Balandžio pradžioje Vilniaus apygardos teismas sutiko Igoriui Achremovui, nuteistam už žurnalisto Vito Lingio nužudymą, taikyti lygtinį paleidimą. V.Lingys nušautas už tai, kad savo rašiniais demaskavo nusikaltėlių grupuotę „Vilniaus brigada“.
H.Mickevičius: „Mūsų visuomenė jau subrendo nusikaltusiajam suteikti antrą šansą.“
47-erių I.Achremovas paleistas toliau atlikti bausmės neizoliuotas nuo visuomenės. Kartu jis įpareigotas naktimis būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, neišvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ilgiau nei savaitei, registruotis pataisos įstaigoje.
Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad „egzistuoja visos sąlygos“ lygtiniam paleidimui. Kalinys tik kartą buvo baustas, 16 kartų skatintas už gerą darbą ir elgesį, pasižymi „gera emocine pusiausvyra“, yra mandagus.
Tai buvo devintas I.Achremovo bandymas lygtinai išeiti iš pataisos namų anksčiau nei numatyta – po 25 metų. Už grotų jis praleido beveik 18,5 metų ir laisvę turėjo atgauti tik 2018-aisiais. Jei būdamas laisvėje nuteistasis pažeistų lygtinio paleidimo sąlygas, gali būti grąžintas už grotų.
Prasmingas – ne bausmės žiaurumas
„Kokio tikslo siekiame? Nubausti, atkeršyti, neleisti pasitaisyti? Jei taip, galime išauginti žvėrį. Pasekmės tuomet liūdnos, – kalbėdamas apie laisvės atėmimo bausmę skepsio neslėpė I.Achremovo advokatas Dalius Boreika. – Kas patenka į tą sferą, sunkiai pasitaiso, būna priverstas pasiduoti. Žmogų veikia vidaus subkultūra. Jei įkalinimo terminas ilgas, anksčiau ar vėliau tai subkultūrai jis pasiduoda.“
Kalėjimų departamento duomenimis, dabar Lietuvoje kali kiek daugiau nei 10 tūkst. nuteistųjų. 110 iš jų įkalinti iki gyvos galvos. Pernai vieno nuteistojo išlaikymas per parą vidutiniškai kainavo 47 Lt.
Anot teisininko, įkalinimo įstaigos yra savotiška mokykla. Norėdamas išgyventi nuteistasis turi prisitaikyti prie uždaros visuomenės taisyklių. „Visi puikiai žino, kad ten yra kita vertybių skalė, nėra tokių vertybių, kaip darbas, socialinės integracija, bendravimas. Žmogus skatinamas skųsti, paklusti drausmei, vengti kritikos.“
Pastebėta, jog praleidęs už grotų ilgiau nei 7 metus asmuo sunkiai grįžta į visuomenę. „Tai yra prarastas žmogus. Ryšiai su draugais, šeimos nariais yra susilpnėję. Jis grįžta į kitą pasaulį, kuriame viskas pasikeitę“, – kalbėjo advokatas.
Svarstydamas, kas nusikaltusiajam yra didžiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos, laisvės suvaržymas, mirties bausmė, visuomenės pasmerkimas ar sąžinės graužatis, D.Boreika sakė, jog žiaurus yra vien nuteisimas kalėti ilgiau nei 7 metus.
„Įkalinimą iki gyvos galvos psichologiškai sunkiau suvokti nei mirties bausmę. Kartais jis gal ir tikslingas, pavyzdžiui, Anderso Behringo Breiviko atveju. Jei suskaičiuotume visas aukas, už kiekvieną nužudytą asmenį jam būtų skirta po tris mėnesius. Kita vertus, ar, atsėdėjęs 21 metus, jis galės toliau gyventi visuomenėje? Sunkiai įsivaizduoju, ar jis resocializuosis.“
Prasmę esą turi bausmės neišvengiamumas. Žiauri bausmė pagimdo tik žiaurų nusikaltėlį. Jei įkalinimo įstaigoje vienoje patalpoje gyvena nemaža grupė nuteistųjų, o tarp jų pasitaiko ir nusikaltusiųjų per neatsargumą, ir užkietėjusių piktadarių, šie paprastai turi didesnės įtakos pirmiesiems, bet ne atvirkščiai.
„Nežinia, kaip paveikti vertybių skalę, kad į laisvę išėję žmonės nebenorėtų nusikalsti. Gal taikyti lengvatas nuteistiesiems? Juk ten yra gabių žmonių – stalių, santechnikų, elektrikų. Daug kas galėtų dirbti žemės ūkyje. Tuomet neturėtume užburto rato. Visų pirma reikia keisti visuomenės požiūrį“, – svarstė D.Boreika.
Prašydami malonės ar paleisti lygtinai, nuteistieji paprastai tikina persiauklėję ir esantys pasirengę grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau, teisininko žodžiais, tai gali nustatyti nebent psichologai. Neseniai buvo nupirkta mokslinė nuteistųjų vertinimo metodika „OASys“, kuri leidžia įvertinti kalinio kartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Tokia analizė buvo atlikta ir I.Achremovui – jis surinko tik 8 balus iš 168 galimų. Jo pakartotinio nusikaltimo tikimybė siekia vos 4,76 proc.
Buvęs mirtininkas mato laisvę
Konstitucija leidžia Lietuvos prezidentui suteikti nuteistiesiems malonę, kuri yra humaniškumu grindžiamas išimtinis, skirtas konkrečiam asmeniui, teisingumo aktas. Galima dovanoti laisvę, sutrumpinti nelaisvės laiką arba sumažinti teismo skirtą bausmę.
Šiemet pirmąkart šalies istorijoje malonė suteikta nuteistajam iki gyvos galvos – už žmogžudystę kalinčiam 56 metų Justinui Butai. Buvęs mirtininkas, kuriam iš pradžių grėsė sušaudymas, į laisvę turėtų išeiti ne vėliau kaip po devynerių metų.
Per prezidento Valdo Adamkaus pirmą kadenciją buvo svarstytas 4881 nuteistojo malonės prašymas, 1313 buvo patenkinta. Per antrą kadenciją svarstyti 1258 malonės prašymai, 68 kartus malonė buvo suteikta.
Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalintis vyras buvo nuteistas už tuomečio „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugininko Lino Žuko nužudymą. Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl malonės suteikimo pribloškė nužudytojo artimuosius. Jų teigimu, toks sprendimas yra neteisingas, o rezonansinius nusikaltimus padarę žmonės turi atlikti visą jiems skirtą bausmę.
1995-aisiais J.Buta, tuometis banko inkasatorius, lydimas trijų bendrininkų, ne tik pasmaugė kolegą, bet ir pagrobė beveik milijoną litų. Jauno vyro kūnas buvo užkastas Šiaulių rajono miške iš anksto paruoštoje duobėje. Žudikas buvo nuteistas sušaudyti, kiti nuteisti kalėti po 15 metų. Šie laisvę jau atgavę.
Buvęs mirtininkas, kuriam netolimoje ateityje atsivers vartai į laisvę, interviu „Lietuvos rytui“ teigė niekada nepraradęs vilties senatvę praleisti namuose ir mirti savoje lovoje.
„Nors statistiškai apskaičiuota, kad tokiomis sąlygomis žmogus ima degraduoti maždaug po penkerių metų, visada norėjau tobulėti. Aš mokiausi (baigė socialinės pedagogikos bakalauro studijas, – red. past.), skaičiau, dirbau (gamina makaronus ir avilius bitėms, – red. past.), sportavau, dalyvaudavau psichologinėse, socializacijos programose. Per trejus su puse metų, kuriuos praleidau rūsyje, mirtininkų kameroje, perskaičiau visas kalėjimo bibliotekos knygas“, – sakė J.Buta.
Subrendome duoti antrą šansą
„Ar pakankamai humaniška suteikti antrą šansą gyvenime? Jei už grotų susiklosčiusi sistema, kuri ne auklėja žmones, o juos gadina, galbūt efektyviau – net ekonominiu požiūriu – ištraukti nuteistąjį iš tos aplinkos?“ – svarstė Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Henrikas Mickevičius |
Mūsų visuomenė esą jau pakankamai subrendusi, kad žmonėms būtų suteikiama antra galimybė, jei jie įtikina supratę, ką padarė, dėl to gailisi ir yra nusiteikę įsilieti į visuomenę.
„Juolab kad mūsų bausmių atlikimo sistema atsilikusi. Įkalinimo įstaigose gyva kastų sistema. Jei žmogus, neduok Dieve, pateks į žemesnę kastą, bus žlugdomas fiziškai ir psichologiškai. Gyvenimo sąlygos dažniausiai yra nepakankamai geros. Visa kartu paėmus – visuomenės brandos lygį, deklaratyvų priklausymą Vakarų erdvei, kur į žmogų žiūrima humaniškai, santykius tarp kalinių, gerai, kad taikome malonę“, – teigė „15min“ pašnekovas.
H.Mickevičiaus įsitikinimu, pasakius, kad nuteistasis nebeturi jokių šansų gyvenime, jis sužlugdomas. Lygtinio paleidimo sistema suteikia vilties pradėti gyvenimą iš naujo.
Bausmė skatina vėl klysti
„Daug kas priklauso nuo nusikaltimo motyvo, – įsitikinęs Kybartų ir Marijampolės pataisos namų kapelionas Vaidotas Labašauskas. – Kristus vieniems buvo griežtas, kitiems atlaidus – dėl skirtingų motyvų. Kai kurie nusikaltimai padaromi iš silpnumo, pasidavus aplinkybėms. Būna piktavališkų nusikaltimų – suplanuotų, apgalvotų. Žmonės tokiame savo elgesyje nemato nieko bloga. Kiti žiūri į nusikaltimus kaip į gyvenimo būdą.“
Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos metu buvo apsvarstyti 705 nuteistųjų malonės prašymai, 54 buvo patenkinti.
„Nusikaltus iš silpnumo būtinas atlaidumas. Jei žmogus suklupo, būkime gailestingi, drąsinkime jį atsitiesti. Bet kai kurių akys tik ir blizga: ką dar iškrėsti? Gailestingumas turi didžiulę jėgą, jis kartais stipriau suveikia nei bausmė“, – aiškino V.Labašauskas.
Jis pripažino, kad griežtumas gali paskatinti vėl nusikalsti – keršijant visuomenei už atstūmimą. Taikant vien baimės pedagogiką, baimė esą prapuola ir asmuo toliau žengia klystkeliais. „Smurtas gimdo smurtą, kerštas – kerštą. Kas iš to, jei bus tik akis už akį, dantis už dantį? Gal geriau žmogiškos priemonės – jos efektyvesnės nei baudimas. Štai sako: reikia kastruoti prievartautojus. Bet ar jie nekeršys visuomenei dar didesniais nusikaltimais?“ – retoriškai klausė V.Labašauskas.
Su nuteistaisiais dvasininkas bendrauja jau trejus metus. Tie, kurie eina pasimelsti, išpažinties, kartais daugiau atsiveria. Retas kuris pripažįsta kaltę – tvirtina, kad už grotų pateko nepelnytai, kad sulaukė per didelės bausmės, kaltina kitus. Bet nuoširdžiai tikintys, ieškantys atleidimo sako esą teisingai nubausti, nori keistis: „Matai, kad gailisi, kovoja, bet aplinka gniuždo“, – pastebi kunigas.
 |
| Vaidotas Labašauskas |
V.Labašauskas apgailestavo, kad pinigų trūkumas neleidžia įkalinimo įstaigų paversti ne tik laisvės apribojimo, bet ir auklėjimo vietomis. Trūksta specialistų, kurie padėtų kaliniams mokytis ir keistis. Net viso kapeliono etato nėra – dvasininko prioritetas yra Kybartų parapija, o pataisos namuose dirba tik pripuolamai.
„Yra atvejų, kai geriau žmogaus pasigailėti. Vien tai, kad kažką užmušė, artimiesiems sukeltas skausmas yra didžiausia bausmė, – samprotavo klebonas. – Nuteisti mirties bausme reiškia nesuteikti jokios galimybės atgailauti. Žmonės labiausiai bijo mirti. Bet nuteistieji iki gyvos galvos sako, kad tai yra didesnė bausmė. Kita vertus, jie vis tiek tikisi, kad sulauks malonės. Turime žmogui sudaryti sąlygas pasikeisti. Gal vienas iš šimto ar tūkstančio supras savo kaltę. Juk ir iš komos vieni pabunda, kiti – ne, bet tą galimybę turime išnaudoti.“
Viltis – Probacijos įstatymas
Nuo liepos 1 d. įsigaliojus Probacijos įstatymui, įkalinimo įstaigas anksčiau laiko paliks iki 3 tūkst. nuteistųjų. Probacija, vykdoma lygtinai nuteistiems ar lygtinai paleistiems asmenims, yra alternatyva laisvės atėmimo bausmei.
V.Labašauskas: „Smurtas gimdo smurtą, kerštas – kerštą. Kas iš to, jei bus tik akis už akį, dantis už dantį?“
Paleistieji turės per 15 dienų įsidarbinti arba užsiregistruoti Darbo biržoje, pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją vietą, vykdyti probacijos sąlygas ir individualiame priežiūros plane numatytas priemones. Probuotojas sudarys individualų probuojamo asmens priežiūros planą, kuris turės sumažinti riziką pakartotinai nusikalsti, motyvuoti integruotis į visuomenę, padėti tenkinti dvasinius ir socialinius poreikius, lavinti socialinius įgūdžius.
Nuteisto arba probuojamo asmens buvimo vietos kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis galės būti vykdoma tris mėnesius ir pratęsta ne ilgiau kaip iki metų.
Sunkus išbandymas
Dr. Rita Bandzevičienė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja: „Nelaisvė apriboja ne tik judėjimą, socialinius kontaktus, poreikius ir galimybę rinktis. Tai – privatumo ir individualumo praradimas, primestas gyvenimo būdas, priverstinis bendravimas ir nuolatinis nesaugumo jausmas.
Ji įpratina rūpintis tik savimi, nepasitikėti, nerodyti žmogiškų jausmų, išnaudoti kitų silpnybes. Daugeliui „normalių“ žmonių nelaisvė yra nenormali būsena, „smūgis“ savigarbai, ji kelia vidinę įtampą, diskomfortą, keičia aplinkos, laiko, ateities suvokimą. Kartais nelaisvė – akistatos su savimi ir savo sąžine metas, kai žmogus apmąsto savo gyvenimą, atranda naujas prasmes ir vertybes (šeimą, Dievą, meilę, atleidimą), subręsta kaip asmenybė, o kartais – degraduoja, palaidoja viltis, pats patiki ir kitus įtikina, kad yra pasmerktas būti nusikaltėliu. Tipiškas ilgesnės nelaisvės poveikis – ilgai išliekantis dirglumas, psichologinis nuovargis, sustiprėjęs nepasitikėjimas, susvetimėjimas sau ir priešiškumas aplinkai, polinkis vengti atsakingų ir savarankiškų sprendimų, nerealūs lūkesčiai arba „pasidavimas“ aplinkybėms ar likimui. Daugybė laisvėje turėtų žinių ir įgūdžių už grotų sunyksta, o tai, ko išmokstama kalėjime, netinka laisvei. Bene svarbiausias priešnuodis bet kurio žmogaus praradimui – socialiniai ryšiai, reali parama, santykiai, grindžiami tikėjimu, viltimi ir kantrybe. Daug paprasčiau žmogų „nurašyti“, paskelbti jį beviltišku, nei stengtis suprasti, sustiprinti ir išnaudoti kad ir menkas, bet, mano giliu įsitikinimu, iki mirties egzistuojančias galimybes keistis.“
