Informacijos neturi
Valstybinio Vilniaus Gaono Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė teigė negalinti suteikti informacijos apie homoseksualių žmonių persekiojimą nacių okupacijos metais Lietuvoje.
„Negaliu, nes muziejuje neturime pakankamai dokumentų. Išskyrus labai bendro pobūdžio informaciją, kad homoseksualūs žmonės buvo persekiojami, suimami, izoliuojami ir gabenami į nacių koncentracijos stovyklas, kuriose jie buvo žymimi specialiu rožinės spalvos trikampio ženklu, buvo priversti dirbti nežmoniškomis sąlygomis, kentėjo patyčias ir nuolatinį smurtą, buvo kankinami“, – komentavo N.Latvytė.
Perklausus, ar šia tema negalėtų komentuoti keletas istorikų, LGBT bendruomenės narių, žurnalistė sulaukė neigiamo atsakymo, motyvuojant tuo, kad šia tema jokios informacijos jie neturintys.
Slėpė seksualinę orientaciją
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys taip pat prisipažino, kad Lietuvos archyvuose jam praktiškai neteko matyti dokumentų, atspindinčių homoseksualių žmonių persekiojimą nacistinės okupacijos metais.
„Kaip žinote, tais laikais, konservatyvioje visuomenėje net ir taikos metais homoseksualūs žmonės slėpė savo seksualinę orientaciją, tuo labiau nacistinės okupacijos metais, nes buvo žinomas nacių požiūris ir elgesys su homoseksualiais asmenimis“, – teigė A.Bubnys.
Anot jo, nacistinis režimas persekiojo homoseksualius žmones, suimdavo ir kalino juos koncentracijos stovyklose.
„Galbūt dar vertėtų įdėmiai peržiūrėti Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomą vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje fondą (f. R-1399, ap. 1), ten yra išlikusios kelios mėnesinės saugumo policijos vado ataskaitos Berlynui, šiose ataskaitose apžvelgiamos įvairios gyvenimo sritys, taip pat ir nacių represinė politika Lietuvoje. Galbūt ten ir įmanoma rasti vieną kitą faktą apie homoseksualių asmenų persekiojimus“, – ant kelio užvedė A.Bubnys.
Archyvo atstovė: šios temos nagrinėti nesiimama dėl rašytinių šaltinių stokos
Žurnalistė kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydama suteikti šią informaciją. Iš pradžių direktoriaus Daliaus Žižio pasirašytame rašte, atsiųstame žurnalistei, teigta, kad visiems archyve saugomiems dokumentams šia tema surasti reikalinga didelės apimties paieška.
„Jeigu pageidaujate susipažinti su Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais, kviečiame atvykti į rašytinių dokumentų skaityklą. Archyvo paslaugos yra mokamos. Dokumentų paieška pagal pateiktą informaciją ir nurodytą temą bei informacijos apie paieškos rezultatus parengimas iš 1919–1944 m. dokumentų kainuoja 20 Eur už valandą, dokumento skaitmeninės kopijos kaina – 0,9 Eur (JPEG, ne daugiau kaip 300 dpi) arba 1,8 Eur (TIFF, iki 600 dpi). Informaciją apie įkainius galite rasti čia: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=493674“, – nurodyta rašte.
Vis dėlto vėliau su žurnaliste susisiekusi archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus vedėja Džiuginta Kasiulaitienė sutiko padėti ir pabandyti atrasti minėtus dokumentus, jei žurnalistė patikslins informaciją. Patikslinus ją, Dž.Kasiulaitienė su kolegėmis pabandė ieškoti reikalingų galimų epizodų minėtose ataskaitose, tačiau nesėkmingai.
„Apie tragišką homoseksualių žmonių lemtį nacių laikotarpiu iš tiesų kalbama per mažai. Ši tema reikalauja išsamaus, specifinio mokslinio tyrimo ir didelės, laikui imlios dokumentų paieškos. Mes susisiekėme su gerbiamu dr. Arūnu Bubniu. Jo nuomone, fonde Nr. R-1399 saugomose Vokiečių policijos vado ataskaitose Berlynui duomenų apie homoseksualių žmonių persekiojimą Lietuvoje nacių režimo laikotarpiu greičiausiai nerasime. Lietuvoje tikriausiai būtų sunku tikėtis Gedo Beko istorijos, nes tarpukario Vokietijos ir Lietuvos visuomenės labai skyrėsi. Dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietija buvo išlaisvėjusi, Lietuva – konservatyvesnė, homoseksualai dažnai sukurdavo šeimas, apie jų lytinę orientaciją žinojo, numanė tik artimiausi žmonės“, – komentavo Dž.Kasiulaitienė.
Dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietija buvo išlaisvėjusi, Lietuva – konservatyvesnė, homoseksualai dažnai sukurdavo šeimas, apie jų lytinę orientaciją žinojo, numanė tik artimiausi žmonės, – komentavo Dž.Kasiulaitienė.
Anot jos, galima numatyti, kad karo situacija tik dar labiau turėjo skatinti homoseksualius asmenis vengti viešumo, slapstytis, stengtis nekristi į akis.
„Nacių režimo susidorojimas su žmonėmis (politiniu, etniniu, konfesiniu pagrindu) nuo pat okupacijos pradžios buvo viešas, matomas“, – sakė archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus vedėja.
Anot jos, reikėtų įvertinti ir platesnį istorinį kontekstą, t.y. homoseksualius santykius, jų toleravimą tarpukario Lietuvoje: „Šiuo laikotarpiu buvo propaguojamos, diegiamos, ginamos tradicinės šeimos vertybės. Homoseksualūs santykiai nebuvo leidžiami. Pavyzdžiui: Šiaulių apygardos teismo fonde Nr. 488, apyraše Nr. 5 saugomos dvi 1923–1924 m. ir 1939–1940 m. baudžiamosios bylos: byla Nr. 1212, kurioje J.M., K.S. kaltinami lytiniu santykiavimu su vyru ir byla Nr. 2548, kurioje A.P. kaltinamas homoseksualizmu. Lietuvos istorikai nesirenka tyrinėti plačiau homoseksualumo temos būtent dėl rašytinių šaltinių stokos“, – teigė ji.
Daro prielaidą, kad tarp persekiojamų galimai buvo ir homoseksualių žmonių
Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko pirmiausiai atkreipė dėmesį, kad tema labai jautri.
„Kiek aš žinau istoriškai, mūsų bendruomenės nariai buvo persekiojami taip pat kaip žydai bei romai. Kitose Europos šalyse šis klausimas jau seniai buvo keliamas. Žinau net tokius koncentracijos lagerius (Mauthauseno–Guseno ir kt.), kuriuose buvo pastatyti net paminklai nacių persekiojimo aukoms“, – komentavo V.Simonko.
Žinau net tokius koncentracijos lagerius (Mauthauseno–Guseno ir kt.), kuriuose buvo pastatyti net paminklai nacių persekiojimo aukoms, – komentavo V.Simonko.
Pasak jo, kalbant apie Austrijos LGBT* bendruomenę, šis klausimas ten keltas gana seniai. „Ir jie siekia to pripažinimo ir kad apie tai būtų kalbama. Buvo paviešinta nemažai istorinių duomenų. Taip grąžinta savotiška skola piliečiams dėl šių nusikaltimų, nes tai taip pat baisu, kaip ir tai, ką jie darė su žydais bei romais“, – tęsė LGL vadovas.
Anot V.Simonko, kas buvo Lietuvoje, iki šiol nėra žinoma. „Bet mes žinome, ką naciai darė su žydais. Darytina prielaida, kad tarp tų, kurie buvo persekiojami, galimai buvo ir mūsų seksualinės orientacijos žmonių. Bet toks ilgas tylėjimas ir tylėjimas ties šiuo klausimu nepriklausomoje Lietuvoje ypač institucijų, kurios, mano galva, atsakingos už tą istorinį atstatymą. Bijau, kad neliečiama ši tema tiesiog išnyks iš istorinės atminties, ko negalime sau leisti kaip žmogiškosios būtybės“, – kalbėjo V.Simonko.
Istorija „pamirštama arba perrašoma“
Jo teigimu, tai negali būti pamiršta, jei kalbame ir tik apie vieną žmogų. „Istorija turi bruožą pasimiršti arba kai kurie pabando ją perrašyti. „Manau, kad turiu teisę tikėtis, kad mūsų institucijos neleis to pamiršti ar mes neturime leisti joms ignoruoti šių faktų“, – dėstė LGL vadovas.
Jis svarstė apie priežastis, kodėl šiandien sudėtinga prakalbinti atsakingas institucijas ir apskritai rasti šia tema kalbančių taip sunku. „Galbūt sėdi toks darbuotojas, kuriam ta tema nerūpi – arba jis nenori šios temos liesti... Negaliu visų apkaltinti homofobija, bet galbūt jis nejaučia simpatijos tai temai ir tiems žmonėms? O gal jis turi kontramotyvacijos to neviešinti? Bet turi būti noras atstatyti faktus, tiesą, kuri yra nutylėta“, – įsitikinęs V.Simonko.
2001 m. JAV teismas nupirkdavo plotą viename iš pagrindinių šalies laikraščių, kur spausdino informaciją, kad ieškoma žmonių, kurie nukentėjo nuo istorinės neteisybės, anot pašnekovo, teigdami, kad jeigu „jie pateiks visus dokumentus, jie pasirengę atstatyti tą teisingumą ir finansiškai atlyginti bent tą skriaudą, nors tai nepamatuojami dalykai“.
„Tuomet tarp tų, į kuriuos buvo kreiptasi, buvo paminėti ir homoseksualūs žmonės, tai mane labai stipriai paveikė, nes Vokietijos Vyriausybė supranta, kad Lietuvoje gali atsirasti tokių aukų ir į jas reikia kreiptis. Mes juk suprantame, kad žmonės miršta ir išsineša tą nutylėtą istoriją, teisingumą, todėl kas jei ne mano šalis imsis galbūt tos nepopuliarios misijos pabandyti ištyrinėti šį klausimą, kad bent tiek?“, – retorinį klausimą kėlė V.Simonko.
Anot jo, LGL ne kartą kreipėsi į Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentą, tačiau jokio atsakymo – net formalaus – esą nesulaukė.
