Namai „vaiduokliai“
Bedvasiai plytiniai gyvenamieji namai važiuojant pagrindiniu keliu išnyra už poros šimtų metrų nuo gyvenvietės ženklo. Vienas išdaužtu stiklu, kito kieme ant šono svyra šieno prikrauta daržinė, sulūžęs šiltnamis, po sniego kepurėmis slepiasi tušti aviliai.
Rodos, išvykimas šeimininkus užklupo netikėtai: neužrakinto namo viduje, virtuvėje, nuo stalo kampo į krosnį žvelgia televizorius, kabo švarkas, maišuose ir ant lovų – rūbai. Kitą kambarį saugo iš fotografijos žvelgiantis rūstus uniformuoto vyriškio žvilgsnis, greta jo, ant laikraščių, džiūva šalpusniai, kadaise kruopščiai rinkti kosulį gydančiai arbatai plikyti.
Kitapus kelio gyvenanti Rasa Maulienė sako nespėjusi pastebėti, kaip greit laikas ištuštino jos kaimynų namus. Praskriejo vaikystė kaime, mokslai kitame mieste, grįžus – buities ir ūkio darbai, nespėjai apsidairyti, o buvę kiemo draugai jau karšina savo tėvus. Vėliau išvyksta užsienin. Rodos, iš gyvenimo prapuolė pora dešimtmečių. Kaimynus menančių namų „vaiduoklių“ Vaitimėnų gyventoja suskaičiuoja dešimt. Iš viso kaime – 24 sodybos.
Kaina prieinama, nuosavybė – ne
Atrodo, pernelyg ilgai „užsistovėję“ be savo šeimininkų namai tampa savarankiški – neprisileidžia gyventojų, keblu juos parduoti. Nesulaukdami iš Airijos, Ispanijos grįžtančių savo atžalų, tėvai pasimirė, o rūpesčių vejami vaikai laiku nesusizgribo įsiteisinti nekilnojamojo turto savo vardu. Gyventi savo tėvų name gali neteisėtai, o parduoti – nebepavyksta.
Kaip pasakoja Jonas Samoška, Mažonų seniūnijos seniūnas, Vaitimėnų „vaiduokliai“ sulaukia pigaus nekilnojamojo turto besidairančių pirkėjų, tačiau kol kas nė vienas jų nebuvo parduotas: „Žmonės mano, kad jie priklauso seniūnijai, tačiau taip nėra. Šių namų šeimininkai, buvusių gyventojų vaikai, anūkai, nors ir norėtų juos parduoti, negali to padaryti – namai teisiškai jiems nepriklauso. O norint įteisinti reikia kreiptis į teismą, atlikti namo inventorizaciją. Visa tai kainuoja. Vienas gyventojų nori namą su sklypu parduoti už 5000 litų, aš jam siūlau susitvarkyti dokumentus, o tai kainuotų 3000–4000 litų. Jam tai per brangu – neapsimoka.“
Nesulaukdami iš Airijos, Ispanijos grįžtančių savo atžalų, tėvai pasimirė, o rūpesčių vejami vaikai laiku nesusizgribo įsiteisinti nekilnojamojo turto savo vardu.
Apardytos krosnys
Prie buvusio mokyklos pastato, dabar perduoto „Vaitimėnų šilo“ bendruomenei, sutiktas vietinis Kęstutis Sadauskas stebisi, kodėl namai neprivatizuojami.
– Kiek šeimų neturi nuosavo būsto, kiek našlaičių čia būtų galima apgyvendinti. O dabar stovi tušti, pelija. Jiems reikia žmogaus rankos, kad visai nesugriūtų, nenunyktų, – sako vyras.
J.Samoška pritaria, kad yra galimybė šiuos namus paversti socialiniais būstais, tačiau Savivaldybei tai nuostolinga.
– Žinoma, Savivaldybė galėtų kreiptis šiuos namus pripažinus bešeimininkiais paversti socialiniais būstais, tačiau tai pareikalautų didelių išlaidų. Kai kuriuose namuose krosnys nugriautos, radiatorių nėra – reikėtų sutvarkyti. Socialinių būstų gyventojai, kaip taisyklė, linkę pridaryti skolų.
Naudos maža
O jei savivaldybė perimtų tų sodybų nuosavybės teisę ir juos parduotų? Pasak Lilijos Mockienės, Savivaldybės Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiosios specialistės, tai padaryti įmanoma, tačiau taip praturtinti savo biudžetą Savivaldybė imasi retai. Reikalų daug – pelno mažai.
– Pirmiausia aiškinamasi jų priklausomybė, namus apžiūri speciali komisija, o Savivaldybės taryba sprendžia, ar įtraukti juos į Savivaldybės apskaitą kaip bešeimininkius. Tada norint įsitikinti, ar tikrai turtas neturi savininkų, apie tai paskelbiama spaudoje .Tik po metų teismas sprendžia, ar perduoti nekilnojamąjį turtą Savivaldybei. Tada jau mes sprendžiame, ar pastatus nugriauti, ar parduoti. Nusprendus parduoti reikia kreiptis į Valstybės turto fondą, kuriam, įtraukus turtą į privatizavimo programą, yra leidžiama skelbti aukcioną bešeimininkiui turtui parduoti, – veiksmų seką nusakė L.Mockienė.
Pasak jos, labiausiai tikėtinas tokių „vaiduoklių“ likimas – nugriovimas.
„Išbraukti“ išnykusio kaimo neskuba
Nenorėdami į kapus „nusinešti“ savo namų, tėvai prieš mirtį turėtų susirūpinti testamentu. Taip pataria seniūnas. Jis Vaitimėnus vadina teisiškai netvarkingų sodybų kaimu.
Su seniūnu skaičiuojame išnykusius Mažonų seniūnijos kaimus. Jų apie šešetą. Apie tai, kad kadaise čia gyventa, kai kuriuose mena „našlaičiais“ likę namai, kai kuriuose plyti sovietinių laikų melioracijos paliesti tušti laukai.
„Po tėvų mirties dėl turto paveldėjimo reikia kreiptis per tris mėnesius, – sako seniūnas. – Kitu atveju sodybos lieka niekam ir stovi nei gyvenamos, nei griaunamos – tuštėja ir nyksta kaimas."
Su seniūnu skaičiuojame išnykusius Mažonų seniūnijos kaimus. Jų apie šešetą. Apie tai, kad kadaise čia gyventa, kai kuriuose mena „našlaičiais“ likę namai, kai kuriuose plyti sovietinių laikų melioracijos paliesti tušti laukai.
Tačiau J.Samoška išbraukti išnykusių kaimų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo neskuba – po 1991 metais prasidėjusios žemės reformos į seniūniją vis dar kreipiasi tarybiniais laikais prarasto nekilnojamojo turto nuosavybę susigrąžinti norintys asmenys. Dėl 1960 metais prasidėjusios laukų melioracijos kaimo žmones tarybų valdžia vertė keltis į gyvenvietes, o laukuose esančias atokias sodybas griovė. Seniūnas prisimena sodybą Užbūdupio kaime praradusią Mačiulių šeimą.
Kaip pasakoja seniūnas, atkūrus nepriklausomybę vyras su žmona susigrąžino savo teisę į ten buvusį sklypą, atstatė savo namus ir juose apsigyveno. 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, šiame kaime likusios tik dvi sodybos, vienoje jų gyvena minėtieji dabar jau aštuoniasdešimties metų amžiaus senoliai. Deja, J.Samoškos nuogąstavimu, tėvukams mirus vaikai čia kraustytis neketina.
– Jie turi savo namus, darbus, verslą. Liks namai tušti.
Kada turtas galvos skausmu tampa
Namai tuštėja ne tik dėl Anapilin iškeliaujančių tėvų, bet ir dėl nesėkmingų turto dalybų, kai esama keletas paveldėtojų. J.Samoška gaili baigiančio nugriūti namo Jatkantalių kaime: „Broliai ir seserys niekaip nesutaria, kaip pasidalinti turtą, tad sodybos ir neparduoda.“
Seniūnas tokiais atvejais pagyvenusio amžiaus savo seniūnijos gyventojams pataria testamentą užrašyti vienam vaikų, kuris galėtų turtu tinkamai pasirūpinti ir padalyti savo broliams, seserims. Esą testamente galima pridėti įpareigojimą, kaip tas turtas turėtų būti padalytas.
Ringalių kaime gyvenusi moteris po vyro mirties išsikraustė gyventi kitur, palikdama namą likimo valiai.
Apie tai pasakodamas, seniūnas prisimena kuriozą, kai prieš mirtį senolė, testamentu palikdama turtą sugyventiniui, prašė seniūno įpareigoti jį po jos mirties vesti jos seserį. Nors norai nepaleisti turto iš savo giminės rato taurūs, tačiau seniūnas po tokiu dokumentu pasirašyti nesutiko. Pasak jo, tokie turtą paliekančiųjų pageidavimai – ne retenybė.
Žinoma, ne visiems žemėje užgyventas turtas rūpi. Ringalių kaime gyvenusi moteris po vyro mirties išsikraustė gyventi kitur, palikdama namą likimo valiai.
Pasipiktinęs keletą metų kraštovaizdį darkančiu negyvenamu namu kaimynas jį nugriovė. Apie tai, kad šioje su žeme sulygintoje sodyboje kadaise virė gyvenimas, primena tik į seniūniją atkeliaujančios sąskaitos už tariamą šiukšlių išvežimą.
