Anglakalbiai turi posakį: „Fool me once – shame on you, fool me twice – shame on me“ („Apgauk mane kartą – gėda tau, apgauk mane dukart – gėda man“ – lietuviškai). Kadangi gėdos jausmas – ne itin malonus, antrą kartą Panevėžio taksistėliui apgauti manęs neleisčiau. Bet pradėkime viską nuo pradžių. Istorija tam, kad ir kitų, lankančių Panevėžį, neužslėgtų gėdos jausmas.
Anglakalbiai turi posakį: „Fool me once – shame on you, fool me twice – shame on me“ („Apgauk mane kartą – gėda tau, apgauk mane dukart – gėda man“ – lietuviškai). Kadangi gėdos jausmas – ne itin malonus, antrą kartą Panevėžio taksistėliui apgauti manęs neleisčiau.
Šykštus, pfiu, skubantis, moka du kartus
Sausis. Šeštadienio vakaras. Į Panevėžio autobusų stotį įdardu mikroautobusu iš Kauno. Bene pats šalčiausias savaitgalis, kai termometrų stulpeliai muša žemumas – „minus“ 20. Suvokiu, kad nežinau nė vieno Panevėžio taksi numerio, suprantu ir tai, kad išsikrauna mobilusis telefonas ir kad vėluoju. Be to, laukti, kol atvažiuos iškviestas taksi automobilis – velnioniškai nekoks sumanymas, juk ledynmetis, o ir kokiu adresu kviesti, nežinau.
Bandant ieškoti daugiau pasiteisinimų, kodėl „google“ neprašau man padėti surasti kokios pavėžėjimo paslaugas siūlančios įmonės trumpojo numeriuko, akys užstringa už prie autobusų stoties pastato jau stovinčių kelių taksi automobilių.
Taip, tokie taksistai ima daugiau negu tie, kuriuos išsikvieti. Taip, pati kalta, bet kiek gi Panevėžyje gali būti tas „brangiau“? Euras? Du? Stingdančiame šaltyje žygiuoju link taksistų. Nebandau suardyti jų, matyt, tvirtai nustatytos eilės – einu prie pirmojo. Praveriu keleivio dureles, kad paklausčiau, ar paveš ir kiek maždaug man tie keli kilometrai kainuos. Bet nespėjus įpusėti nė sakinio, taksi vairuotojas iššoka iš mašinos, lepteli „palauk“ ir skuodžia kito taksi automobilio link. Jaučiuosi pasimetus: tai paveš ar ne, laukt ar ne?
Pasirodo, paskui mane iš mikroautobuso išlipęs vyras su lagaminu taip pat pasirinko patogesnį, bet brangesnį kelią – atžygiavo prie antrojo eilėje stovėjusio taksi. Jis jau buvo bespaudžiantis durelių rankenėlę, kai manasis taksistas jam sušuko: „Norite važiuoti?“. „Taip“, – ir taip jau akivaizdų faktą patvirtino nepažįstamasis. „Kur?“, – vėl paklausia manasis taksistas. „Manuoju“ jį vadinu todėl, jog maniau, kad aš jį pirma pasirinkau. Bet, atrodo, jis nepasirinko manęs. Vis dar stoviu sumišusi. „Statybininkų gatvė“, – paaiškina vyras.
Vienas šūvis – du zuikiai
Statybininkų gatvė? Aš taip pat noriu ten vykti. Keičiasi mintys. Aha, lipsiu kartu su šiuo vyru į vieną taksi, važiuosime ten pat, pasidalinsime kelionės išlaidas perpus – situacija „win win“, kaip apie abipusį laimėjimą sako tie patys anglakalbiai. Rytojus, rodos, šviesėja ir viskas krypsta man patogia linkme.
Aha, lipsiu kartu su šiuo vyru į vieną taksi, važiuosime ten pat, pasidalinsime kelionės išlaidas perpus – situacija „win win“, kaip sako tie patys anglakalbiai.
Atvirai ir be jokių skrupulų „nuragavęs“ klientą nuo savo kolegos, jis pasiūlo sėstis į jo mašiną. Pasiūlo sėstis ir man. Vyras lipa pro priekines dureles, aš – galines. Kartu pasijuokiame, kad būna dar ir taip, jog du nepažįstami žmonės, atvykę į Panevėžį iš Kauno vienu mikroautobusu, turi nuvykti į beveik tą pačią vietą.
Pradedame riedėti gausiai apsnigtomis Panevėžio gatvėmis. Tiksliau, viena ilga gatve. Suveikia žurnalistinis smalsumas: pasiteirauju taksisto, ar dabar, kai taip šalta, daugiau klientų kviečiasi taksi. Jis trumpai atsako teigiamai ir informuoja kitą klientą, jog pirma nuveš jį, o po to mane. Tiesa, vėliau šis planas keičiasi. Vėliau, turiu omeny po gerų 5 min. Nes tik tiek truko kelių kilometrų kelionė nuo autobusų stoties iki Statybininkų gatvės.
Ištiesiu kaklą ir bandau įžiūrėti taksometrą. Jo nėra. Na, bet ir vežti kelių nepažįstančių vienas kitą keleivių vienu metu juk taksistams negalima. Jei pažeidinėti taisykles, tai pažeidinėti. Vis dar tikiuosi pasidalinti kelionės išlaidas su nepažįstamuoju.
Sustojame prie vieno iš pirmųjų daugiabučių Statybininkų gatvėje. Iki man reikalingos vietos – vos 100 ar 200 metrų. Išsiimu piniginę ir svarstau, kaip mes čia dalinsimės kelionės, kurios kaina net neaiški, išlaidas. Taksistas dar vapa kažką apie tai, kad šio daugiabučio pirmininkas taip pat dirba taksistu. Ne itin kalbus bendrakeleivis jam paprieštarauja: „Jau nebe. Buvo sunku jam suderinti abi pareigas“.
Pasirodo, aš drąsi
Taksistas paprašo 5 eurų. Nepilni 4 kilometrai Panevėžyje – 5 eurai? Atmintyje iškyla vilnietės draugės pasakojimas, kaip ji keikėsi pakilusiomis Vilniuje taksi kainomis: už atstumą nuo Naujamiesčio iki Fabijoniškių (važiuoja ilgiau, nei nuo Panevėžio autobusų stoties iki Statybininkų gatvės, daug ilgiau) jai teko sumokėti 4,7 euro. Oi, brangioji. Pasirodo, visai čia nebrangu. Juk pas tave – Vilnius, o čia, pasirodo, Panevėžys.
Vis dar guodžia mintis, kad pasidalinsime su nepažįstamuoju po 2,5 euro ir viskas panašės į Tauragę, kur, kiek bevažiuočiau miesto ribose, moku 2 arba 3 eurus. Kitokių kainų nėra. Skiriasi tik dienos ir vakaro tarifas.
Nepažįstamasis paduoda 5 eurus, aš pradedu sakinį, klausdama, kiek man duoti pinigėlių, tačiau jis nesiklauso. Išlipa. Paskui ir taksistas. Iš bagažinės paduodamas lagaminas. Vyrai atsisveikina. Taksistas grįžta į mašiną.
Įpusėjame tuos likusius 200 metrų iki mano kelionės tikslo. Mintyse dėkoju nepažįstamajam, jog buvo džentelmenas ir sumokėjo už kelionę. Staiga išgirstu: „Bet jūs drąsi, panele“. Drąsi? Dėl ko? „Sutikote važiuoti kartu su nepažįstamu keleiviu“, – atsako taksistas.
Jau žiojuosi sakyti, kad buvau pirma, kuri panorau jį „pasamdyti“, bet jis jau pasakoja istoriją, kad, kartą vykdamas kartu su keleive, įsisodino pavėžėti kartu draugą (ne, su juo tai visai nestebina). Keleivis ar tai draugas (jau nebepamenu, ne itin klausiausi, nes ieškojau akimis pro langą vietos, kur man reiks eiti), paprašė taksisto sustoti prie parduotuvės – kažko nusipirkti. Tuomet keleivė mergina ištaikė progą – pasakė, jog nori pasiimti lagaminą ir nebevažiuos toliau. Įtarė piktus kėslus. O aš neva, nebijojau ir važiavau.
Pagalvojau, nejau šiais laikais turėtų būti baisu sėsti į taksi įmonės ženklais pažymėtą automobilį? Matyt, Panevėžyje – taip.
Ir štai kaip prasisuko
Taksistas „uždirba“ dar keletą dešimčių metrų, nes nusprendžia apsisukti ir paleisti mane prie pat laiptinės. Vis dėlto skubu. Dar pataria dėl kodinės spynos – ištaria kombinaciją, nes visos jos, neva, Panevėžyje vienodos. Tik iš mandagumo paklausiu, o gal net sarkastiškai pajuokauju, labiausiai pabrėždama metrų skaičių sakinyje: „Tai kiek aš dabar skolinga už tuos KELIS ŠIMTUS metrų?“. Ruošiuosi lipti arba susimokėti kokį 50 euro centų, kai išgirstu: „5 eurai“.
„Juokaujate?“, – išgirstu save impulsyviai pasakant. Bet jis nė kiek nejuokavo. Ištiko šioks toks lengvas šokas, neturėjau laiko kviesti policijos, nesinorėjo ginčytis, o dar tie postringavai prieš dvi minutes apie tai, kad aš drąsi, vadinasi, šiame taksi turėjau justi pavojų (?), padaviau tuos 5 eurus.
„Juokaujate?“, – išgirstu save impulsyviai pasakant. Bet jis nė kiek nejuokavo.
Prisiminiau kitą draugą pasakojant, kad kartą vidury kelionės taksi automobiliu Kaune vairuotojui jis papriekaištavo, jog taksometras neįjungtas, tai šis sustojo ir liepė „py***** *****“. Aš to išgirst nenorėjau.
„Suma sumarum“, jaučiausi keistai. Taip, tai tik keli eurai, bet juk yra principai. Ir kažkodėl net dėl tų kelių eurų nepaliauja kamuoti jausmas, jog ką tik tave „išdūrė“.
Taip, turėjau nemokėti, taip, reikėjo ginčytis. Bet juk taip ar anaip, važiuodama viena būčiau sumokėjusi tuos 5 eurus. Nesidžiauk radęs (taigi buvau patikėjusi, kad sutaupysiu), neverk pametęs.
Galima keliauti ir perpus pigiau
Taigi mokykitės kitų miestų taksistai, kaip reikia suktis: už 3,8 km gali uždirbti 10 eurų. Vienu metu veži du keleivius, sutaupai degalų, laiko ir uždirbi dvigubai. Štai ir Panevėžio taksi kainos. Galvoje sukasi prastesnis apsukrumo scenarijus: kas būtų buvę, jei mums su nepažįstamuoju būtų reikėję vykti į skirtingus Panevėžio galus? Kiek būtų sumokėjęs tas, kuris išlipo antras?
Viena panevėžietė man kiek vėliau atskleidė tikrąsias taksi kainas: važiuodama iš namų Statybininkų gatvėje kiek toliau nei autobusų stotis, ji nesumoka nė trijų eurų. Kitą kartą rinksiuosi šaltį. Kitą kartą nesirinksiu taksi, laukiančio prie autobusų stoties. Kaip ir sakiau, apgauk mane kartą – gėda tau, apgauk antrą – gėda man. Užteks jau tos gėdos.
Kitą dieną prie Panevėžio autobusų stoties stovinčių taksistų pasiteiravome, kokia gi vieno kilometro kelionės kaina, ir kiek atsieitų nuvykti į Statybininkų gatvę. Paaiškėjo: įlipimo kaina – 1 euras, kelionės kilometras – maždaug tiek pat. Nes už kiek mažiau nei 4 km atstumą būtų paimti 5 eurai. Štai taip.
