Viena iš knygos autorių ir seminaro organizatorių, VU Bendrosios psichologijos katedros docentė daktarė Ilona Laurinaitytė pabrėžė, kad visuomenėje daug kalbama apie nusikaltimų skaičiaus augimą ir vis didesnį žiaurumą. Toks vaizdinys susidaro skaitant naujienas viešojoje erdvėje.
„Bet kriminologinės studijos rodo, kad tų nusikaltimų skaičius ne didėja, o mažėja. Žiūrint į paskutinę registruotą statistiką, tai Lietuvoje labai sumažėjo nusikalstamų veikų. Per pastaruosius metus daugiau nei dešimt tūkstančių atvejų sumažėję“, – pasakojo doc. dr. I.Laurinaitytė.
„Mes matome labai platų spektrą, matome labai įvairius žmones, kurie padarė tokius nusikaltimus. Kokie yra tie žmonės? Ar galima juos sudėti į vieną lentyną ir sakyti, kad tik tokie žmonės daro tokius nusikaltimus? Ar jie nusikals ateityje? Šiuos klausimus labai svarbu suprasti, nes pabuvę pataisos įstaigoje jie išeina į laisvę“, – pristatydama tyrimą kalbėjo psichologė.
Jos teigimu, visuomenė, susidūrusi su sunkiais nusikaltimais, puola kalbėti apie mirties bausmę, tačiau tai nėra prasmingos diskusijos vakarietiškoje, demokratinėje teisinėje aplinkoje. Visuomenė turėtų veikti tam, kad tokiems nusikaltimams būtų užkirstas kelias.
„Kai pradedi gilintis į tų asmenų gyvenimo istoriją, pamatai labai daug probleminių dalykų, sudėtingą vaikystę. Aišku, ne visi žmonės, kurie patiria sunkumus, tampa nusikaltėliais, bet neatsižvelgdami, nereaguodami į tas sudėtingas sąlygas, nieko nepasieksime“, – konstatavo I.Laurinaitytė, pabrėždama, kad platūs moksliniai tyrimai gali keisti visuomenės nuostatas ir daryti įtaką politikų sprendimams.
Psichologė teigė, kad rizikos vertinimas padeda prognozuoti, kaip jau nusikaltęs asmuo gali elgtis ateityje. Kanadoje, Europos šalyse šie tyrimai vyksta jau kelis dešimtmečius, prieš dešimtmetį rizikos vertinimo metodai pradėti taikyti ir Lietuvoje.
Lietuvos kaliniai neišsiskiria pasaulio kontekste
VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docento daktaro Alfredo Laurinavičiaus teigimu, MMPI-2 tyrimo tikslas buvo ir patikrinti paties tyrimo taikymą, ir, paprastai sakant, patikrinti, ar Lietuvos nusikaltėliai yra tokie patys kaip ir likusiame pasaulyje.
A.Laurinavičiaus teigimu, vertinimo rezultatus šiek tiek iškreipia nuteistųjų nenoras bendradarbiauti, motyvacijos trūkumas.
„Negalima pasitikėti tuo žmogumi, kuris gali pateikti tendencingą informaciją. Reikia tikrinti ir jo gyvenimo istoriją, faktus. Tas neatitikimas irgi tampa vertinimo pagrindu specialistui“, – kalbėdamas apie nuteistųjų tyrimo eigą pasakojo psichologas.
Doc. dr. A.Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad, nors ir paradoksalu, bet pradėjus plačiau vertinti nuteistųjų riziką, pakartotinio teistumo rizikos rezultatai žymiai sumažėjo. „Staiga visi pavojingi pasidarė nepavojingais ar vidutiniškai pavojingais“, – sarkastiškai pasakojo psichologas, pabrėždamas, kad vertinti pradėjo nekvalifikuoti žmonės ar tie, kurie patiria nuteistųjų spaudimą.
Vieno iš projekto organizatorių teigimu, jie vadovavosi plačiausiai naudojamu ir Jungtinėse Valstijose pavyzdiniu tapusiu Minesotos klausimynu (MMPI-2).
Iš 7296 kalinių, kalinčių 12-oje Lietuvos pataisos namų, buvo atrinktas 351 vyras ir 50 moterų. Iš jų 2015 metų vasarą apklausoje sutiko dalyvauti atitinkamai – 287 nuteistieji ir 47 nuteistosios.
„Pataisos įstaigoje asmenys statistiškai reikšmingai asocialesni. Pataisos įstaigoje asmenys labiau paranojiški, nepasitikintys vieni kitais, įtarūs. Daugiausia čia kalbama apie vyrus. Pastebima taip pat daug su psichikos, mąstymo sutrikimais susijusių bruožų“, – tyrimo išvadas aptarė A.Laurinavičius.
Moterų imtyje nustatyta, kad nuteistosios jaučiasi geriau nei mes visi. Daug mažiau depresijos požymių, – teigė psichologas.
„Moterų imtyje nustatyta, kad nuteistosios jaučiasi geriau nei mes visi. Daug mažiau depresijos požymių“, – teigė psichologas. „Algų problemos jų negraužia“, – pajuokavo jis.
Psichologo teigimu, tyrimai parodė ir tai, kad kuo mažiau žmogus jaučiasi prislėgtas, išgyvena dėl savo patekimo į įkalinimo įstaigą, tuo didesnė tikimybė, kad jis ir ten nusikals, pažeidinės drausmę. Tyrimas atskleidė ir tai, kad įkalinimo įstaigose žymiai dažniau atsiranda tie asmenys, kurie turi problemų su alkoholio ar narkotikų vartojimu.
Apibendrindamas tyrimo rezultatus A.Laurinavičius pažymėjo, kad Lietuvos nusikaltusieji niekuo neišsiskiria pasauliniame kontekste. Įkalinimo įstaigose jie atsiduria dėl panašių priežasčių, kaip ir kitose valstybėse.
„Vienintelis skirtumas, kurį ryškiai matome, yra tai, kad moterų pakartotinio nusikalstamumo rizika stipriau siejama su asmenybės savybėmis. Galima teoriškai daryti prielaidą, kad vyrų nusikaltimai labiau nulemti socialinių, situacinių veiksnių“, – kalbėjo psichologas ir pridūrė, kad moterų nuteistųjų skaičius žymiai mažesnis nei vyrų, tad pakartotinai nusikaltusiųjų taip pat mažiau.
„Pakartotinių smurtinių nusikaltimų rizikos imtyje vyrų asmeninės savybės lemia tik 20 proc. atvejų, o moterų net 50 proc. Tai yra labai daug“, – konstatavo VU docentas daktaras.
Nusikaltimus lemia asmenybės psichopatologija
VU Bendrosios psichologijos katedros darbuotoja, daktarė Laura Ustinavičiūtė pažymėjo, kad „Eurostat“ 2015 metų duomenys išties rodo smurtinio pobūdžio nusikaltimų mažėjimą. Per 2007–2012 metus jų fiksuota 43 proc. mažiau.
Vyrų atliekamus nusikaltimus dažniau paskatindavo finansinės bėdos, nedarbas, alkoholio vartojimas. Nuteistiesiems būdinga paranoja, asocialus elgesys, impulsyvumas. Pakartotiniai moterų nusikaltimai dažniausiai buvo lemti asmenybės psichopatologijos.
L.Ustinavičiūtė pastebėjo, kad tvarka, kai įkalinimo įstaiga paskiriama atsižvelgus į paskutinio nusikaltimo pobūdį, nėra logiška, nes derėtų vertinti nuteistojo rizikos laipsnį.
„Sunkiausius nusikaltimus padarę nusikaltėliai turėtų daryti kitus panašius nusikaltimus, tačiau taip dažniausiai nėra“, – pastebėjo mokslininkė. Jos teigimu, riziką nusikalsti ir pataisos įstaigoje lemia tokie veiksniai kaip išsilavinimas, mąstymas, elgesys, tam tikros nuostatos.
Seminaro dalyviai atkreipė dėmesį, kad didele problema tampa ir tai, kad kalėjime šiek tiek gyvenimą susitvarkęs, alkoholizmą ar narkomaniją gydęsis asmuo išėjęs į laisvę nebeturi motyvacijos toliau tęsti. Jis vėl grįžta prie senų įpročių ir galiausiai patenka atgal į įkalinimo įstaigą.
Kalėjimų departamentas nesigaili įsileidęs psichologus
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Resocializacijos skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Martinkevičienė pažymėjo, kad nuteistųjų asmenybės ir smurto rizikos tyrimai visų pirma yra visuomenės saugumo klausimas.
„Psichologija labai sunkiai integravosi į kalėjimus. Buvo savotiškoje podukros vietoje. Dar 1992 metais psichologais dirbo santechnikai, inžinieriai, žuvies apdorojimo specialistai“, – ironizavo N.Martinkevičienė. „Žmogus yra geras, tai kodėl jis negalėjo būti psichologu“, – to meto argumentus aiškino ji, pabrėždama, kad buvo pirmoji diplomuota psichologė tuometinėje kalėjimų sistemoje.
Jos teigimu, psichologija ir jos metodai įkalinimo įstaigose galutinai įsitvirtino pastarajame dešimtmetyje. Dabar jai kyla jau visiškai nauji iššūkiai, tokie, kaip diagnostinio darbo ir paslaugų teikimo atskyrimas.
„Stebiuosi šventa mokslininkų kantrybe“, – kalbėjo Kalėjimų departamento atstovė, pasakodama apie buvusį kritišką valdininkų požiūrį į psichologus. „Jie elgiasi labai korektiškai neužsimindami, kad mes dirbame rutiniškai, kartais užmirštame žmogų“, – pripažino ji, vertindama darbą Kalėjimų departamente.
Kaip vieną rimčiausių trikdžių N.Martinkevičienė įvardino sumaištį pataisos namų kalinių išskirstyme.
„Kiekvienuose pataisos namuose veikia atskiri mechanizmai, tačiau sprendimuose nedalyvauja psichologija. Mes galime diferencijuoti kalinius ir pasilengvinti sau darbą“, – teigė ji, pabrėždama, kad, tarkime, į smurtavimą linkę ar nuo priklausomybės kenčiantys kaliniai galėtų būti apgyvendinami atskirai, nes infrastruktūra tam egzistuoja.
Kalinius motyvavo tušinukai ir popierius
Vieno iš tyrimų objektų, Alytaus pataisos namų Psichologinės tarnybos viršininkė Vilmantė Gintaraitė teigė, kad rizikos mažėjimas tyrimų rezultatuose susijęs su tuo, kad naujuose įstatymuose lygtinis paleidimas taikomas ne tik mažos rizikos kaliniams, bet ir tiems, kurių tolesnio nusikalstamumo rizika mažėja.
Jos teigimu, kaliniai ne itin noriai dalyvauja tokiuose projektuose. Juos vargina ilgas atsakymų pildymo procesas. Dalis jų skundėsi nesuprantantys klausimų. Kai kurie tiesiog nemokėjo lietuvių kalbos ar netgi buvo beraščiai. Kai kurie negalėjo pildyti dėl regėjimo problemų ir pinigų stygiaus, neleidžiančio įsigyti netgi pigiausių akinių.
„Šustriakai atsisakė pildyti“, – lakoniškai juokaudama tyrimo eigą pataisos namuose apibendrino V.Gintaraitė. Tiesa, ji pažymėjo, kad daugumą dalyvavusių motyvavo ne tik nemokami tušinukai ar popieriaus lapai, kuriuos kai kurie panaudojo skundų rašymui, bet ir pozityvesnės priežastys.
Kai ką motyvavo ir mokslinis tyrimo pobūdis. Buvo supratusių, kad toks tyrimas prisidės prie geresnių sąlygų įkalinimo įstaigose ateityje, – sakė psichologė.
„Kai ką motyvavo ir mokslinis tyrimo pobūdis. Buvo supratusių, kad toks tyrimas prisidės prie geresnių sąlygų įkalinimo įstaigose ateityje“, – sakė psichologė.
Jos teigimu, didžiausia tyrimo nauda buvo tai, kad pataisos namų psichologinei tarnybai tai buvo savotiškas savęs patikrinimas.
V.Gintaraitė pabrėžė, kad pataisos namuose dauguma kalinių atsisako dirbti, nes tiesiog neturi motyvacijos. Net ir nedidelė alga jų nepasiekia, nes viskas praryjama antstolių įšaldytose sąskaitose. Kai kurių kalinių skolos siekia net kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių, tad prasmės dirbti legaliai jie nemato ir išėję į laisvę.
„Jiems iškelti dideli ieškiniai ir iš užmokesčio jiems lieka tik labai menka dalis, minimalios lėšos... O gyvenimą reikia pradėti nuo nulio. Išėję į laisvę jie vengia oficialiai įsidarbinti, prašo nerodyti darbo užmokesčio“, – sunkią į laisvę grįžtančių kalinių dalią apibūdino Alytaus pataisos namų psichologė.
Nuteistąsias graudina klausimai apie vaikus
Panevėžio pataisos namų Psichologinės tarnybos viršininkė Andra Kiškytė pasakojo, kad šioje moterims skirtoje įkalinimo įstaigoje šiuo metu yra 275 nuteistosios.
„Pirmą kartą bausmę įstaigoje atlieka 60 proc. nuteistųjų. Likusioms tai jau antra ar dar viena bausmė“, – teigė psichologė. Jos teigimu, beveik pusė moterų yra teistos būtent už smurtinius nusikaltimus, nors jų skaičius bendroje statistikoje mažėja.
Ji pastebėjo, kad Panevėžio pataisos namuose gana didelė romų tautybės moterų dalis. Jos dažniausiai baudžiamos už prekybą narkotinėmis medžiagomis.
„Jos dažnai neturi visai jokio išsilavinimo ar tik kelių mokyklos klasių patirtį. Dažnai yra vyresnio amžiaus, tad vykti korekcines programas beveik nėra prasmės“, – sakė A.Kiškytė ir pridūrė, kad jaunesnės romės noriau bando stotis ant kojų ir mokosi, stengiasi ištrūkti iš užburto rato.
2016 metais Panevėžio Rožyno rajone atidarytas „Vaiko ir motinos“ namas A.Kiškytės teigimu, labai prisideda prie kalinių reabilitacijos proceso. Ten gyvenančio kalinės su vaikais iki ketverių metų turi galimybę gyventi beveik normalų gyvenimą.
„Jos turi pinigų, gali eiti į parduotuvę, važiuoti pas daktarus, eiti į renginius. Ta integracija žymiai geresnė nei tada, kai jos yra uždaroje erdvėje“, – pažymėjo psichologė.
„Kaip ir pasakojo kolegė iš Alytaus pataisos namų, labiausiai motyvavo tušinukai, pieštukai ir popierius“, – pasakojo psichologė. „Greitai pasklisdavo kalbos, ką ir už ką kas duoda“, – juokėsi ji.
Dalis klausdavo, kaip aš galiu atsakyti į klausimą, ar man patinka marihuana, jei aš jos niekada nerūkiau, – tyrimo eigą prisiminė pataisos namų darbuotoja.
A.Kiškytės teigimu, daliai mažiau išsilavinusių kalinių klausimai pasirodydavo sudėtingi, jos greitai pavargdavo, tačiau iš esmės daugelis jų buvo gana motyvuotos ir net išradingai žiūrėdavo į klausimus.
„Dalis klausdavo, kaip aš galiu atsakyti į klausimą, ar man patinka marihuana, jei aš jos niekada nerūkiau“, – tyrimo eigą prisiminė pataisos namų darbuotoja.
Daugiausia problemų, pasak ekspertės, sukeldavo klausimai apie vaikus. Kalinės skausmingai reaguodavo į prisiminimus ir faktą, kad vaikai iš jų atimti ar auga pas artimuosius.
„Klausi jų ir jos sako, kad turi vaikus, kad jie kažkur yra... Joms pačioms buvo gėda ir sunku pripažinti, kad taip nutiko dėl alkoholio, narkotikų ar nepriežiūros“, – pasakojo A.Kiškytė, pastebėdama, kad net pusė pataisos namų nuteistųjų turi problemų dėl narkotikų vartojimo.
