„Mūsų kolektyvą sudaro apie pusšimtis žmonių. Savo veiklą vykdome jau 18 metų ir nesame iki šiol turėję nė vieno nutikimo darbe, kad kam nors būtų prireikę rimtos medicininės pagalbos.
Nepraėjus dviem mėnesiams po šių kursų, per pietų pertrauką sukniubo vienas iš įmonės darbuotojų. Bendradarbiai nepasimetė.
Vis dėlto pernai, kaip tik tuo pačiu metu, kai visuomenę sukrėtė žinia apie prof. L.Donskio mirtį, mūsų įmonėje vienam administracijos darbuotojui prireikė greitosios pagalbos. Tą kartą žmogus tiesiog nualpo. Kadangi pati buvau šalia, supratau, kad niekas iš mūsų nežino, ką darytume, jei situacija būtų rimtesnė. Žinojau tik tai, kad reikia skambinti ne 112, o 033“, – ėmė pasakoti vienos Vilijampolės įmonės Kaune (redakcijai pavadinimas žinomas) direktoriaus pavaduotoja.
Kursų paieškos užsitęsė
Po šio incidento viešai prisistatyti nepanorusi įmonės atstovė ilgai ieškojo, kas organizuoja pirmosios pagalbos kursus. Paieškos užsitęsė. Galiausiai ją pasiekė informacija, kad to mokoma Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje.
„Užsiregistravau jų sistemoje ir jau po poros savaičių dalyvavau kursuose, kurie vedami penktadieniais. Tąkart nuvykau su vyru ir dukra ir negalėjau patikėti, kad mokymai tokio aukšto lygio.
Slaugos padalinio vadovė Irena Dabulskienė taip išsamiai viską dėsto, neskuba ir laiko skiria tiek, kiek mes turime klausimų. Negalėjau patikėti, kad niekas iš pažįstamų apie tai nėra girdėję. Retas kuris moka suteikti profesionalią pirmąją pagalbą, o kursuose sėdime tik keturiese. O jie juk ir nemokami. Taigi kitą dieną jau registravau įmonės darbuotojus. Kolektyvas suteikti pirmąją pagalbą mokėsi šių metų pradžioje“, – patikino moteris.
Ir mokėsi ne veltui. Nepraėjus dviem mėnesiams po šių kursų, per pietų pertrauką sukniubo vienas iš įmonės darbuotojų. Bendradarbiai nepasimetė. Tą pačią sekundę arčiausiai jo buvusios kolegės ėmė jį gaivinti. Greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerė diktavo nurodymus telefonu, ramino, padėjo darbuotojoms susiorientuoti kritiniu momentu.
„Gaivinti teko pasikeičiant keturiems žmonėms, nes tai iš tiesų labai nelengva. Greitoji atlėkė po 4 minučių, tačiau žmogus, ištiktas komos, sunkaus infarkto, nekvėpuojantis, vargu ar būtų sulaukęs medikų pagalbos.
Vėliau Kauno klinikų medikai minėjo, kad suteikta pirmoji pagalba buvo labai profesionali. O to nebūtų buvę be minėtų kursų. Darbuotojai nebūtų žinoję net nuo ko pradėti. Labai džiaugiamės, kad atradome tuos kursus ankščiau, nei nutiko ši nelaimė, kad įgytos žinios padėjo išgelbėti kolegos gyvybę. Dabar visi jaučiamės saugesni darbe“, – teigė kaunietė.
Nori paskatinti ir kitus
Į 15min besikreipusios įmonės atstovė tikisi, jog jų istorija paskatins ir kitus darbdavius susimąstyti. Jai norisi, kad žmonės sužinotų, jog egzistuoja tokie nemokami, įdomūs ir visiems prieinami kursai.
Nemaniau, kad mano pasėta sėkla taip puikiai sudygs. Vien pernai teko mokyti per 3 000 žmonių, – teigė mokymus vedanti Irena Dabulskienė.
„Mūsų įmonė ar jos istorija čia nėra svarbiausia“, – kodėl nori išlikti paslaptyje, paaiškino ji.
Moteris itin dėkinga Irenai Dabulskienei. Tokių žmonių dėka, pasak jos, galima mažinti beprasmių mirčių skaičių. Tokių mirčių, kaip gerbiamo prof. L.Donskio, kai abejinga ir neišprususi visuomenė palieka žmogų be pirmosios pagalbos.
„Pagalvokime, kiek valandų praleidžiame darbe, kiek žmonių mus kasdien supa. Kas, jei man kas nutiks? Kas, jei kolegai kokia nelaimė? Ar žinotume, ką daryti? Ar išdrįstume?“, – retoriškai paklausė ji.
Per metus išmokė 3 000 žmonių
„Nemaniau, kad mano pasėta sėkla taip puikiai sudygs. Vien pernai teko mokyti per 3 000 žmonių. Nors oficialiai tam skirti tik penktadieniai, užimtumas toks didelis, kad tenka darbuotis ir kitu metu. Iki pat šių metų birželio visos valandos užimtos. Yra užsirašiusiųjų net ir rugsėjį“, – pakalbinta džiaugėsi penkerius metus pirmosios pagalbos mokymus vedanti Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties Slaugos padalinio vadovė I.Dabulskienė.
Ji paruošusi ir informaciją, kaip atpažinti smurto prieš vaikus atvejus. Taip pat yra sudariusi ir atskirą mokymų programą darželinukams.
„Turime pavyzdžių, kai išmokyti vaikai vėliau išgelbsti gyvybes. Vienas mažametis paskambino į greitąją, kai močiutę ištiko nelaimė. Kitas vaikas nepasimetė, kai grįžęs į namus sukniubo jo tėvelis. Mokome, kaip atskirti nualpimą nuo klinikinės mirties, dalinį nuo visiško užspringimo, ką daryti traumos, nudegimų atveju, kaip tinkamai stabdyti kraujavimą.
Dažnai mokymai užsitęsia, nes kursų dalyviai turi daugybę klausimų. Ypač tėveliai dėl savo vaikų. Pvz., klausia, kaip išvalyti vaikui nosį, juk iki trijų mėnesių amžiaus kūdikiai kvėpuoja tik per nosį, tad ši informacija labai svarbi. Nesiskirstome tol, kol yra klausimų“, – šyptelėjo pašnekovė.
Penktadienių mokymai, kurie trunka apie 4 valandas, suskirstyti į dvi pamainas po 20–24 asmenis. Paklausta, ar Kaune dar kas nors organizuoja nemokamus pirmosios pagalbos kursus, moteris papurtė galvą.
Atgaivinti 86 pacientai
Pasak nuo 1971-ųjų Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbančios pašnekovės, pernai su artimųjų pagalba atgaivinti 86 pacientai. Jei ne jie, atvykę medikai jau nebūtų niekuo padėję. Smegenų mirtis prasideda 4–6 minutę, smegenys visiškai miršta po 10-ties.
Pernai su artimųjų pagalba atgaivinti 86 pacientai. Jei ne jie, atvykę medikai jau nebūtų niekuo padėję.
Moteris prisiminė ir minėtą konkretų atvejį, kai prieš keletą savaičių vienoje Vilijampolės įmonėje vyrą ištiko klinikinė mirtis. Pasak jos, nelaimės ištiktojo kolegės puikiai atliko savo vaidmenį – sugebėjo atkišti užsikimšusią kraujagyslę. Šiandien ligonis jaučiasi gerai ir gali būti dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Šioms darbuotojoms I.Dabulskienė netgi paruošė padėkas.
„Retai taip būna, kad nieko neverčiami žmonės užsisako mokymus. Ši kompanija buvo labai motyvuota. Suprantama, jog ištikus nelaimei, iš pradžių panikavo ir jie. Bet vėliau susivaldė. Ką patarčiau žmogui, kuris bijo kraujo ar kurį ištinka panika, kai kas nors šalia nualpsta? Pagalvoti, jog tik tu vienas gali dabar padėti. Jei manysi, kad nualpsi, tai taip ir nutiks“, – teigė I.Dabulskienė.
Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinė dirba pagal amerikiečių protokolą, o tai reiškia, kad pagalba pacientui prasideda nuo jo pranešimo apie nelaimę. Išsiuntę pajėgas, dispečeriai toliau bendrauja su pranešėju, padeda jam suteikti pirmąją pagalbą.
„Yra buvę atvejų, kad žmonės patys, kol atvyko medikai, priėmė gimdymą. Jiems telefonu padėjo dispečerinės darbuotojai“, – prisiminė daugiau nei šimtui pavaldinių vadovaujanti I.Dabulskienė.
Defibriliatoriai – ir viešose vietose
Pašnekovės teigimu, mažai kas žino, kad Kaune egzistuoja viešosios vietos, kuriose galima rasti automatinius išorinius defibriliatorius: Geležinkelio stotyje, Prisikėlimo bažnyčioje, „Akropolyje“, „Miesto sode“ Laisvės alėjoje ir „Forto dvare“, veikiančiame Rotušės aikštėje. Šiuos gyvybiškai svarbius prietaisus jau turi ir didžiosios „Maximos“, SEB bankai, Kauno sporto halė.
„Ar buvo jie panaudoti? Taip. Tačiau galiausiai jų neprireikdavo – mirtinų atvejų nepasitaikė. Automatiniai defibriliatoriai atpažįsta širdies ritmą ir supranta, kada reikia gaivinti su elektros impulsais, o kada – ne. Kartą buvo užfiksuotas paprastas nualpimas, kitą kartą – epilepsijos priepuolis. Tačiau jie veiksmingi, jei panaudojami per 3–6 minutes nuo suklupimo. Jei vieta, kurioje yra defibriliatorius, yra tolimesniu atstumu nei 3 minutės, neverta jo bėgti paimti“, – patikino I.Dabulskienė.
Kai defibriliatorius yra pajudinimas iš vietos, į Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinę išsiunčiamas perspėjantis signalas. Į įvykio vietą išsiunčiama greitoji pagalba. Prietaisai sukonstruoti taip, kad įjungus patys lietuviškai pasako, ką reikia daryti.
Pasak Slaugos padalinio vadovės, Sveikatos apsaugos ministerija jau ruošia projektą, kur ES lėšomis žadama įsigyti nemažai tokių automatinių išorinių defibriliatorių. Jie bus įrengti įvairiose susibūrimų vietose.
