Tačiau Norvegijoje gyvenantys ir problemų dėl vaikų priežiūros turintys lietuviai skundžiasi, kad Norvegijos tarnybos priimdamos sprendimus dėl jų vaikų perdavimo laikinai ar nuolatinei globai nė nepaklausia, ar yra giminaičių, kurie galėtų pasirūpinti jų atžalomis.
Štai Gražinos Leščinskienės mama, jos sūnaus Gabrieliaus močiutė, dar pernai pradėjo kovą dėl anūko, kuris šiuo metu gyvena pas laikinus globėjus Norvegijoje. Močiutė įsitikinusi, kad galėtų tinkamai pasirūpinti Gabrieliumi, tačiau kol kas Norvegijos tarnybos, močiutės teigimu, ne tik nesvarstė galimybės jai suteikti globėjos statusą, bet neleidžia su anūku net bendrauti.
G.Leščinskienė rankų nenuleidžia. Ji teismui apskundė Norvegijos Miorės ir Rumsdalės apskrities komisijos sprendimą atimti iš jos motinystės teises ir uždrausti matyti sūnų.
Moteris tikisi, kad jai arba bus leista vėl auginti savo vaiką pačiai, arba bent jau bus sudaryta galimybė su juo matytis. Teismas sprendimą priims per tris savaites.
Jei jis bus neigiamas, G.Leščinskienė lauks, kol Norvegija baigs Hagos konvencijos ratifikavimo procedūras ir tuomet bandys vėl kreiptis dėl jos sūnaus globos perdavimo močiutei Lietuvoje.
Tačiau Oslo Vaikų ir šeimos gerovės tarnybos, kuri kontroliuoja penkiolika „Barnevernet“ skyrių Norvegijos sostinėje, vadovė Iben Schier van den Berg tikino, kad vaiką giminėms Lietuvoje buvo įmanoma perduoti dar iki Hagos konvencijos ratifikavimo.
Įstatymai ieškoti giminių Lietuvoje neleidžia
Teisiškai tai padaryti sunku, nes Norvegija nėra įsipareigojusi kilmės šalies informuoti apie sudėtingoje situacijoje atsidūrusius jos mažamečius piliečius, tačiau I.S.Berg pabrėžia, jog vaikų teisių tarnybos visuomet ieško vaikui naudingiausio sprendimo.
Jos teigimu, iki šiol yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai tėvų globos Norvegijoje netekęs vaikas būdavo perduodamas artimiesiems jo kilmės šalyje.
Jeigu vieną kartą vaikas pamatė tėvus mušantis tarpusavyje, tai tikrai nereiškia, kad iškart vaiką paims, bet tėvų būtinai paklaus, kas atsitiko.
„Pati anksčiau dirbdama tiesiogiai su šeimomis esu turėjusi bylą, kur prieš berniuką tėvas smurtavo, o galiausiai išvis išvyko iš šalies ir vaiką paliko čia vieną.
Žinoma, nebuvo jokios priežasties tam vaikui likti Norvegijoje. Čia jis neturėjo nei šeimos, nei saitų, nes jis čia atvyko tik todėl, kad jo tėvas atvyko čia dirbti.
Tuomet mes dirbome su to vaiko kilmės šalimi. Aukščiausiu lygmeniu per ambasadą susiderinome, kad vaikas grįžtų pas gimines toje šalyje. Manau, kad tai teisinga vaiko atžvilgiu. Nėra jokio reikalo jam augti Norvegijoje pas globėjus. Žinoma, jam geriausia grįžti namo. Tačiau turi būti teisinis kelias tokius vaikus sugrąžinti“, – aiškino I.S.Berg.
Specialistė pripažįsta, kad iki šiol sprendimus tokiose bylose labiausiai apsunkindavo tai, kad teisiškai bendradarbiauti su užsienio valstybėmis Norvegija neprivalo.
Dar sunkiau, pasak jos, tokiu atveju atsakyti, ar vaikas kilmės šalyje bus prižiūrimas tinkamai. „Barnevernet“ įsipareigoja stebėti vaiko gyvenimą po to, kai jis atitenka globėjams ir tampa teisiškai atsakinga už jo gerovę, todėl sprendimai perduoti vaiką į kitą valstybę iki šiol būdavo labai reti.
Ar jų padaugės po Hagos konvencijos ratifikavimo, ji negalėjo atsakyti. To nežinojo ir Norvegijos regionų apskričių komisijų kontrolierė Pernille Pettersen Smith. Anot jos, kol kas pastebima, kad atsiras daugiau galimybių bendradarbiauti su socialinės rūpybos institucijomis užsienyje, tačiau kaip tas bendradarbiavimas veiks, dar visiškai neaišku.
Praėjusią savaitę papasakoti, kaip veikia Lietuvos institucijos ir kaip Norvegija galėtų su jomis bendradarbiauti, į Oslą vyko Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis.
Vaiko nuomonė – labai svarbi
Pagal dabar galiojančios įstatymus Norvegijoje visi vaikai, nepaisant jų kilmės šalies, yra traktuojami vienodai. Jiems taikomi visi tie patys teisės aktai, kaip ir mažamečiams Norvegijos piliečiams.
Penkiolika „Barnevernet“ skyrių Osle prižiūrinčios tarnybos vadovė dar kartą pabrėžia, kad niekada nebūna taip, jog vaikas iš šeimos paimamas be rimtos priežasties.
Pasak jos, dažniausiai pirma informacija apie netinkamas vaikui augti sąlygas „Barnevernet“ pasiekia iš mokyklų, medikų, kaimynų. Neretai apie blogas patirtis prabyla ir patys vaikai.
Tuomet „Barnevernet“ specialistai imasi tyrimo. Psichologai pasikalba su vaiku, tuo pačiu metu susitikti pakviečiami jo tėvai, apklausiami mokytojai, auklėtojai ir gydytojai. Tyrimas gali trukti kelias savaites. Po to šeimai gali būti pasiūloma pagalba, arba gali būti priimamas sprendimas dėl vaiko kreiptis į šeimos teismo atitikmenį – vieną iš dvylikos Norvegijos regionų apskrities komisijų.
Jei specialistams kyla įtarimų, kad vaiko gyvybei ar sveikatai gresia rimtas pavojus, vaikas gali būti iškart paimamas iš šeimos padedant policijai. Tačiau net ir tokį skubų „Barnevernet“ sprendimą per dvi paras turi patvirtinti arba panaikinti regiono apskrities komisija.
Komisijų sprendimą galima skųsti teismams. Taip pat galima kas metus kreiptis į komisiją, kad sprendimas būtų peržiūrėtas. Tiesa, jei po sprendimo išvyksite gyventi į kitą šalį, įtikinti Norvegiją, kad esate geri tėvai, jau greičiausiai nepavyks, nes jūsų šeimos jie stebėti negalės.
Nė vieni tėvai nėra tobuli. Tačiau jie turi užtikrinti normalią rūpybą vaiku.
Kaip aiškino šių komisijų darbą prižiūrinti kontrolierė Pernille Pettersen Smith, šios komisijos priimdamos sprendimą išklauso visas puses, atsižvelgia į paties vaiko nuomonę ir nusprendžia, ar šeimai reikia teikti pagalbą, ar vaikui toliau gyventi su tėvais yra nebesaugu.
2014 metais regionų komisijos apsvarstė 1797 bylas. Iš jų 710 nukeliavo į aukštesnįjį teismą, nes tėvai skundė komisijos priimtą sprendimą. 837 bylos buvo nutrauktos. Kiek komisijų sprendimų aukštesni teismai pakeičia, duomenų gauti nepavyko.
Be to, šie skaičiai neparodo, kiek konkrečiai vaikų pernai buvo paimti iš tėvų. Neretai vienoje byloje sprendžiamas ne vieno vaiko likimas. Kardinalaus sprendimo – tėvystės teisių apribojimo imamasi tik kas penktoje byloje.
P.Pettersen Smith tikina, kad norvegai tėvai daugiausia nemalonės sulaukia dėl to, kad vartoja narkotikus. Tuo tarpu Norvegijoje gyvenančių kitataučių tėvų galimybės auginti vaikus dažniausiai sukelia abejones dėl smurto prieš vaikus arba tarpusavyje.
Dėl tuščio šaldytuvo neatima
Kaip pastebi komisijų darbe dalyvaujantis teisininkas Aaro Magnusas, vaikai atimami tik tuomet, jei situacija yra labai rimta.
„Nė vieni tėvai nėra tobuli. Tačiau jie turi užtikrinti normalią rūpybą vaiku“, – sakė jis.
Oslo Vaikų ir šeimos gerovės tarnybos darbuotoja Trude Vagstein pridūrė, kad iš tėvų Norvegijoje nesitikima, kad namuose šaldytuvas visada bus prikimštas, kad jie niekada neužpyks, niekada nepraras kontrolės, tačiau tam yra griežta riba. „Ir Norvegijoje ta riba yra smūgis“, – pabrėžė ji.
Įstatymuose numatyta, kad vaikui geriausia augti biologinėje šeimoje.
Tačiau net ir sudavus vaikui ir apie tai sužinojus tarnyboms T.Vagstein siūlo verčiau apie tai prisipažinti nei meluoti ir slėpti.
„Yra daug programų ir mes galime tėvams padėti, jei jie nori keistis. tai nereiškia, kad prisipažinę jie iškart praras vaikus, nes įstatymuose numatyta, kad vaikui geriausia augti biologinėje šeimoje“, – sakė T.Vagstein.
Tačiau I.S.Berg sakė, kad nuoširdžių tėvų per savo karjerą sutiko labai mažai. „Dažniausiai pirma reakcija būdavo neigimas ir kaltinimas, kad vaikas meluoja“, – atsiminė ji.
Pasak pašnekovės dažniausiai tėvai, kurie netenka vaikų ne tik juos mušė, bet turėjo priklausomybių nuo narkotikų ar alkoholio, turėjo psichikos sveikatos sutrikimų arba taip pykdavosi tarpusavyje, kad vaikas tapdavo kivirčų įkaitu.
Ne visi sprendimai lengvi
Teisininkas A.Magnusas sako, kad jam asmeniškai sunkiausia priimti sprendimus tuomet, kai patys vaikai išreiškia norą toliau gyventi su smurtaujančiais tėvais, nors surinkti įrodymai leidžia manyti, kad jiems gali grėsti realus pavojus.
Kaip teigia Oslo Vaikų ir šeimos gerovės tarnybos vadovė I.S.Berg, vien Osle pagalba kasmet teikiama apie 5,5 tūkst. vaikų. Tuo tarpu iš tėvų namų iškraustyti dėl pavojingų sąlygų tenka tik apie 40 vaikų kasmet.
Visais atvejais, gavus pirmųjų užuominų, kad mažametis gali būti skriaudžiamas, pirmiausia kalbamasi su pačiu vaiku. Iškart apklausiami ir tėvai bei žiūrima, kaip skiriasi jų versijos. Tyrimas pradedamas visada, jei kyla bent menkiausių įtarimų, kad vaikas gali būti mušamas.
I.S.Berg pasakoja, kad pasitaiko atvejų, kai vaikai meluoja buvę mušti, nes kažkodėl nori tėvams atkeršyti. Tokius atvejus nesunkiai atskiria psichologai. Tuo tarpu tėvai neretai bando nuslėpti blogą savo elgesį arba aiškina, kad nesusivaldė tik tą vienintelį kartą.
„Jeigu vieną kartą vaikas pamatė tėvus mušantis tarpusavyje, tai tikrai nereiškia, kad iškart vaiką paims, bet tėvų būtinai paklaus, kas atsitiko. Kai kuriems net nereikės pagalbos susitvarkyti, nes jie nuoširdžiai išgyvens ir pripažins klydę, imsis savo elgesį keisti patys. Tačiau kai kada prireiks kur kas griežtesnių sprendimų“, – sakė ji.
Tačiau specialistė pažymi, kad sprendimo niekada nepriima vienas vienintelis asmuo. „Kartais bylos būna labai aiškios. Nėra nė klausimo, ar tai įvyko ar ne. Tačiau kartais negali būti iki galo užtikrintas. Jauti, kad kažkas slepiama, kažkas lieka nepasakyta, kad reikia ilgesnių pokalbių su vaikais ir tėvais. Taip pat reikia paklausti mokytojų, medikų“, – teigė pašnekovė.
Ji pripažino, kad kartais labai sunku apsispręsti, ar tikrai reikia vaiką paimti, ar šeimai pakaks teikti kitokią pagalbą. „Bet kokiu atveju turi būti visiškai užtikrintas, kad priėmei teisingą sprendimą, nes jį reiks apginti teisme“, – pabrėžė moteris.
Tuo tarpu palikti vaikus rizikingoje aplinkoje taip pat labai rizikinga, nes jis gali būti toliau mušamas, o „Barnevernet“ bus apkaltinta neatlikusi savo pareigų ir neapsaugojusi vaiko.
„Žinau atvejų, kai vaikas buvo grąžinamas ir grąžinamas į šeimą, kuri vis smurtavo. Nes mokymasis užtrunka. Tačiau ar tai tikrai buvo teisinga leisti tėvams mokytis karts nuo karto vis grįžtant prie senų įpročių, nežinau“, – svarstė I.S.Berg.
Ragina pažiūrėti kitu kampu
P.Pettersen Smith tikina, kad iki šiol komisijos daug kritikos Norvegijoje sulaukia ne dėl to, kad paima vaikus iš neatsakingų tėvų, bet dėl to, kad pastebi vaikus kenčiant gerokai pavėluotai.
„Aš suprantu, kad sprendimai paimti vaiką yra labai skaudūs. Ne tik tėvams, bet ir vaikams. Todėl jie turi būti pamatuoti, išaiškinti visoms suinteresuotoms šalims ir absoliučiai pagrįsti. Taip pat turi būti užtikrintas labai kokybiškas vertimas ir puikios teisininkų paslaugos. Ir vis dėlto kol kas daugiausia kritikos mes sulaukiame ne todėl, kad iš kažko paėmėme vaiką, o dėl to, kad reaguojame per vėlai“, – kalbėjo ji.
Pasak pašnekovės, pačioje Norvegijoje tėvams mušti vaikus uždrausta ne taip seniai – tik 1992-aisiais, todėl visai nenuostabu, kad atvykėliai iš tų šalių, kur fizinės bausmės iki šiol nėra uždraustos, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, neranda kitų būdų vaikams drausminti.
Anot jos, prieš keliasdešimt metų į smurtą prieš vaikus nereaguodavo ir norvegai.
Reiktų galvoti, kad leisdama vaikui augti su tais žmonėmis, kurie jo neskriaus, esi gera mama. Kai vaikas užaugs, vėl susitiksite, ir jūsų vaikas bus gavęs tai, ką privalo gauti kiekvienas vaikas.
„Kai aš buvau vaikas, niekas apie tai, kas vyksta šeimose, už uždarų durų, nekalbėjo. Aš turėjau draugų, kurie girdėdavo vaikus už sienos verkiant, bet nieko negalėjo padaryti. O dabar žmonės skambina vaikų teisių specialistams“, – aiškino P.Pettersen Smith.
Pašnekovė sakė suprantanti, kad bet kuriam tėvui sunku pripažinti net pačiam sau, kad jis negali tinkamai pasirūpinti tuo, ką mano mylintis labiausiai – savo atžala.
„Tačiau reiktų apie tai kalbėti. Reiktų galvoti, kad leisdama vaikui augti su tais žmonėmis, kurie jo neskriaus, esi gera mama. Kai vaikas užaugs, vėl susitiksite, ir jūsų vaikas bus gavęs tai, ką privalo gauti kiekvienas vaikas. Žinoma, gėda nemokėti pasirūpinti savo vaiku. Tačiau juk ne visi tėvai gali būti tėvai. Gal jie patys buvo mušami vaikystėje ir nemoka kitaip auklėti savo atžalų? Tai visiškai suprantama, bet Norvegijoje nebepriimtina“, – aiškino ji.
Tautybe nesidomi?
Prašoma suteikti statistinę informaciją apie tai, kiek lietuvių vaikų buvo paimta iš šeimų praėjusiais metais, P.Pettersen Smith tikino, kad jos vadovaujama tarnyba neskirsto vaikų pagal tautybes.
Tačiau vargu, ar tai yra tiesa. Anksčiau yra skelbta, kad 2013-aisiais iš lietuvių šeimų visoje Norvegijoje buvo paimta 14 vaikų.
2013 m. sausio 1 d. duomenimis, iš 5433 Norvegijoje gyvenančių, tačiau Lietuvoje gimusių vaikų pagalbos namuose prireikė 108 vaikams, iš šeimos buvo paimta 11 vaikų.
Iš 1934 Norvegijoje gimusių lietuvių vaikų, 2013 m. sausio 1 d. duomenimis, pagalbos prireikė 25 vaikams, iš šeimos paimti tik 3 vaikai.
Naujesnės statistikos, 15min nepavyko gauti.
15min žurnalistės kelionę apmokėjo Norvegijos karalystės ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
