Jaunystės klaidos
Įėjus į pataisos namų vidų kiek nustembi. Tradiciškai įsivaizduojamos slogios nuotaikos nėra. Didžioji dalis vyrų grupelėmis stovi lauke ir bendrauja, dalis sportuoja. Beveik kiekvienas praeidamas pasisveikina. Pasikalbėti apie tai, kaip įsivaizduoja pirmąsias laisvės dienas, sutinka 3 kaliniai, iki paleidimo jiems – nuo kelių mėnesių iki kelių dienų.
„Kai čia sėdi, viskas atrodo vienaip, kai išeini – vėl kitaip“, – temą pradeda vienas iš Vilniaus pataisos namų įkalintųjų. Jaunas 29 metų vyras pasakoja, kad tai – ne pirmas jo nelaisvėje praleidžiamas laikotarpis. Už narkotikų laikymą nuteistas Vadimas tikina, kad kiekvieną kartą išeidavo su mintimi – šį kartą jau tikrai ne, bet vis tiek paslysdavo. Dabar vyras tikina subrendęs ne tik pokyčiams, bet jau subrendęs kaip asmenybė ir viduje – daugelį gyvenimo klaidų jis linkęs nurašyti jaunystei.
Kai prasidėjo rimtesnės dozės, negalėdavau grįžti namo. Tai paprasčiausiai pabėgau iš namų.
Į tokį gyvenimo ratą Vadimas prisimena įsisukęs jau nuo 13 metų.
„Tuo metu buvo nuskausminamųjų mada, taip viskas ir prasidėjo. Mama bandė mane ištraukti. Kai prasidėjo rimtesnės dozės, negalėdavau grįžti namo. Tai paprasčiausiai pabėgau iš namų.
Nenorėdavau, kad ji nemiegotų, manęs lauktų“, – kalbėjo pašnekovas, teigdamas, kad taip klimpo vis giliau. Reabilitaciją, prisimena, bandė ne kartą, tačiau ji nepadėjo – narkotikų reikėjo kuo toliau, tuo labiau. Paklaustas, ar buvo pradėjęs juos platinti, vyras neigė – tikino turėjęs tik savo reikmėms. „Laikydavau sau, bet už tai ir prirašė man šitą“, – už ką šį kartą kali, aiškino Vadimas.
Pasakodamas, kaip slenka dienos įkalinimo įstaigoje, Vadimas teigė, kad galvojimas – kiek dar liko, tikrai nepadeda.
„Reikia paprasčiausiai susikurti sau režimą. Atsikeli, pavalgai, eini pasportuoti, pažiūri ką nors per televizorių, turi kompaniją, su kuria pabendrauji. Svarbiausia susikurti režimą, o tada – jau geriau. Kartą per savaitę vyksta visokie užsiėmimai, renginiai. Dabar, pavyzdžiui, vyksta anoniminiai. Tai nueinam paklausyti apie psichologiją, priklausomybes. Taip pat gali mokytis ir profesijos. Vienas iš kalinių, moko groti gitara, tai ir ten nueinam, be to – rytais vyksta ir joga. Tos veiklos, jei nori, čia yra“, – pasakojo vyras.
Nelaisvėje trejus metus leidžiantis vyras teigė, kad dar būdamas laisvėje vis dirbdavo vieną kitą darbą – tai statybose, tai panašius remonto darbus. Tačiau, kaip pats aiškina, niekada nerado to, kas jį tikrai užkabintų.
„Va dabar ir galvoju. Aš matau žmones, kaip jie kartais kaifuoja nuo darbo. Jiems patinka, jie dega. Man nepatinka tas pats per tą patį. 3–4 mėnesiai ir man viskas atsibosta. Tai ir norėčiau rasti, kas man iš tikrųjų įdomu“, – ko šį kartą tikisi iš laisvės, pasakojo Vadimas.
Pašnekovas sutinka, kad viltis, jog viskas bus kitaip, veikiausiai aplanko prieš kiekvieną išėjimą, tačiau priduria, jog dabar čia jau subrendo. „Tikrai šį kartą turėjau labai daug laiko viską apgalvoti, kažkaip norisi pradėti normalų gyvenimą“, – dėstė vyras.
Už 3 eurus nugaros nelenks
Ketverius metus Pravieniškių pataisos namuose praleidęs Mindaugas irgi jau pradeda galvoti apie laisvę. Tada, kai kalbėjomės, iki jos buvo likęs mėnuo. Iš pradžių vyras buvo nuteistas 10 metų, tačiau vėliau už kelis nusikaltimus – išteisintas.
„Aš nuteistas buvau ir už didelį kiekį narkotikų, ir už ginklus. Dėl ginklų po to mane išteisino, liko tik narkotikai, todėl bausmę ir sumažino“, – už ką dienas leidžia nelaisvėje, trumpai išdėstė Mindaugas.
Paklaustas, kas pasikeis, kai išeis į laisvę, vyras juokiasi: „O ar aš sakiau, kad noriu, jog pasikeistų?“
Aišku, gali sakyti lengvi pinigai ir visa kita, bet aš lenkti nugaros už 3 eurus per valandą tikrai nesiruošiu.
Su tuo, kad labiausiai turėtų būti gaila savo laiko, Mindaugas sutinka. Tačiau paklaustas, ar buvo verta tiek aukoti, pašnekovas dvejoja neilgai: „Verta. Aišku, gali sakyti lengvi pinigai ir visa kita, bet aš lenkti nugaros už 3 eurus per valandą tikrai nesiruošiu. Jūs pasižiūrėkit į tuos žmones, ką jie mato, kaip jie gyvena. Dirbti nuo algos iki algos, lenkti kuprą, kažkam vergauti, ar verta? Aš tikrai neisiu, nesižeminsiu. Ar jūs, pavyzdžiui, galit išvažiuot atostogų?“ – paklausęs nusijuokia.
Nusiteikimas perša prielaidą, kad nuostatos žūtbūt negrįžti į kalėjimą ir gyventi „švariai“ nėra itin griežtos. Mintis, kad gali tekti čia grįžti, nebaugina?
„Grįžti aš niekada neplanuoju. Niekas nenori čia grįžti, aišku. Bet kaip sakiau, už poros eurų valandinį atlyginimą akmenų nenešiosiu. Nesinori grįžti, bet nežinai, kas gyvenime gali nutikti“, – kalbėjo jau ne pirmą kartą įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantis Mindaugas.
Jei tinkamo darbo Lietuvoje susirasti nepavyktų, Mindaugas tikino greičiausiai emigruosiantis – draugai kviečia ir į Angliją, ir į Norvegiją.
„Į Angliją gal ne, ten jau baigėsi laikas. Jei važiuočiau, tai gal vis dėlto į Norvegiją“, – geriau galimybes apsvarsto vyras. „Apskritai sakau, kad dirbti aš noriu, bet noriu gauti ir normalų atlyginimą, noriu leisti sau normalų gyvenimą. Juk esu ir dirbęs, ir matęs to darbo, tikrai nebijau“, – toliau svarstė pašnekovas.
Būtent darbo ir apskritai veiklos, pasak Mindaugo, ir trūksta kalėjime. Jis, priešingai nei Vadimas, tikino, kad veiklos čia – visiškai nėra. „Joga, gitara? Gal jūs juokaujat? Aišku, gali čia sportuoti, bet juk visas 24 valandas tikrai nesportuosiu. Galėtų duoti darbo, pažiūrėkit, kiek čia vyrų, o darbo vietų – mažai. Nėra ką veikti, tikrai nėra čia ką veikti“, – piktinosi vyras.
Aišku, suprantu, kad moteriai reikalingas vyras šalia. Reikia jai turėti ką pasiūlyti.
Paklaustas apie ateities tikslus ir svajones, pašnekovas užsimena, kad norėtų susirasti gyvenimo moterį. „Aišku, suprantu, kad moteriai reikalingas vyras šalia. Reikia jai turėti ką pasiūlyti“, –svarstė pašnekovas.
Mindaugas aiškino, kad žino, kas yra darbas, kad dirbo ne sykį prieš kalėjimą ir to tikrai nebijo, bet už jį turi būti ir prideramas atlygis. Vyras galėjo įvardinti ir darbovietę, kuri, jo nuomone, būtų tinkama – pavyzdžiui, Kėdainių „Lifosa“. Mindaugas tikino girdėjęs, kad ten žmonėms už darbą moka padoriai, todėl ši ar panaši įmonė jį tikrai tenkintų.
Problema – ne narkotikai
Jau trečią kartą už narkotikų platinimą į nelaisvę patekęs Aleksėjus apie ateities planus kalba ryžtingiausiai – šį kartą, sako, viskas pasikeis kardinaliai.
Paprašytas papasakoti, kaip nutiko, kad jis čia kartu sudėjus leidžia jau šeštus metus, Aleksėjus grįžta į visišką jaunystę. „Narkotikus vartojau daugiau nei dešimt metų. Kai pradėjau, man turbūt dar nebuvo 18. Tada buvo labai madinga“, – prisimena 30-ties metų vyras iš viso įkalinimo įstaigoje praleidęs daugiau nei šešerius metus.
Aleksėjus pasakoja, kad į tą liūną įklimpo susidėjęs su vyresniais draugais ir po to išlįsti buvo labai sunku. Įkalinimo įstaigoje jau šešerius metus praleidęs vyras pabrėžia, kad jo šeima nėra nei netvarkinga, nei asociali. „Kiekvienoj šeimoj yra savas nevykėlis, tai aš savoje esu tas. Mano šeima iš tikrųjų yra puiki. Nei mama, nei sesuo, nei brolis neturi nieko bendro su narkotikais“, – kalbėjo vyras.
Vienas svarbiausių žmonių Aleksėjaus gyvenime buvo ir yra mama. Paklaustas, kas pastūmėjo bandyti keisti gyvenimą, įvardijo būtent ją.
„Aš jai paskambinau vieną kartą iš čia ir ji pasakė, kad jau pavargo, kad daugiau nebeskambinčiau. Tada pagalvojau, kad tai jau viskas. Jeigu net ji nusisuko... Supratau, kad turiu nuspręsti, aš noriu gyventi ar ne. Man tikrai buvo labai blogai, 15 parų sėdėjau izoliatoriuje ir apie viską galvojau. Kiekvienas žmogus, matyt, turi pasiekti savo dugną“, – lūžio tašką prisiminė vyras. Aleksėjus tikina, kad toks mamos sprendimas buvo teisingas, matyt, kiekvienam reikia pasiekti savo dugną.
Dabar Aleksėjus nebevartoja jau dvejus metus, reabilitacijos kursą išklausė kalėjime ir dabar kasdien toliau lanko paskaitas. Pasikeitė ir santykiai su šeima, mama, šeima laukia jo išeinančio į laisvę bei taip pat tiki, kad šį kartą viskas pasikeis.
Mano problema, kad aš nenorėjau gyventi šito gyvenimo, matyti jį tokį, koks jis yra.
„Svarbiausias dalykas yra darbas su savimi. Aš čia turiu nusistatęs dienotvarkę, čia tikrai gali rasti visokių užsiėmimų. Aš neleidžiu sau nuobodžiauti ir galvoti apie visokius pašalinius dalykus. Jau dabar žinau pirmus savo žingsnius išėjus. Manęs jau laukia žmonės, kurie ne pirmus metus dirba su priklausomais, su tokiais žmonėmis kaip aš“, – pasakojo Aleksėjus.
Vyras tikino dabar jau puikiai suprantantis, kad pagrindinė problema ne narkotikai, o požiūris, noras. „Mano problema iš tiesų yra ne narkotikai. Tai yra jau pasekmė. Mano problema, kad aš nenorėjau gyventi šito gyvenimo, matyti jį tokį, koks jis yra. Nuo to turbūt ir reikia pradėti, ne norėti kažkokiais būdais pagražinti gyvenimo, o jį gyventi“, – aiškino vyras.
Pasak pašnekovo, dabar jo aplinka yra visiškai kitokia: „Mano gyvenimas net čia jau visiškai kitoks. Aš bendrauju su žmonėmis, kurie nevartoja 10 ar 15 metų. Tikrai niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti gyvenimas.“
Artimiausiu metu Aleksėjus planuoja susirasti darbą ir toliau lankyti reabilitacijos užsiėmimus. Kalbėtis su tais, kurie nevartoja jau daugiau nei dešimtmetį, semtis iš jų patirties. Aleksėjus prisimena, kad dar 16-os svajodavo tapti mokytoju. Dabar labiausiai norėtų ant kojų iki galo atsistoti pats ir padėti nuo narkotikų ir kitų priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Aleksėjus vylėsi, kad pirmieji žingsniai laisvėje ir bus tokie, kaip suplanuota. Tikino, kad po kelių mėnesių galime jam paskambinti ir jis būtinai papasakos, ar pavyko visa tai perkelti į realybę.
