Per 200 artimųjų draugų ir pažįstamų susirinko atsisveikinti su Justina Šikšniūte. Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje aukojamos Šventos Mišios už tragiško likimo jauną merginą.
Kunigas: „Nešiokis tą jausmą širdy, kad esi smurtautojas“
„Natūralu, kad tokio sukrėtimo akivaizdoje visiškai kitaip suvokiame gyvenimo prasmę. Kodėl būtent Justinai tai turėjo nutikti? Žmogus visada žingeidus, tačiau šiandien kamuoja vienas klausimas – kodėl? Gal Dievas jai iš anksto tai buvo numatęs“, – aukodamas Šventas Mišias kalbėjo kunigas.
„Jaunatviško vėjo kupinoj jaunystėj išeiti į Dievo rankas? Mes viską suvokiame ribotai. Gal Dievas siuntė perspėjimus ir ženklus? Nereagavo... Gal Dievas nusprendė nubausti aną žmogų – nešiokis tą jausmą širdy, kad esi smurtautojas. Visa tai, ką pasakysime nebus tiesa. Tai tebus mūsų spėlionės, kodėl“, – kalbėjo dvasininkas.
Anot jo, vienintelis teisingas atsakymas – stebuklas: „Kad Justina vėl nerūpestinga ir linksma apkabins savo artimuosius, tačiau dar baisiau žinoti, kad tokio stebuklo nebebus“.
„Atleiskite, kad leisiu sau asmeniškumus. Prieš 19 su puse metų, kai visiškai jauni tėveliai krikštijo Justiną, atrodė, kad rankose neša saulę. Tada džiaugėmės kartu. Gal mes per mažai ir nedrąsiai svajojome, o gal per tyliai meldėmės. Tai vis spėlionės“, – tęsė kunigas.
Pasak dvasininko, belieka malda ir „tai nėra pats bejėgiškiausias mūsų veiksmas“.
Tragediją saugo smėlio kauburėlis su baltais žiedais
Pasibaigus Šv. Mišioms gedulinga procesija pajudėjo vietos, kurioje Justina atguls Amžinojo poilsio – Geidžių kapinių link.
„Tu buvai kaip saulės spindulėlis. Tokia nekalta. Nė vabalėlio nenuskriausdavai“, – prie dukters kapo sielvartavo motina.
Ant kapo uždegtos žvakės. Justinos tragediją saugo smėlio kauburėlis, žydintis baltais žiedais.
Atsisveikinti plūdo nuo ryto
Devintą valandą ryto tragiško likimo merginos pelenai pašarvoti ritualinių paslaugų centre. Žmonės ėjo atsisveikinti – juodais aprėdais, skausmo šešėliu veide ir baltų gėlių puokštėmis.
Tragedijos sukurta tyla ir artimiausių žmonių gedulas iškalbingesnis už gyvenimo prasmę šlovinančias citatas. Akimirka, kai reikia atsisveikinti.
Skausmas palietė daugybę jaunų žmonių. Vieni Justiną pažinojo. Kiti – artimai draugavo. Dar kiti jaučia bendrumą – kiekvienai vietoje jos galėjo taip nutikti.
Kančia širdyse įgavusi beprasmiškumo spalvą. Kodėl tokioje jaunystėje? Amžių nugyvenęs žmogus išeidamas palieka ramybę. Jaunas – paklaikusią apatiją.
Laidotuvių dalyviai primygtinai reikalavo supratingumo – netrukdyti velionės artimiesiems atsisveikinimo valandos aptarinėjant tragedijos detales.
„Pabandykite įsivaizduoti, kad urnoje – jūsų vaiko pelenai“, – ramiai ištarė vyras prie ritualinių paslaugų biuro.
