Neretai kelionę pratęsia Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje – darbuotojos čia jį pažįsta iš kompiuterinio raštingumo kursų, kuriuos vyriškis baigė pernai. Šie mokslai Romualdui atvėrė platesnį langą į pasaulį: informacinėms technologijoms gabus vyras internete susiranda muzikos, filmų, kitos jį dominančios informacijos. Taip pat apsiperka: iš susitaupytų pinigų įsigijo žingsniamatį, belaidę garso kolonėlę, ausines, išmanųjį telefoną. Dar vienas svajonių pirkinys, kuriam žada taupyti – „X-boxas“.
Pokyčiai prasidėjo grupinio gyvenimo namuose
32-erių Romualdo istorija atrodo įprasta, kol nežinai visų detalių: nuo kūdikystės įvairiose globos įstaigose gyvenęs intelekto negalią turintis vyriškis ilgą laiką buvo visiškai nesavarankiškas. Pasak aplinkinių, jis visapusiškai atsiskleidė tik tuomet, kai apsigyveno Aukštelkės socialinės globos namams priklausančiuose Kelmės grupinio gyvenimo namuose (GGN).
„Atvykęs pas mus jis buvo uždaras ir sutrikęs, šlubavo net atmintis – neįsimindavo vardų, juos painiodavo. Tačiau namus primenanti aplinka (GGN įkurti privačiame name), mažesnis gyventojų skaičius (šiuo metu čia gyvena 8 žmonės) bei galimybė gauti daugiau darbuotojų dėmesio, matyt, pažadino Romualdą – jis pasikeitė. Pradėjo atsiverti“, – pasakojo Aukštelkės socialinės globos namų Kelmės GGN socialinė darbuotoja Indrė Dovidavičienė.
„Mūsų Romukas“ – taip aplinkiniai vadina Romualdą ir kviečiasi, kai prireikia pagalbos su kompiuteriu ar internetu.
„Mūsų Romukas“ – taip aplinkiniai vadina Romualdą ir kviečiasi, kai prireikia pagalbos su kompiuteriu ar internetu.
„Pas mus Romukas išmoko gamintis maistą. Kai atvažiavo – nieko nemokėjo, o dabar verda sriubas, košes, net bulvinius blynus moka paruošti ir iškepti“, – Kelmės grupinio gyvenimo namuose gyvenančio Romualdo pasiekimus vardijo čia dirbanti I.Dovidavičienė. Būtent bulviniai blynai – mėgstamiausias vyro patiekalas.
„Nuo mažens nevalgau mėsos, kažkodėl skrandžiui nepatinka. Bet aš negaliu valgyti daug bulvinių blynų – nuo jų auga svoris“, – prasitarė jis. O grupinio gyvenimo namuose dirbanti I.Dovidavičienė pridūrė, jog Romualdas labai domisi sveika mityba ir fiziniu aktyvumu.
Tvarko aplinką, kapines, galėtų ir dirbti
„Romualdo istorija yra tikras pavyzdys, kaip bendruomeninis gyvenimas pakeičia žmogaus gyvenimą“, – 15min sakė Aukštelkės socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojas socialiniams reikalams Laimonas Milinavičius. Jauną vyrą jis pažįsta seniai – prieš patekdamas į grupinio gyvenimo namus Romualdas gyveno šioje globos įstaigoje. Tačiau tuomet jis buvo vienišius.
„Patekęs į GGN jis tapo žingeidus, nebeleidžia laiko veltui. Jam teikiama pagalba priimant kasdienius sprendimus ir, galima sakyti, kad jis jau išmoko savarankiškai pasirūpinti savimi bei gyventi visavertį gyvenimą bendruomenėje. Į ką dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad dabar jis puikiai sutaria ir su Kelmės bendruomene – dažnai savarankiškai eina į miestą, biblioteką“, – teigė pašnekovas.
Pasak Kelmės grupinio gyvenimo namų socialinės darbuotojos I.Dovidavičienės, Romualdo įgūdžiai ir asmeninės savybės leistų jam įsilieti į darbo rinką, tačiau provincijoje darbdaviai retai kada nori įdarbinti negalią turinčius žmones.
„Jis puikiai dirba kaip savanoris – tvarko kapines, mūsų aplinką, parką. Labai mėgsta jaustis naudingu“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Geriausia – tarp „brolių ir seserų“
2018 m. Kauno „Arkos“ bendruomenė miesto centre pradėjo kurti grupinio gyvenimo namus – nedidelę šeimos modeliui artimą bendruomenę, kurioje namus randa intelekto negalią turintys suaugę žmonės, vadinami bičiuliais. „Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas pasakojo, kad bičiuliai, gyvendami čia drauge su asistentais, gali atsiskleisti, realizuoti savo talentus, patenkinti poreikį priimti sprendimus.
„Niekas negali pakeisti šeimos. Bet dažnai, kai suauga ir nebeturi šeimos, artimųjų, kurie jais pasirūpintų, bičiuliams yra geriausia tarp brolių ir seserų, t. y. panašaus likimo žmonių. Iš tiesų mūsų namai ir atsirado dėl to, kad vienai „Arkos“ bičiulei netekus artimųjų, ji būtų turėjusi iškeliauti į globos namus. Ieškodami sprendimo prisiminėme kitų šalių pavyzdžius – gyvenimo namus“, – sakė G.Malinauskas. Šiuo metu kartu su 2–3 asistentais „Arkos“ gyvenimo namuose nuolat gyvena 6 bičiuliai.
„Daugiau priimti negalėtume, nes mūsų namai – butas, kurį nuomojame Kauno centre“, – kalbėjo „Arkos“ bendruomenės vadovas. – „Tačiau ir kitų grupinio gyvenimo namų patirtis rodo, kad maksimalus juose gyvenančių bičiulių skaičius neturėtų viršyti 10-ies žmonių“.
Pasak jo, gyvenimo namai bičiuliams gali duoti kur kas daugiau nei didesnės globos institucijos.
„Dauguma žmonių patekę į didesnę grupę „prapuola“, ne vien bičiuliams taip nutinka. Kita vertus, mažoje bendruomenėje, kokie ir yra grupinio gyvenimo namai, lengviau atsisakyti institucinio gyvenimo, taisyklės gali būti lankstesnės, tvarka – ne tokia griežta. Pas mus bičiuliai labai daug sprendimų priima patys – žinoma, kartu su asistentais. Tačiau ir jie dalyvauja. Tai svarbu, tačiau didesnėse institucijose ne visuomet įmanoma“, – savo nuomonę išsakė G. Malinauskas.
Dar vienas skirtumas, dėl kurio bičiuliams gera gyventi bendruose namuose – santykiai. „Jiems labai svarbi draugystė, pats santykis. Labai dažnai bendravimą su nauju žmogumi bičiulis pradeda klausimu: „Ar būsi mano draugas?“ Užsimezgus santykiui, bendravimas visai kitoks“, – pasakojo pašnekovas. Jo teigimu, iki šiol visi „Arkos“ įkurtuose gyvenimo namuose įsikūrę bičiuliai vieni kitus laikė broliais ir seserimis, t. y. palaikė tik platoniškus santykius.
Jiems labai svarbi draugystė, pats santykis.
Kas būtų, jei gimtų meilė? „Jiems tektų paaiškinti, kad tokiu atveju turės gyventi savarankiškai. Na, o mes, bendruomenė, jiems padėtume “, – patikino „Arkos“ bendruomenės vadovas.
Ne institucija, bet tikri namai
Lietuvoje jau veikia per 30 grupinių gyvenimo namų, kuriuose gyvena intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės. Prieš patekdami į grupinio gyvenimo namus šie žmonės gyveno didelėse globos institucijose, labiau primenančiose ligonines ar internatus nei namus.
„Gyvenimas grupiniuose namuose nuo gyvenimo globos institucijose akivaizdžiai skiriasi ir gyvenimo sąlygomis, ir galimybėmis, padedančiomis negalią turintiems asmenims tapti bendruomenės nariais ir nelikti jos užribyje“, – sakė Institucinės globos pertvarkos ekspertas Gytis Baltrūnas.
Pasak jo, grupinio gyvenimo namai yra tikri namai, kuriuose gyvenama lyg šeimoje. Čia, skirtingai nei institucijoje, nėra griežtos dienotvarkės, galima valgyti ir miegoti kada norisi, o ne kada numatyta, galima pasiimti maisto iš šaldytuvo ar pasigaminti pačiam, daiktai – antklodė, puodelis, kilimas – čia yra asmeniniai, o ne valdiški, čia galima auginti gėles, o kai kur net naminius gyvūnus, – atrodo smulkmenos – bet, vargu, ar įprastas negalios neturinčių žmonių gyvenimas gali būti įsivaizduojamas be jų.
Grupinio gyvenimo namai yra tikri namai, kuriuose gyvenama lyg šeimoje.
„Globos namuose vyrauja institucinė kultūra, kuri pasižymi socialiniu ir teritoriniu nuotoliu, griežta dienos rutina, grupine priežiūra. Be to, ten teikiama perteklinė pagalba, kuri riboja žmonių savarankiškumą, kai daug ką už gyventojus padaro personalas. Siekiama, kad gyvenant bendruomenėje veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose nebeliktų šių institucinių atributų ir žmonės su negalia galėtų būti savarankiški ne tik namų erdvėje, bet ir už jų ribų, pavyzdžiui, bendruomenėje“, – sakė ekspertas.
Kas yra Grupinio gyvenimo namai?
- Grupinio gyvenimo namai skirti tik apgyvendinimo paslaugai teikti ir savarankiškumo įgūdžiams stiprinti, mokantis kasdienių dalykų, pvz., asmens higienos, maisto ruošimo. Šių namų gyventojų užimtumas ir socialinis gyvenimas vyksta kitur.
- Šie namai dažnai kuriasi pačiose bendruomenėse – miestuose, miesteliuose.
- Jiems padeda vienas ar du socialiniai darbuotojai ir keturi ar penki socialinio darbuotojo padėjėjai.
- Juose gyvena iki dešimties žmonių, kuriems padeda vienas ar du socialiniai darbuotojai ir keturi ar penki socialinio darbuotojo padėjėjai.
- Gyvenant grupinio gyvenimo namuose sukuriamas šeimai artimesnis modelis, tarp jų užsimezga glaudesni tarpusavio ryšiai, jie tampa atviresni, labiau savarankiški, didėja jų socialiniai įgūdžiai, be to, kiekvienas asmuo turi savo asmeninę erdvę.
- Kiekvienam grupinio gyvenimo namų gyventojui teikiamos individualios paslaugos, atsižvelgiant į jo asmeninius poreikius.
- Kuriamas savarankiškesnis gyvenimas ir didinama socialinė įtrauktis į bendruomenę.
Tramplinas į savarankišką gyvenimą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, atlikti jau veikiančių grupinio gyvenimo namų gyventojų nuomonės tyrimai parodė, kad juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė gerokai pagerėjo, žmonės džiaugiasi atsiradusiais glaudesniais ryšiais su socialinio darbo specialistais ir kitais gyventojais.
Pirmieji grupinio gyvenimo namai įkurti 2017 m. Šiuo metu mūsų šalyje veikia per 30 grupinio gyvenimo namų, kuriuose gyvena apie 260 asmenų, tarp jų – ir vaikai su negalia. Tai yra tik maža dalis Lietuvos valstybės institucinės globos tinklo, kuriame šiuo metu gyvena 6 tūkst. asmenų.
Netolimoje ateityje planuojama, kad iš jų beveik tūkstantis žmonių įvairias paslaugas gaus bendruomenėse, būdami jos dalimi ir galėdami gauti reikalingą pagalbą: apie 700 asmenų įsikurs grupinio gyvenimo namuose, kiti – apsaugotame būste, savarankiško gyvenimo namuose ar specializuotuose slaugos ir globos namuose.
Visą institucinės žmonių su negalia globos tinklą numatyta pakeisti iki 2030 m., sukuriant alternatyvias, individualias ir kokybiškas paslaugas.
„Institucinės globos pertvarkos žemėlapis apims visą šalį ir kiekvieną savivaldybę, kuriose turės būti sudarytos sąlygos negalią turintiems asmenims pakeisti gyvenamąją vietą, persikeliant iš globos institucijų į bendruomenes, bet ir padedant jiems tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais, ugdant savarankiškumo ir socialinius įgūdžius“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė.
Visą institucinės žmonių su negalia globos tinklą numatyta pakeisti iki 2030 m.
Visi žmonės, turintys negalią, yra skirtingi, todėl jiems reikalinga individuali pagalba, kuri teikiama atsižvelgiant į jų savarankiškumą, pomėgius ir norus, sveikatą ir kitas galimybes, kurios ir nutiesia pagrindines institucinės pertvarkos kryptis.
„Daugelis iš mūsų augo nematydami aplink save, savo aplinkoje, mokykloje ir kaimynystėje žmonių su negalia. Globos institucijų pertvarka jau dabar leidžia matyti šiuos žmones aplink mus, pažinti juos ir keisti bene per šimtmetį susiformavusius stereotipus“, – įsitikinusi viceministrė V.Augienė.
15min prenumeratoriams.
ir žiūrėkite be ribų.
