„Kitos išeities nebuvo. Teko atsisakyti Lietuvos pilietybės ir priimti Norvegijos, nes futbolas yra mano didžiausia aistra, todėl likti abejinga galimybei žaisti nacionalinėje futbolo komandoje, tiesiog negalėjau“, – sako penkiolikmetė vartininkė.
Norvegija – svajonių šalis
– Rugile, kaip susidėliojo aplinkybės, kad teko palikti Lietuvą ir išvykti gyventi į Norvegiją?
– Pirmiausia į Norvegiją išvyko tėtis, ir taip jau susiklostė aplinkybės, kad ir mes kartu su mama atvykome čia. Buvau labai jaunutė, tad sprendimą gyventi čia priėmė tėvai.
– Ar nebuvo baisu palikti gimtąją šalį ir apsigyventi svetur?
– Nebuvo, nes, kaip ir minėjau, buvau dar labai jauna, kad susivokčiau, kaip viskas pasikeis.
– Iki tol teko lankytis Norvegijoje?
– Du kartus per metus atostogų metu atvykdavome čia aplankyti tėčio. Kol galiausiai tėvai priėmė sprendimą čia apsigyventi.
– Kiek metukų tau buvo, kai pirmą kartą išvykai į Norvegiją? Atsimeni, kokį įspūdį tąkart tau paliko ši šalis?
– Norvegijoje pirmą kartą apsilankiau būdama ketverių. Ši šalis man nuo pat pradžių patiko. Nors ir nemokėjau kalbos, bet draugų atsirado greitai (šypsosi).
Mane, kaip vaiką, iškart sužavėjo kalnų aukštumas, vandenų begalybė, plaukiojimas fjorduose, žvejojimas su tėčiu. Tuo metu, mano vaiko akimis, Norvegija man pasirodė svajonių šalis (šypsosi).
Švietimo sistema priimtinesnė
– Rugile, atvykusi į Norvegiją, turėjai pradėti lankyti mokyklą. Ar sunku buvo prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujų žmonių?
– Lietuvoje baigiau tris klases, o kai atvykau į Norvegiją, mane iš karto perkėlė į penktą klasę. Taigi, ketvirtokė taip ir nebuvau (juokiasi).
Pradėjusi lankyti mokyklą, turėjau susirasti ir naujų draugų, tad su bendraamžiais bandydavau bendrauti anglų kalba, o jie mane tuos pačius žodžius mokė tarti norvegiškai. Taip pat ir mokykloje kiekvieną dieną girdėdavau aplinkinius kalbant norvegiškai, ir štai nepraėjus nė vieneriems metams, kuo puikiausiai galėjau laisvai bendrauti su draugais norvegų kalba. Tiesa, dabar viskas atvirkščiai – sunkiau kalbėti lietuviškai (šypsosi).
– Ar atsimeni pirmuosius žodžius, kuriuos išmokai norvegiškai? Kokie jie buvo?
– Pirmuosius norvegiškus žodžius pradėjau sakyti jau būdama penkerių, kai pirmą kartą atvykau pas tėtį atostogų, bet kokie tie žodžiai buvo, tai tikrai nepamenu (šypteli).
– Kaip norvegai bendraamžiai priėmė tave? Daugiau lietuvių tave supančioje aplinkoje nebuvo?
– Daugiau lietuvių nebuvo, tačiau negaliu skųstis, nes norvegai mane priėmė išties draugiškai. Noriai man padėjo greičiau pažintį norvegų kalbą ir kultūrą, dažnai kviesdavosi po pamokų kartu pažaisti. Nors gerai jų kalbos ir nemokėjau, tačiau tai nebuvo trikdis bendrauti su jais.
– Rugile, ar pastebi Norvegijos ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumus? Kuri tau pačiai yra priimtinesnė?
– Žinoma, jog švietimo sistema Norvegijoje man atrodo ne tik patrauklesnė, bet ir priimtinesnė. Čia kiekvienoje klasėje mokytojas turi asistentų, kurie jiems padeda. Čia nei vienas iš klasės neišeina galvoje pasilikdamas kokį nors klaustuką. Mes, mokiniai, visada esame išgirsti. Jeigu darydamas namų darbus, kažko nesupratai, tu niekada neliksi blogai įvertintas, mokytojas su mielu noru kiekvienam padės išspręsti iškilusius klausimus.
Tiesa, taip pat čia mokytojai dažnai rengia individualius susitikimus su tėvais. Aptaria mokymosi dalykus, vaiko elgesį, vaiko galimybes ir panašiai.
Pirmuosius norvegiškus žodžius pradėjau sakyti jau būdama penkerių, kai pirmą kartą atvykau pas tėtį atostogų, bet kokie tie žodžiai buvo, tai tikrai nepamenu.
Beje, Norvegijos mokyklose moksleivių tėveliams nereikia pirkti jokių pratybų, netgi pieštukų ir rašyklių nereikia. Viską moksleiviams duoda mokykla.
– Norvegijoje gyveni jau daugiau nei penkerius metus. Kaip dabar jautiesi šioje šalyje?
– Čia jaučiuosi nepaprastai gerai (šypsosi). Čia mano šeima, čia mano draugai. Visas mano gyvenimas verda čia. Esu labai laiminga, turėdama galimybę čia gyventi.
– Ar dar jauti ilgesį Lietuvai?
– Į Lietuvą sugrįžtu tik kelioms savaitėms vasaros laikotarpiu. Gyvendama Norvegijoje pasiilgstu tik močiučių ir draugų. Tačiau ilgesio Lietuvai jau nebejaučiu...
Iš puolėjos į vartininkės poziciją
– Rugile, šiuo metu didžiausia tavo gyvenimo aistra – futbolas. Papasakok, kaip susidomėjai šia sporto šaka?
– Futbolu susidomėjau visai atsitiktinai. Per kūno kultūros pamokas žaisdavome futbolą, tada mokytojai pakvietė mane lankyti futbolo treniruotes. Treniruotė po treniruotės ir turiu tai, ką turiu. Aš pati nuolat save raginau žaisti bei tobulėti, kol galiausiai treneriai iš miesto manimi susidomėjo.
– Iš pradžių buvai puolėja, kodėl vėliau perėjai į vartininkės poziciją?
– Būdama puolėjos pozicijoje vienų varžybų metu patyriau kelio traumą. Vėliau, kai mano koja pagijo, treneris mane pastatė vartuose. Ir man tai labai patiko! Nuo tada aš žaidžiu vartininkės pozicijoje, kas man nepaprastai patinka!
Nuo šiol – Norvegijos pilietė
– Visai neseniai patekai nacionalinę merginų futbolo komandą. Sveikinu! Tačiau tam, kad čia būtum, tau teko atsisakyti Lietuvos pilietybės ir priimti Norvegijos. Kaip dėl to jautiesi?
– Ačiū (šypsosi). Džiaugiuosi, kad mano įdėtas darbas, bet ir talentas neliko nepastebėtas.
Papuolus į nacionalinę futbolo komandą, treneris pranešė, kad privalu turėti Norvegijos pilietybę – be jos nacionalinėje komandoje žaisti negalėsiu. Na, kadangi Lietuvoje dvi pilietybės negalimos, priešingai nei Norvegijoje, teko atsisakyti gimtosios pilietybės tam, kad galėčiau siekti savo gyvenimo tikslų.
Aš pati nuolat save raginau žaisti bei tobulėti, kol galiausiai treneriai iš miesto manimi susidomėjo.
Negaliu sakyti, kad buvo gaila atsisakyti Lietuvos pilietybės, tačiau negaliu sakyti, kad ir negaila. Tiesiog šioje susidariusioje situacijoje galutinį mano sprendimą nulėmė lietuviški įstatymai... Manau, jog aš ne pirma, ir tikrai ne paskutinė, kuri atsisakė gimtosios pilietybės.
– Buvo dvejonių atsisakyti Lietuvos ir priimti Norvegijos pilietybę ar ne?
– Nebuvo jokių dvejonių. Tiesiog kai sužinojau, kad neįmanoma turėti jų abiejų, kitokio sprendimo ir negalėjau priimti. Dabar esu Norvegijos pilietė. Esu laiminga patekusi į šią komandą ir tikiu, jog nuo čia mažais žingsneliais imsiu siekti savo užsibrėžtų tikslų.
– Kokia šiuo klausimu buvo tavo šeimos nuomonė?
– Įsigilinus į įstatymus ir supratus, jog kitaip nebus, mano šeima mane palaikė. Jie niekada negriovė mano svajonių, priešingai, savo palaikymu padeda jas įgyvendinti.
Šeima yra mano didžiausia palaikymo komanda, kartu su manimi jie – visur ir visada. Esu dėkinga jiems už investicijas, už moralinę, ir materialinę visokeriopą pagalbą. Šeimos palaikymas bei besąlygiškas tikėjimas manimi mane veda tik pirmyn. Šeima – mano variklis (šypsosi).
– O kaip jautiesi, Rugile, širdyje? Lietuvė ar visgi norvegė?
– Širdyje esu ir būsiu lietuvė, tačiau... Kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo jos. Kaip bebūtų gaila, bet tai tiesa. Sunku aiškiai dėlioti lietuviškai mintis, o jau rašyti... Aš jau ir svajoju, ir galvoju norvegiškai…
Pirmoji meilė – futbolas
– Daug kalbi apie svajones, užsibrėžtus tikslus. Kokie jie?
– Neabejotinai mano ateities planai yra susiję su sportininkės karjera. Noriu žaisti futbolą tol, kol jėgos ir sveikata tam leis. Tačiau baigusi mokyklą ketinu baigti teisę.
– O kaip sportininkė turi dar daug kur tobulėti?
– (šypsosi) Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, tačiau ribų tobulėjimui niekada nebus.
– Norvegijos žiniasklaida apie tave rašo nuolat. Papasakok, mums, lietuviams, už ką šioje šalyje jau buvai apdovanota?
– Už talentą futbole buvau 5000 kronų premija; šią vasarą už talentą gavau dar 10 000 kronų premiją. Nuolatos sparčiu žingsniu ėjau pirmyn, kad turėčiau tai, ką dabar turiu. Tačiau kol kas didžiausias mano laimėjimas, kad papuoliau į nacionalinę merginų komandą. Nepaprastai džiaugiuosi, kad visi mano asmeniniai pasiekimai susidėjo į vieną bendrą visumą ir dabar galiu džiaugtis būdama Norvegijos nacionalinės merginų komandos vartininke!
Šeima yra mano didžiausia palaikymo komanda, kartu su manimi jie – visur ir visada.
– Be futbolo niekur kitur savęs neįsivaizduoji?
– Futbolas – mano pirmoji meilė (šypsosi). Manau, tai viską ir pasako.
– Beje, įdomu, kaip šią tavo aistrą sportui iš pradžių vertino tėvai?
– Pradžioje nei tėvų, nei sesers futbolas kaip sporto šaka nežavėjo (juokiasi). Jie manė, kad tai labiau berniukams tinkamas sportas ir kad viskas yra laikina. Bet neilgai trukus įrodyčiau, jog futbolas yra mano aistra, jam atiduodu visą save. Visi mano mane tik palaiko ir džiaugiasi mano pasiekimais.
– Įdomu tai, kad kartais žaidi ir vaikinų komandoje.
– Kartais jiems reikia mano pagalbos (šypsosi). Be to, žaidžiu už vaikinų komandą, nes ten yra didesnis krūvis nei merginų komandoje.
– Niekada nekilo minčių viską mesti?
– Kasdien treniruojuosi mažiausiai tris valandas. Būna, žinoma, kad pavargstu, tačiau noras tobulėti yra daug stipresnis.
Be futbolo turiu ir kitokių pomėgių. Mėgstu žaisti rankinį ir šokti. Tačiau vis tiek dažniausiai grįžusi iš mokyklos einu su draugais i futbolo aikštelę (juokiasi).
– Turi svajonę, Rugile?
– Didžiausia mano svajonė – būti geriausia pasaulio vartininke (šypsosi).
– Linkiu tau, kad ši svajonė išsipildytų!
