Stasę Adomavičienę piktina, kad nėra jokios nuorodos į jos gimtąjį Želvių kaimą: kelio ženklas rodo, kad baigėsi Lazdininkų gyvenvietė ir netoli – Šventoji. Ji pati nusibraižė istorinio Želvių kaimo planą.
Trūksta kelio ženklų
„Kažkokia makalynė: mūsų tėvų žemė – Lazdininkuose, reikalų tvarkyti važiuojame į Darbėnus, o iš tikrųjų gyvename Želvių kaime, – kalbėjo 73-jų S.Adomavičienė bei gimtinėje vis dar ūkininkaujanti 80–metė jos sesuo Bronė Galdikienė.
Jos piktinosi, kad nėra jokios Želvių kaimo nuorodos. Pravažiavus Lazdininkus, kelio ženklas rodo, kad Lazdininkų gyvenvietė pasibaigė, o ligi Šventosios dar likęs gabalas kelio – 8 km.
Važiuojant į Tūbausius ar Genčus – vienas kaimas baigiasi, kitas prasideda, yra kelio ženklai, o Želviuose – nieko, lyg nebebūtų paties kaimo. „Žinau, kad pas kaimynę televizorių meistras važiavo trissyk, ir vis nerado Želvių.
Paskaitai laikraštyje, kad gaisras įsiplieskė Želvių kaimo pirtyje, o pasirodo – Lazdininkuose“, – S. Adomavičienė įsitikinusi, jog nesusipratimai kyla dėl to, kad nėra ženklų, nustatančių kaimų ribas bei pavadinimus.
Seserį papildė S.Galdikienė: „Norėjau paduoti paraišką dėl stogo dangos atnaujinimo. Iš Darbėnų seniūnijos mane pasiuntė į Registrų centrą, nes neturėjome adreso“, – moteris tvirtino, kad dabar jų sodyba įregistruota Želvių kaime, Želvių gatvėje Nr.6.
Kaimas – lyg iš sakmės
„Istoriškai Želvių kaimas prasideda ties kryžkele, nuo senojo Galdikų ūkio, kur dabar gyvena Drungilai. Jis tęsėsi už miško, žmonių Želvyne vadinto, ligi pat Šventosios kelio. O abipus kelio per pačią gyvenvietę gyveno nemažai latvių šeimų, čia buvo pradžios mokykla. Atokesnį kaimo galą žmonės vadindavo Amerika. Mūsų tėvų sodyba, statyta 1925 m., kai kumečiams išdalijo grafų Tiškevičių žemę, buvo pačiame kaimo centre. Ligi karo Želviai, dokumentuose rašoma, priklausė Šventosios apskričiai, o dar anksčiau – Latvijai“, – S.Adomavičienė tvirtino, jog ji domėjosi kaimo istorija, ir dabar norėtų, kad jis neišnyktų.
„Želvynės miške žemė buvo itin smėlinga, ten veisėsi labai daug žalčių. Ligi šiol tiltas per upelį Želvynėje tebevadinamas Žalčių tiltu. Mano senelis sakydavo: pamatysit, jūra sugrįš į ankstesnę savo vietą – tame miške aptinkamos didžiulės kopos“, – moteris vaizdžiai pasakojo apie savo gimtinę, lyg tęsdama sakmę apie Eglę ir jos vyrą žalčių valdovą Žilviną.
Į sodybą – kaip į muziejų
Seserys pasakojo, kad jos kilusios iš gausios – 10 vaikų užauginusios, kaimo kalvio Antano ir audėjos Barboros Narkų šeimos. „Tėvas kariuomenėje išmoko kaustyti arklius, tapo įgudusiu kalviu ir tuo užsiėmė ligi pat mirties“, – aprodydama senąją tėvo kalvę su išsaugotomis dumplėmis, priekalu bei kalvystės įrankiais, pasakojo S.Galdikienė.
Jų tėviškėje, į kurią lyg į muziejų pasižvalgyti vasaromis užsuka turistai iš svečių kraštų, išlikę keletas senovinių statinių: be kalvės, daržinė, sandėlis su išmūrytu rūsiu, tvartai, klėtis. Viršum klėties – rankų darbo gandralizdis, kuriame savo kleketavimu tėviškę kasmet pasveikina gandrai. „Aš visą gyvenimą jaučiausi esanti labiau šventojiškė, negu kretingiškė“, – tvirtino B. Galdikienė. Jos manymu, jeigu kelio ženkle nurodyta, kad netoli prasideda Šventoji, tegul ir Želvių kaimas, kaip anksčiau, priklauso ne Darbėnų seniūnijai, o Šventajai.
Ženklina tik stambias gyvenvietes
Pernai Vyriausybės sprendimu buvo imtasi dar sovietmečiu pradėto Lietuvos kaimų naikinimo plano, pagal kurį iš šalies žemėlapio turėtų būti ištrinta apie 300 nedidelių kaimų: išbraukti jų pavadinimai ir jie pervadinti didesnių kaimų vardais. Lietuvos žemėlapyje jau nebeliko kelių dešimčių kaimų. Damoklo kardas pakibo ir ties Želvių kaimu.
„Kelias Darbėnai–Šventoji priklauso valstybės įmonei „Klaipėdos regiono keliai“. Kelininkai ženklais pažymi tik stambias, tankiai apgyvendintas gyvenvietes, bet ne išsibarsčiusius kaimus. Anksčiau Želviai buvo stambus kaimas, dabar beliko tik pavienės sodybos. Tačiau vilties, kad šis kaimas atgis, teikia tai, jog į protėvių žemes sugrįžta naujakuriai. Projektuojami nauji gyvenamieji sklypai, todėl Želvių kaimui suteikti 3 gatvių – Želvių, Laukų ir Lazdupio – pavadinimai. Taip atsiranda konkretūs kaimo sodybų adresai, kuriuos būtina patikslinti Registrų centre“, – teigė Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas.
Seniūnas patikino, kad ties ta vieta, kur ženklas pažymi pasibaigus Lazdininkų gyvenvietę, bus pastatyta Želvių gatvės nuoroda. „Jokio oficialaus gyventojų kreipimosi dėl Želvių kaimo žymos nebuvo, tačiau su bendruomene pasvarstysime, kaip galima būtų įamžinti šį kaimą“, – tvirtino jis.
Istorija
Palanga, Šventoji, Būtingė bei dabartiniai Kretingos rajono Želvių, Joskaudų, Kiauleikių, Užpelkių, Žibininkų, Vilimiškių kaimai daugiau kaip 100 metų (1819 – 1921 m.) priklausė Kuršo gubernijai.
Nors mūsų pajūris dar 1422 m. buvo priskirtas Žemaitijai ir daug amžių trukdė susijungti Kryžiuočių bei Kalavijuočių ordinams, tačiau Kuršui jis buvo paskirtas kilmingų vokiečių pastangomis. Šie nenorėdavo kelionėms į Vokietiją prašyti Kauno gubernatoriaus leidimo.
Po Pirmojo pasaulinio karo, formuojantis naujam Europos žemėlapiui, kilo teritorinių ginčų tarp Lietuvos su Latvija. Latvija, ligi tol neturėjusi savo valstybės, paskelbė, kad Kuršo gubernija pereina jai, o atkurtai Lietuvos valstybei dėl savo pajūrio žemių susigrąžinimo 1919 – 1921 m. teko pakovoti.
Dėl Palangos 1919 m. įvyko lietuvių karių mūšiai su bermontininkais bei latvių kariuomene. Nesutariant dėl valstybinių sienų – Lietuva pretendavo į teritoriją ligi Papės ežero ir į Liepojos miestą, o latviai – į strategiškai svarbius Mažeikius bei Alūkšto apskritį, – Didžiosios Britanijos vyriausybė derybų pirmininku paskyrė Edinburgo universiteto profesorių J.Y.Simpsoną, kuris ir priėmė verdiktą.
Taip Latvijos kariuomenė pasitraukė iš Palangos, Šventosios bei mūsų rajono kaimų, ir 1921 m. kovo 31 d. buvo surengtos Palangos susigrąžinimo iškilmės.
Šis tekstas išspausdintas Kretingos rajono laikraštyje „Pajūrio naujienos“
