
Vieno iš kalinių vienučių koridoriaus virtuvėje sutiktas vyras iškart puolė skųstis, kad Norvegijoje visi lietuviai diskriminuojami. Esą jie tyčia apgyvendinami viename koridoriuje su keturiolika musulmonų, kurie, pasak Rimo, vieną koją ant stalo užsikelia, o kita ranka nuo to paties stalo valgo“.
Dėmesio nesibaidantis vyras nutyla tik paklaustas, už ką pateko už grotų. Šypteli ir po akimirkos jau vėl karštai pasakoja sėdęs „už nieką“. Esą oficialiai esą jam „pripaišytas“ deportacijos pažeidimas, kuris reiškia, kad anksčiau Rimas jau pažeidė Norvegijos įstatymus ir buvo visam laikui išgintas iš šalies. Tačiau vyras įsispyręs aiškina, kad apie deportaciją nieko nežinojo ir Norvegijos sieną spėjo kirsti tik puskilometriu.
Raudonu kalėjimo treningu pasipuošęs vyriškis dedasi tikru šaunuoliu. Jis esą visus Norvegijos kalėjime bandantis priversti laikytis nustatytos tvarkos ir nepakenčiantis net menkiausios diskriminacijos.
„Jie čia visi meluoja“, – kaunietišku akcentu ir dažnais deminutyvais pila Rimas aiškindamas, kad iki šiol nesugebėjo išsireikalauti nei savo drabužių, nei pasimatymų, nei jokių mokslų.
Tuo metu, kai kalbamės, kalėjimo dirbtuvėse visu pajėgumu stuksi staklės. Prie jų pluša apie pusė kalėjimo gyventojų. Tačiau Rimas sako, kad darbas – ne jam.
„Man sveikata neleidžia, o čia tik atvažiavai, tai ne pas daktarą, o į darbą nuves“, – greitakalbe beria Rimas. Pašmaikštavus, kad neatrodo baisus ligonis, tik nusijuokia: „Na, neperlipsiu aš per save, kad čia dirbčiau už grašius“.
Ilgisi Pravieniškių
Rimas sako, kad Ullersmo kalėjime režimas baisus. Esą Pravieniškėse, kur jam jau metus teko pagyventi, buvo galima normaliai gyventi, o štai šiuolaikiškai įrengtame Norvegijos kalėjime – neįmanoma.
„Oslo kalėjime tai leidžia iš „McDonald's“ maisto užsisakyti ir patys prižiūrėtojai atveža, o čia prašėme, kad picų užsakytų už mūsų pinigus, tai neleido“, – skundžiasi lietuvis.
Paskui jis pasileidžia plūsti norvegų kultūrą, kur neva klesti kraujomaiša, o pačios kalėjimo prižiūrėtojos norvegės „gulasi“ po jaunais tamsiaodžių kalinių iš Rytų kūnais.
Tuo metu už jo nugaros prie arbatinio sukasi gerokai jaunesnis Giedrius. Jis susigūžęs. Lyg ir norėtų Rimą pertraukti ir pasipasakoti pats, bet vis nedrįsta. Tik prisėdus prie jo ant odinės sofos, kur vaikinas įsitaiso su arbatos puodeliu, Giedrius nedrąsiai ima pasakoti, kad Norvegijoje už deportacijos taisyklių pažeidimą kali jau metus ir dar pusmetis likęs.
Tiesa, Ullersmo kalėjime jis bausmės atlikti nebaigs. Jau po kelių dienų vaikinas bus perkeltas bausmę atlikti Nyderlanduose, kur vietų savo įkalinimo įstaigose pritrūkusi Norvegija nuomojasi 250 vietų kalėjimą. Ten daugiausia išsiunčiami Norvegijoje prasikaltę ne Norvegijos piliečiai.
Taip ir parašykit, kad čia, k**va, Aušvicas, o mes dirbame kaip vergai, – plūdosi Marekas.
Giedrius tikisi, kad Nyderlanduose jam bus paprasčiau. Nors įkalinimo sąlygomis per daug skųstis vyras nelinksta. Jis sako pusmetį praleidęs Norvegijos provincijos kalėjime ir po šios Ullersmo nieko nebesibaiminantis. Na, nebent nuolat jį stebinčių koridoriaus kaimyno kauniečio Rimo akių.
Ullersmo kalėjimo departamento viršininkas Janas Arve Sunde'as sako, kad lietuviai Norvegijos kalėjime laikosi savų taisyklių. Esą, jei koks nuteistasis pasisako esąs iš Kauno iškart gali įtarti, kad jis bandys bent savo koridoriuje įvesti savo tvarką ir kitus tautiečius „pašokdinti“.
Vietnamiečiai pasiūlė „papildomų paslaugų“
Be to, prižiūrėtojas tvirtina, kad lietuviai įsigudrina net Norvegijos kalėjime gauti mobiliųjų telefonų, narkotikų, susimeistrauti ginklų.
Štai vos prieš savaitę iš vieno lietuvio J.A.Sunde'as atėmė mobilųjį. Dažniausiai kalinius tokie draudžiami daiktai pasiekia kartu su siuntiniais. Tačiau už žmogaus pagrobimą 21 metų nuteistasis norvegas Sjuras pasakoja, kad pats ne kartą yra pirkęs narkotikų ir telefonų iš pačių kalėjimo prižiūrėtojų.
„Ir tarp jų yra korumpuotų žmonių. Kokie 6-7”, – sako jis, apsidairęs, ar tuo metu jo niekas iš neklauso.
Tačiau J.A.Sunde'as tokius kaltinimus neigia. Anot jo, daugiausia visi prižiūrėtojai atrenkami labai kruopščiai ir yra pasirengę sutramdyti žiauriausius nusikaltėlius.
„Daugiausia konfliktų kyla ne dėl užsieniečių, o dėl norvegų, kurie patenka čia iš skirtingų nusikalstamų grupuočių ir tęsia čia savo žaidimus ir kivirčus“, – sako jis.
Viršininkas pripažįsta, kad pasitaiko kalėjime ir vyriškų „meilės“ istorijų. Esą anksčiau nuteistiesiems būdavo leidžiama grupėmis eiti į pirtį, tačiau vietnamiečiai ten greitai įsigudrino teikti „papildomas paslaugas“, todėl šią pramogą teko iš kalinių atimti.
Tačiau vasarą iki šiol Ullersmo kaliniai gali pliuškentis kalėjimo kieme įrengtame baseine. Niekas nežiūri ir ką jie veikia savo vienutėse. Patikrinimai vyksta, bet prieš įžengdami į pigių nakvynės namų kambarėlius primenančias kameras, prižiūrėtojai mandagiai pasibeldžia ir tik tuomet žengia vidun.
Iš išorės Ullersmo juosia tik neaukšta geležinė tvora, tačiau visi pastato langai – tik į kiemą. Šis kalėjimas iki šiol laikinais namais yra tapęs ne vienai dešimčiai lietuvių.
Nors iš pažiūros jame gyventi atrodo visai lengva, tačiau keturiasdešimtmetis lenkas Marekas lygina įkalinimo įstaigą su Aušvico koncentracijos stovykla.
„Taip ir parašykit, kad čia, k**va, Aušvicas, o mes dirbame kaip vergai“, – rusiškai beria lenkas, kas žodį įterpdamas populiariausią lenkišką keiksmą.
Jis nesako, už ką buvo nuteistas, tik pritariamai linksi, kai 21 metų norvegas Sjuras pasidalina svajone apie pirmą dieną laisvėje, per kurią bare užsisakys alaus ir pasimylės su pirma juo susižavėjusia dama.
Šiuo metu Ullersmo kali 107 nuteistieji. 15 iš jų – Lietuvos piliečiai.
15min žurnalistės kelionę apmokėjo Norvegijos karalystės ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
