Sociologės M.Nadim tyrimų laukas apima lyčių lygybę, imigrantų integraciją, žodžio laisvės klausimus. Kartu su kolegomis ji paskelbė tyrimus apie neapykantos kalbos kilmę ir paplitimą, neapykantos kalbą brėžiant ribą tarp žodžio laisvės ir baudžiamosios teisės normų.
– Kokia apimtimi Norvegijos gyventojai susiduria su internetine neapykantos kalba?
– Kai žmonių klausiame, ar jie susiduria su neapykantos kalba internete, teigiamai atsako apie 7–10 proc. Galima kelti klausimą, ar šis skaičius yra didelis, tačiau mes niekada neakcentuojame skaitinės išraiškos. Mums daug įdomiau, kaip neapykantos kalbą patiria skirtingos socialinės grupės.
Apklausose yra daugybė faktorių, kurie gali nulemti galutinį atsakiusiųjų pasiskirstymą. Pavyzdžiui, kokie žodžiai naudojami klausimuose. Mes nežinome, kaip žmonės supranta neapykantos kalbos koncepciją. Priešingai nei anglakalbėje erdvėje, Norvegijoje tai nėra nusistovėjęs terminas.
Kai uždavėme klausimą, ar internete respondentai yra pastebėję neapykantos kalbą, teigiamai atsakiusių dalis išaugo iki 70–80 proc. Vienas galimų to paaiškinimų: gana įprasta matyti neapykantos kalbos apraiškas, tačiau ne taip dažnai žmonės su ja susiduria tiesiogiai.
– Kurios grupės, atsižvelgiant į jūsų tyrimus, dažniausiai susiduria su neapykantos kalba?
– Kai respondentų klausiame, ar jie patyrė neapykantos kalbą, nepasakyčiau, kad moterys, palyginus su vyrais, teigiamai atsako dažniau. Bet kai teiraujamės, į ką neapykantos žinutė buvo nukreipta, pastebime skirtumus. Moterys teigia, kad yra puolamos dėl to, kas jos yra (pavyzdžiui, savo lyties), o vyrai sakė esantys puolami dėl nuomonės ar politinės pozicijos. Nors vyrų patirtys yra nemalonios, tokie internetiniai pasisakymai nepatenka į tradicinį neapykantos kalbos apibrėžimą.
Panašią tendenciją pastebime apklausdami etnines ar religines mažumas. Šių grupių atstovai nebūtinai dažniau teigs susiduriantys su neapykantos kalba. Tačiau neapykantos žinutės yra nukreiptos į jų tapatybę, todėl pasekmės daug žalingesnės.
Kai kurios grupės apklausose yra nepakankamai reprezentuojamos, todėl kartais sunku surinkti tikslius duomenis (pavyzdžiui, apie religines ar etnines mažumas). Tačiau LGBT bendruomenės patirtys yra gana neblogai dokumentuotos. Akivaizdu, kad šie žmonės su neapykantos kalba susiduria daug dažniau nei didžioji visuomenės dalis.
– Jūs ir jūsų kolegos kėlėte hipotezę, kad žmonės, kurie sulaukia neapykantos ar neigiamų komentarų apie savo tapatybę, yra atgrasomi nuo tolimesnio dalyvavimo viešosiose diskusijose. Ar yra duomenų, patvirtinančių šį teiginį?
– Atlikdami tyrimą norėjome išsiaiškinti, kokias pasekmes gali sukelti neapykantos kalba, aiškinomės, ar neapykantos kalba gali apriboti žodžio laisvę. T. y., ar jos paplitimas turi įtakos tam, jog žmonės tampa atsargesni reikšdami savo nuomonę.
Reikšminga mažuma tų, kurie patvirtino susidūrę su neapykantos kalba, teigė sulaukę tokių pasekmių. Nėra taip, kad visi asmenys, į kuriuos nukreipiama neapykantos kalba, yra užtildomi ar tampa atsargesni reikšdami savo nuomonę, tačiau kai kurie žmonės tikrai atsitraukia. Moterys, LGBT asmenys, etninės ir religinės bendruomenės tokias atgrasančias pasekmes įvardija dažniau. Neapykantos kalba gali būti ypač gąsdinanti ir žalinga, kadangi tokie komentarai primena, jog žmonės yra pažeidžiami dėl savo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Pavyzdžiui, moteris į neapykantos komentarą gali reaguoti kitaip nei vyras, nes ji su savimi „nešiojasi“ žinojimą, ką patiria kitos moterys. Ir, žvelgiant iš žodžio laisvės perspektyvos, tokia tendencija yra problemiška. Kai kurios visuomenės grupės yra sistemiškai gąsdinamos nedalyvauti viešai svarstant įvairius klausimus.
– Neapykanta kokiai nors socialiniai grupei yra stiprus motyvas ją išreikšti. Kas dar skatina žmones internete viešai kurstyti neapykanta prieš kitus?
– Kaip vieną iš motyvacijos tipų įvardyčiau ideologinius ar politinius įsitikinimus. Tai nebūtinai yra neapykanta, nukreipta į pačią socialinę grupę, tai – ideologinė pozicija, kurią žmonės užima jausdami didelę baimę. Taip pateisinamas agresyvus bendravimo stilius, galintis apimti ir neapykantos kalba ar asmenines atakas. Žmonės yra tarsi kare prieš didžiulę grėsmę, todėl jaučia pareigą apie šį pavojų perspėti kitus. Tokia kalbėjimo logika gali būti aptinkama bet kurioje politinio spektro pusėje. Žmones, besibaiminantys dėl rasizmo, „kovoja“ prieš rasistus ir fašistus pasitelkdami aštrią retoriką, apimančią ir neapykantos kurstymą. Asmenys, pritariantys kraštutinės dešinės idėjas, grėsme laiko imigrantus ir taip „kaunasi“ prieš imigraciją.
Kitas motyvas, paskatinantis žmones reikšti neapykantą, yra įsitikinimas, kad jie dalijasi žiniomis. Tokie komentatoriai, pavyzdžiui, tikintys konspiracijos teorijomis, savo žodžių nelaiko įžeidžiais, jiems tai – „neutralūs faktai“. Asmenys tiki besidalijantys informacija, nors tokie „faktai“ gali būti traktuotini kaip neapykantos kalba.
