Gyventi į Nyderlandus Iveta išvyko iškart po abitūros egzaminų. Sprendimas, galima sakyti, buvo avantiūristiškas, priimtas per kelias savaites.
„Išvažiavome trise: aš, mama ir brolis. Po tėvų skyrybų visiems norėjosi pakeisti aplinką ir užsimiršti“, – neslepia kaunietė.
Šilką priminė pora buteliukų dažų
Ivetos mama namuose Roterdame įkūrė kirpyklą. Per penkerius metus klientų gretos smarkiai išsiplėtė. Brolis lanko tarptautinę mokyklą ir kaip tik dabar rengiasi valstybiniams egzaminams.
Pati Iveta universitete studijuoja olandų kalbą, kavinėse yra išbandžiusi padavėjos darbą, o pastaruoju metu dirba fabrike – pakuoja daržoves.
Tačiau visą laisvą laiką mergina skiria tapybai ant šilko. Pirmą kartą šią techniką ji išbandė rengdama praktinę užduotį baigiamajam dailės egzaminui.
Pagalvojau, gal pabandyti papaišyti – ir užsikrėčiau.
„Reikėjo darbo, kuris mane atskleistų. Mokytoja rekomendavo rinktis ką nors netradicinio, ne, tarkime, fotografiją, o ką nors įdomesnio, retesnio. Sukau galvą ir nusprendžiau pabandyti tapyti ant šilko. Niekada nebuvau to bandžiusi, bet internete, per forumus susiradau informacijos ir pabandžiau. Išėjo visai gražus rezultatas“, – pasakoja Iveta.
Egzaminą ji išlaikė ir šilką keleriems metams užmiršo, kol vieną dieną tvarkydama lentynas atrado pora buteliukų dažų.
„Pagalvojau, gal pabandyti papaišyti – ir užsikrėčiau“, – sako Iveta.
Įkvėpimas ateina su sapnais
I.Burenkovaitė save vadina savamoksle. Šilką ji perka ir į Nyderlandus parsisiunčia iš Lietuvos, dažus – iš Vokietijos.
Kodėl ne iš Kinijos? „Nes noriu ne piguvos, o kokybės“, – užtikrina.
Pirmiausia ji piešia eskizus, kuriuos vėliau perkelia ant audinio. Ivetos raštuose dominuoja gamtos motyvai, gėlės, drugeliai, marinistinė tematika. Neseniai ji pradėjo piešti ir portretus.
„Įkvėpimas ateina su sapnais – net miegant plaukia raštų idėjos“, – pasakoja. Priklausomai nuo šilko rūšies, audinio dydžio ir piešinio sudėtingumo, Ivetos dirbiniai kainuoja apie 50–100 eurų.
Įkvėpimas ateina su sapnais – net miegant plaukia raštų idėjos.
Tiek klientai sutinka mokėti, nes yra pasiilgę tikro daikto, be to, rankų darbas įgauna vis didesnę vertę.
„Žmonės nebenori dalykų, kuriuos kiekvienas gali įsigyti bet kurioje parduotuvėje. Norima ko nors išskirtinio, savito. Be to, galiu nutapyti tokį raštą ar kompoziciją, kokios pageidauja klientas“, – aiškina Iveta.
Ji užtikrina: antro žmogaus su tokiu pačiu šaliu nesutiksite – net jei ir panaudotų tą patį eskizą, dažų potėpiai kaskart būna skirtingi.
Gaminiai pasklido po pasaulį
Daugiausiai užsakymų Iveta sulaukia per feisbuką. Šiuo metu kuriama ir internetinė parduotuvė.
Pagrindiniai Ivetos klientai – užsienio lietuviai. Šilko gaminius mergina yra siuntusi į Rusiją, JAV, Norvegiją, Airiją, Angliją.
Prieš Kalėdas Ivetą įsuko darbų įkarštis: viena Amerikos lietuvė pageidavo net 17-os skarelių: „Sakė, kad per kalėdinį vakarėlį norės apdovanoti svečius.“
Netikėta tetos liga
Šilkinis verslas – taip namuose įkurdintas dirbtuves vadina Iveta. Teisybę sakant, ji taip ir neskaičiavo, ar jos darbas atsiperka. Vieną šalį mergina gamina apie 30 valandų.
„Nežinau, ar apsimoka. Ir nenoriu žinoti, nes man tai – malonumas, meditacija po dienos darbų prisiliesti prie šilko“, – paaiškina.
Apie išlaidas, pajamas ar juolab pelną Iveta negalvoja, tačiau jau dabar siekia, kad jos verslas būtų socialiai atsakingas.
Gal ji ir nebūtų apie tai susimąsčiusi, jei ne netikėta Lietuvoje gyvenančios tetos liga. Vos 41 metų moteriai buvo diagnozuotas trečios stadijos gimdos kaklelio vėžys.
„Mane tai labai sukrėtė. Supratau, kad privalau ką nors daryti, ir nusprendžiau siųsti žmonėms žinią – pasitikrink. Taip gimė fotosesijos idėja“, – pasakoja Iveta.
Pažeidžiami, bet stiprūs
Ivetos šilkinės skarelės trapios kaip žmogaus gyvenimas. „Iki tol asmeniškai nebuvau susidūrusi su šia liga, todėl net nesusimąstydavau, kokia ji klastinga ir baisi“, – kalba Iveta.
Jos teta jau ištvėrė šešis chemoterapijos kursus. Būdavo dienų, kai ją visai apleisdavo jėgos.
„Tačiau sveikatai pagerėjus vėl atgimsta narsa ir kovos dvasia nepasiduoti, įveikti ligą. Teta tapo mano įkvėpimo šaltiniu. Žvelgdama į jos pavyzdį fotosesijoje nenorėjau pavaizduoti silpno žmogaus, nes sergantieji vėžiu yra pažeidžiami, bet labai stiprūs, jie niekada nenuleidžia rankų“, – susižavėjimo neslepia Iveta.
Jame tilpo visas emocinis krūvis. Modelis tarsi įkūnija belytį žmogų – vyrą, moterį, vaiką.
Gal todėl fotosesijos herojumi tapo vyras. Jis neserga jokia onkologine liga, tačiau sugebėjo įsikūnyti ir perteikti pagrindinę temos mintį – ramybė, susitaikymas su savimi ir likimu.
„Jame tilpo visas emocinis krūvis. Modelis tarsi įkūnija belytį žmogų – vyrą, moterį, vaiką“, – svarsto Iveta.
Iki Kalėdų – dosnus kraitis
Jei nors vienas fotosesijos kadrus išvydęs žmogus susirūpintų savo sveikata ir prevenciškai pasitikrintų, Ivetai tai jau būtų didžiulis pasiekimas.
„Tenoriu atkreipti dėmesį, kad nepraleistume informacijos pro ausis, kad negalvotume, kad neužsimerktume ir nemanytume, jog mane ir mano artimuosius liga aplenks. Paskatinkime vieni kitus pasitikrinti, kol dar ne per vėlu“, – ragina Iveta.
Ji davė sau pažadą ir įsipareigojo kaskart, kai klientas nupirks jos dirbinį, sukurti dar vieną, kurį prieš Kalėdas padovanos onkologiniams ligoniams.
„Jokių papildomų mokesčių klientui nebus, gaminio kaina jam nekils – visos sąnaudos tenka man“, – užtikrino mergina.
Ji tikisi, kad iki Kalėdų sukaups kelių dešimčių skarelių ir šalių kraitį. Raštais dekoruotas šilko audeklas švelniai pridegs po chemoterapijos nuplikusias ligonių galvas.
