LRT radijo klausytoja Ona skundžiasi, kad kaimynas nesutinka su jos pasirinktu medžių tręšimo būdu.
„Prie daugiabučio pasisodinau tris liepas ir berželį. Žemė labai bloga ir sausa, tad aplink namą nupjautą žolę kraunu tarp medelių, prie kamieno neglaudžiu. Galvoju, kad patręšiu ir palaikysiu drėgmę. Taip darau jau daug metų. Šiuo metu atsirado gamtos mylėtojas, kuris surenka nuo medelių žolę ir vėl išmėto į pievas, teigdamas, kad aš kankinu medelius ir teršiu gamtą. Grasino net teismais. Ar tikrai medeliams kenkia pūvanti apie juos dedama žolė?“ – teiraujasi klausytoja.
Jeigu žolė atrodo estetiškai, neskraido aplinkui, nesidraiko į gatves, tai – labai gera tręšimo priemonė.
Gamtininko S. Paltanavičiaus teigimu, nupjauta, truputį padžiovinta žolė, kuri dedama ir apie medelius, kitus krūmus, vadinama mulčiumi.
„Mulčius – susidaranti organinė masė apie medžio šaknis. Sudedama nupjauta žolė, tinka netgi susmulkintos medžių šakelės, lapai“, – aiškina gamtininkas.
Irimo metu, padedant sliekams, kitiems bestuburiams, iš šios augalinės masės kuriamas humusas, dirvožemio sudėtinė dalis. „Pati derlingiausia ir pati geriausia“, – pažymi S. Paltanavičius.
Todėl, gamtininko žodžiais, klausytoja elgiasi labai teisingai. „Jeigu dar pavyktų kartą ant tos padžiūvusios žolės užpilti durpių ar derlingo dirvožemio, augalai iš tikro gautų labai daug maistinių medžiagų, ten kauptųsi drėgmė“, – sako pašnekovas.
S. Paltanavičiaus manymu, jeigu žolė atrodo estetiškai, neskraido aplinkui, nesidraiko į gatves, tai – labai gera tręšimo priemonė.
