Netylant kalboms apie nykstančias šalies rajonų mokyklas ir sudėtingą jų išlaikymą, 15min komanda aplankė dviejų skirtingų rajonų – Vilniaus ir Anykščių – mokyklas, kuriose mokosi mažiau nei po 50 vaikų. Čia dirbantys mokytojai ir direktoriai sutiko papasakoti, koks gyvenimas verda mažoje bendruomenėje, kokie iššūkiai čia patys sunkiausi ir kuo rajonų mokyklos iš tikrųjų gali didžiuotis.
Tikslas – tik patys geriausi mokytojai
Vilniaus rajono Veriškių pradinė mokykla įsikūrusi sename Veriškių dvare. 1992-aisiais įsteigtoje mokymo įstaigoje šiuo metu ugdomi 24 vaikai, iš kurių didelę dalį sudaro mišraus amžiaus priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtiniai.
Veriškių kaimas mažas, čia gyvena vos keli šimtai gyventojų, tačiau visi mokyklos vaikai – vietiniai. Po pamokų čia pradeda veikti vaikų dienos centras, kuriame pasilieka visi mokiniai – čia jie ruošia pamokas, lanko būrelius. 1,16 mokytojo etato mokykloje dalinasi 4 mokytojos, iš kurių dvi atvyksta iš Vilniaus ir su vaikais dirba po kelias valandas per savaitę.
Veriškių pradinės mokyklos direktorės Dalios Peciūnienės teigimu, šiai mokyklai išsilaikyti šiandien padeda du dalykai – ugdymo kokybė ir mokyklos šiuolaikiškumas. Darbuotojai čia atsirenkami pakankamai griežtai.
„Dailės mus moko tikra dailininkė, muzikos – profesionali muzikantė. Mokytojai nuolat tobulinasi, važinėja į konferencijas, seminarus. Viena mūsų pradinio ugdymo mokytoja buvo išrinkta ir geriausia metų mokytoja.
Būna sunkių dienų, bet kai pamatai tuos veidus, supranti, dėl ko dirbi.
Nors mes čia esame tik kelios mokytojos, bet net ir prie kavos puodelio diskutuojame, kuriame, galvojome, ką čia mes darysime, ką dar naujo sumąstysime savo mokiniams, savo mokyklai.
Tu negali tiesiog sėdėti – taip negalėsi judėti į priekį. Ir dar – mokytojui turi patikti jo darbas. Todėl mums reikia geriausio mokytojo, nes jau geriau neturėti jokio, nei turėti bet kokį. Mokytojas turi dirbti su tokiu džiaugsmu, kad ir vaikas būtų laimingas“, – aiškina D.Peciūnienė.
Ji priduria, kad visoms mokyklos darbuotojoms buvo siūlomas darbas kitose, didesnėse mokyklose, tačiau visos pasiūlymų atsisakė ir liko dirbti Veriškėse.
„Aš pati esu iš šito krašto. Buvau ne kartą davusi sau žodį, kad gal kitais metais jau išeisiu, bet taip ir lieku šioje mokykloje. Būna sunkių dienų, bet kai pamatai tuos veidus, supranti, dėl ko dirbi. Apsikabinu vaikus, nes matau, kad jiems to reikia. Kažkada galvojau, kad negalėčiau taip, kaip kitos mokytojos, paglostyti ar apkabinti, o dabar be to jau nebegaliu“, – juokiasi direktorė.
Paklausta apie nykstančių mokyklų problemą, D.Peciūnienė kalba, kad pastaruoju metu girdi nemažai užuominų apie tai, kad mažas mokyklas reikėtų uždaryti. Tačiau, moters teigimu, Veriškių pradinė mokykla yra išskirtinė įstaiga, kuri pati sugeba puikiai išsilaikyti, todėl tokios kalbos jos stipriai nebejaudina.
„Kai ši mokykla atsidarė, prie jos stovėjo trylika vaikų, iš kurių tik trys ėjo į lietuvišką klasę. Dabar jie visi mokosi lietuvių kalba. Mes esame taupūs ir dėl to išsilaikome – nuo pat pirmų dienų ieškome rėmėjų, o kai galima pataupyti, visada kažkam susitaupome – pavyzdžiui, keliaujame.
Buvau beveik bešokanti į traukinį ir norėjau keisti savo sritį, bet supratau, kad reikia būti šalia šių vaikų.
Sau atskirai autobuso užsisakyti negalime, todėl visada važiuojame su kitomis grupėmis, ir tie kartu keliaujantys suaugusieji negali atsidžiaugti mūsų vaikais, jų elgesiu“, – įspūdžius pasakoja D.Peciūnienė.
Stabdo prisirišimas
Veriškių pradinėje mokykloje dirbanti mokytoja Jolanta Kaušinienė moko ikimokyklinio amžiaus vaikus – tai mažiausieji nuo trejų iki šešerių metų. Nors kaimas mažas, moteris sako pastebinti neįprastą tendenciją, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų šioje mokykloje tik daugėja.
„Galbūt miesto darželiai perpildyti ar kokios kitos priežastys, bet iš esmės čia vaikai turi tą šilumą, maistą, užimtumą, lovytes, švarią patalynę – visko, ko jiems reikia“, – sako mokytoja.
Jauna specialistė pripažįsta, kad mokytojo darbas ypač pastaruoju metu yra labai nestabilus, nes vyksta daug reikšmingų pokyčių. Anot jos, nemažai kolegių mokytojų dėl prastos finansinės situacijos arba jau pasirinko kitas profesijas, arba sparnus pakėlė svetur – į Norvegiją ar Didžiąją Britaniją. Pati J.Kaušinienė yra vietinė Veriškių gyventoja. Paklausta, ar nesvarstė darbo ieškoti didmiestyje, ji pripažįsta, kad tokių minčių ir dabar kyla labai dažnai.
„Sulaiko tai, kad atlyginimas mieste nelabai pasikeistų, nes tai bus ta pati sritis. Buvau beveik bešokanti į traukinį ir norėjau keisti savo sritį, bet supratau, kad reikia būti šalia šių vaikų. Labai myliu šitą darbą, čia yra kaip sava šeima“, – kalba mokytoja.
Vaikai čia iš sunkių šeimų, norisi užauginti juos tikrais piliečiais.
Pasak kitos mokytojos Gražinos Černiavskajos, Veriškių pradinėje mokykloje dirbančios jau 27 metus, čia vaikai gauna tiek rūpesčio, kiek kartais negauna net namuose.
„Aš nuo pat mažens šiuos vaikus auginu, mes čia kaip giminės. Vaikai čia iš sunkių šeimų, norisi užauginti juos tikrais piliečiais. Didelėse mokyklose jiems būtų labai sunku, o čia net po pamokų jiems gali skirti daug laiko“, – atvirauja mokytoja.
Pasak moters, išgyventi iš mokytojos atlyginimo tikrai sunku, bet į priekį veda didelė meilė vaikams: „Aišku, didesnio atlyginimo norėtųsi, bet kaip juos palikti?“
Papildomai užsidirba ūkininkaudami
Antroji stotelė – Anykščių rajone, Traupio miestelyje įsikūrusi Traupio pagrindinė mokykla. Šiuo metu joje mokosi 43 mokiniai, iš kurių 8 –ikimokyklinio amžiaus.
Kasdien Traupio pagrindinėje mokykloje dirba septyni mokytojai, dar 11 pedagogų į mokyklą atvyksta kelioms valandoms per savaitę. Traupyje dirbančios mokytojos aiškina, kad mažos mokyklos neretai nuvertinamos be reikalo, ir tikrai turi savo privalumų.
Mokytoja Gražina Baravykienė kalba, kad rajono mokykloje vaikas gauna daugiau dėmesio, tačiau pripažįsta, kad patiems mokytojams sunkumų tikrai kyla. Beveik 20 metų Traupio pagrindinėje mokykloje dirbanti moteris sako papildomai užsiimanti ūkininkavimu – be kitos veiklos, pasak G.Baravykienės, mokytojui išgyventi būtų kur kas sunkiau. Tačiau, jos manymu, visuomenėje požiūris į kaimo mokyklas ir mokymo kokybę yra stipriai iškreiptas.
„Sakoma, kad tas kaimo mokyklėles reikia uždaryti, bet taip nėra. Visi mokytojai yra pakankamai kompetentingi, o švietime tų problemų visada buvo ir visada bus“, – sako G.Baravykienė.
Jungtinės klasės – privalumas
Itin daug kritikos pastaruoju metu sulaukia jungtinių klasių modelis, kai toje pačioje klasėje tuos pačius dalykus mokosi skirtingo amžiaus ir gebėjimų vaikai.
Tačiau Traupio pagrindinės mokyklos direktorė Janina Palikevičienė skuba paneigti įsivyravusį požiūrį, kad jungtinėse klasėse besimokančių moksleivių rezultatai dėl tokio mokymo stipriai nukenčia. Priešingai – direktorės manymu, tai turi ir nemažai naudos, nes galima stebėti kiekvieno vaiko pažangą, dirbti su juo individualiai.
Yra tokių mokinių, kurie labai atsilieka nuo bendraklasių, ir yra tokių, kurie jau visa galva kitus pralenkę.
„Iš pradžių jungdavome tokius laisvesnius dalykus kaip kūno kultūra ir muzika, o dabar jau sujungiame ir, pavyzdžiui, matematikos pamokas. Mokiniui, kuris yra stiprus penktokas, dabar atsiranda galimybė spręsti šeštoko uždavinius, o silpnas šeštokas, kuris vos perėjo į šeštą klasę, gali naikinti savo spragas“, – argumentuoja J.Palikevičienė.
Jungtinių klasių naudą pastebi ir Veriškių pradinės mokyklos direktorė – pasak D.Peciūnienės, mokykloje yra nemažai temų, apie kurias lygiai taip pat galima kalbėti ir su pirmokais, ir su ketvirtokais.
„Aš daug metų dirbau ir gimnazijoje – ten beveik kiekvieną klasę irgi gali pavadinti jungtine. Yra tokių mokinių, kurie labai atsilieka nuo bendraklasių, ir yra tokių, kurie jau visa galva kitus pralenkę. Mes dabar jungiame pirmokus, antrokus ir ketvirtokus. Tai ruošiesi ketvirtokams, o mažesnius prijungi.
Per pamoką skaitai tekstą, analizuoji ir gvildeni kokią temą, pavyzdžiui, – mandagumo svarbą. Tada su visais vaikais diskutuoji ta tema arba dar dažniau ketvirtokai, girdėdami žemesnių klasių temas, per pamoką įtvirtina, pakartoja jas“, – aiškina D.Peciūnienė.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą turinti Anykščių raj. Traupio pagrindinės mokyklos direktorė sako nepastebinti, kad mokytojai per daug skųstųsi mažais atlyginimais. Pasak jos, su švietimo situacija visi jau seniai yra susitaikę, todėl didžiausią dėmesį darbuotojai skiria ne problemų analizei, o tobulinimuisi.
„Nebent pajuokaujame, kad nereikėjo tada eiti į mokytojus“, – šypsosi J.Palikevičienė.
Pasak jos, mokytojai sielojasi nebent dėl mokinių motyvacijos trūkumo ir tėvų pasyvumo. Kartais mokytojai nori į mokyklą įnešti naujovių, kažką pakeisti, bet nesulaukia pritarimo iš bendruomenės, o vaikai ne visada noriai vyksta į ekskursijas ar domisi kitais mokyklos reikalais.
„Mokytojai bando įrodyti, kad ateityje laukia gražesnis gyvenimas, bet kai kurie vaikai reaguoja tikrai gana pasyviai“, – kalba direktorė.
Jaučiame grėsmę, kad ateityje vaikų mokykloje gali ir nebelikti.
Nors mokyklos pastatas pakankamai didelis, J.Palikevičienė tikina, kad tuščių erdvių čia nėra – kiekvienas kabinetas vienaip ar kitaip panaudojamas. Tačiau jos teigimu, išlaikyti jį tikrai sunkoka – tenka skaičiuoti kiekvieną centą.
„Anykščių rajono savivaldybė kompensuoja tik administracijos išlaidas, todėl skaičiuoti ir taupyti reikia tikrai atsakingai. Jaučiame grėsmę, kad ateityje vaikų mokykloje gali ir nebelikti, tada uždarymas jau neišvengiamas“, – pripažįsta J.Palikevičienė.
Į mokyklą – pavalgyti
Traupio pagrindinės mokyklos direktorė neslepia, kad, nors rajonų mokyklos kokybės prasme tikrai nedaug atsilieka nuo didmiesčio mokyklų, jų problemos išlieka gana specifinės – vaikai čia ateina iš tikrai sunkių šeimų. Neretai mokykla turi pasirūpinti esminiais vaiko priežiūros reikalais, tokiais kaip šilti drabužiai ar maistas, nes ne visi tėvai tai padaro namuose.
Susitelkiame į socialinių problemų sprendimą, nes dalis tėvų neturi socialinių įgūdžių.
„Norėjome žiemą nusipirkti rogutes ir paįvairinti kūno kultūros pamokas. Pasirodo – nėra pirštinių ir negalime išeiti į lauką. Mokykla tada imasi iniciatyvos – susitelkiame į socialinių problemų sprendimą, nes dalis tėvų tiesiog neturi socialinių įgūdžių. Čia toks gyvenimo modelis, kad kažkas turi pasirūpinti, o tas kažkas yra valstybė, šiuo atveju – mokykla.
Aš visada galvodavau, kad svarbiausia vaikui yra ugdymas ir išsilavinimas, ir kai man sakydavo, kad svarbiau yra tokie dalykai kaip maitinimas, juokdavausi. Rajonuose neretai į mokyklą vedama dėl to, kad vaikas tiesiog skaniai pavalgytų“, – sako mokyklos vadovė.
Veriškių pradinės mokyklos direktorės D.Peciūnienės manymu, mažų rajonų vaikai mokyklose auklėjami tikrai kitaip. Nors kiekviena mokykla ir rajonas yra skirtingi, čia mažas vaikų skaičius yra tik privalumas.
„Gal kokiais du tūkstantaisiais, dalyvaudamas rajoniniame konkurse didelėje mokykloje, mūsų mokyklos pradinukas tos mokyklos direktoriui palinkėjo geros dienos. Vyras buvo nustebintas – toks mažas vaikas palinkėjo geros dienos? Namuose daugelis jų sudėtingai gyvena, todėl labai norisi, kad čia, mokykloje, jiems būtų gražu.
Turime tokių mokinių, kurie ir toliau ieškodami gyvenime grožio, ištrūko – dabar dirba Oksfordo universiteto bibliotekoje, turim kelias bankininkes, gydytojas, turime tokių, kurie liko čia, Veriškėse. Bet turime kuo didžiuotis. Kaimas kyla, jauni žmonės jau kitokie. Man atrodo, kad dabar peikti, juodinti kaimo ir jo žmonių jau nebegalima“, – sako D.Peciūnienė.
Kai jauti grėsmę tapti bedarbiu, į darbą eiti pasidaro labai gera.
Stengiasi išlikti optimistais
Traupio pagrindinės mokyklos direktorė prisipažįsta, kad nuolat jaučia įtampą ir bedarbystės grėsmę. Tačiau, pasak J.Palikevičienės, visi mokyklos darbuotojai puoselėja viltį, kad sunkumus įveiks, mokytojams tereikia labiau atsipalaiduoti.
„Kai jauti grėsmę tapti bedarbiu, į darbą eiti pasidaro labai gera. Jokioje kitoje srityje nėra tokių problemų, kokios yra švietime, tačiau kiekvienoje grėsmėje galima įžvelgti galimybių. Reikia tiesiog išlikti pozityviems“, – juokiasi J.Palikevičienė.
Savo ruožtu Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos direktorė D.Peciūnienė įsitikinusi, kad jeigu mokytojas yra pasišventęs savo darbui, jokie įstatymai jo nepakeis.
„Jeigu mokytojas geras, nesvarbu, kas ten ką keis, jis prisitaikys ir vis tiek dirbs savo darbą gerai. Jis žino, ko jis siekia ir ką darys“, – kalba D.Peciūnienė.
